AEG – šios ant daugelio puikių prietaisų matomos ir gerai pažįstamos trys raidės reiškia paprastos frazės „Jungtinė elektros kompanija“ abreviatūrą. Rodos, nieko ypatingo, tačiau pati šios kompanijos istorija nebuvo paprasta.

Greičiau jau ją būtų prasminga pavadinti „kontrastų istorija“. Visko joje buvo – draugystės ir pykčio, judaizmo ir antisemitizmo, milžiniškų garo turbinų ir pirmasis pasaulyje fenas, atominių elektrinių reaktorių ir pirmasis elektrinis grąžtas, tinkamas darbui atvirame kosmose. Ir ją kūrę žmonės toli gražu nebuvo eilinės vidutinybės.

Įkvėpė Amerika

AEG kompanijos istorija prasidėjo nuo žmogaus vardu Emilis Moritzas Rathenau (1838-1915). Jis gimė pasiturinčioje žydų pirklio šeimoje ir augo audringu XIX amžiaus vidurio Europos laikmečiu – garo varikliai, geležinkeliai, nauji pasauliai už horizonto. Toje antrosios pramoninės revoliucijos epochoje atrodė, kad svarbiausia profesija geram žmogui – inžinierius. Inžinieriumi Emilis Rathenau ir norėjo tapti. Baigęs gimnaziją, stojo pameistriu į dėdės valdomą plieno liejyklą Žemutinėje Silezijoje, kur per ketverius metus pažino plieno pramonės pagrindus. Vėliau studijavo mechaninę inžineriją technikumuose Hanoveryje ir Ciuriche, kurį laiką padirbėjo geležinkelio lokomotyvų gamykloje Berlyne ir dvejus metus įvairiose pramonės įmonėse Anglijoje.

1865 metais E. Rathenau, jau pasisėmęs pakankamai patirties ir įkvėpimo, sugrįžo į Vokietiją ir su mokyklos draugu įsigijo nedidelę garo variklių gamyklą, kurios plėtrai išleido visą kraitį, gautą susituokus su turtingo Frankfurto bankininko dukterimi. Gamyklą pavyko paleisti ir netgi pagaminti keliasdešimt garo variklių, tačiau prasidėjus 1870 metų Prūsijos-Prancūzijos karui, kompanija bankrutavo.

Ambicingasis E. Rathenau puolė į depresiją ir metėsi į „savęs“ paieškas, kurios užtruko net 10 metų. Jis lankėsi pasaulinėse parodose Europoje, kur sėmėsi įkvėpimo ir naujų idėjų, tačiau rodėsi, kad pats likimas buvo nusistatęs prieš jį. 1878 metais E. Rathenau apsilankė Filadelfijoje ir Amerika sužavėjo jį savo galimybėmis bei polėkiu. Iš ten jis parsivežė užmojį sukurti Vokietijoje vieningą telefono tinklą, tačiau jo planus užblokavo monopolistinis Imperijos paštas. 1881 metais pasaulinėje parodoje Paryžiuje išvydo ir susižavėjo Thomaso Alva Edisono išradimu – elektrine lempute. Užsidegęs dėl jos perspektyvų netgi buvo išsirūpinęs audienciją pas patį Vokietijos elektrotechnikos „tėvą“ Wernerį von Siemensą, kurio visgi nesugebėjo sudominti savo planais tokiomis lemputėmis apšviesti Berlyno gatves.

Kas beliko? Užsiimti tuo pačiam. Po metus trukusių derybų su T. Edisonu, 1882 metais E. Rathenau įsigijo licenciją naudotis „Edisono lemputės“ patentu Vokietijoje. Trūko vienos smulkmenos – pinigų. Iš pradžių E. Rathenau įsteigė tyrimų bendrovę, kurios pagrindu suradęs investuotojų (tai buvo vietiniai bankeliai ir tėvo draugai, šiek tiek į jo „tyrimus“ investavo netgi „Siemens“), 1883 metais įsteigė ir akcinę bendrovę „Vokietijos Edisono kompanija“ („Deutsche Edison Gesellschaft“ – DEG). E. Rathenau buvo geras oratorius ir pardavėjas, mokėjęs įtikinti biurokratus savo idėjomis, ir jau 1884 metais jis pasirašė sutartį su Berlyno municipalitetu dėl kai kurių miesto gatvių apšvietimo elektros lemputėmis. Tais pačiais metais į E. Rathenau ambicijas dėmėsį atkreipė ir „Siemens“, su kuria jam teko pasirašyti atskirą sutartį dėl abipusių interesų paisymo bei dalinio bendradarbiavimo.

Pradėjo Vokietijos elektrifikaciją

1886 metais Berlyne buvusios metalo dirbtuvių vietoje išdygo DEG gamykla, pradėjusi savo lempučių gamybą, o priemiestyje atsirado pirmoji DEG elektrinė (beje, buvo svarstoma galimybė perkelti kompanijos veiklą į Štutgartą dėl gana proziškos priežasties – Berlyne trūko arklių, galinčių sukti generatorius). Po truputį daugėjo užsakymų įvesti elektrinį apšvietimą bankuose, teatruose, parduotuvėse ir geležinkelio stotyse. 1887 metais E. Rathenau jau turėjo pakankamai savų technologijų, kas įgalino jį atsisakyti T. Edisono licencijų, ir ta proga jis įsteigė naują kompaniją – „Jungtinę elektros bendrovę“ („Allgemeine Elektrizitats Gesselschaft“ – AEG). Jos pirmaisiais investuotojais ir dalininkais tapo jau didžiausias Vokietijos bankas „Deutsche Bank“ ir ta pati „Siemens“.

Audringa Europos elektrifikacijos banga stimuliavo ir sparčią AEG plėtrą. 1888 metais AEG pradėjo masiškai elektrifikuoti Berlyną, pradedant nuo pagrindinės miesto gatvės „Unter den Linden“ apšvietimo. O tuo pačiu – ir neįprastą tiems laikams veiklos kryptį – elektrifikuoti smulkiąją buitį. E. Rathenau išgarsėjo savo pranašišku devizu: „Elektra turi tarnauti žmonėms!“ ir tai reiškė ne vien variklių ar turbinų gamybą. 1889 metais AEG pristatė savo pirmąjį buitinį elektrotechnikos prietaisą – elektrinį lygintuvą, o po septynerių metų išleistas AEG kompanijos katalogas demonstravo jau 80 buitinių elektros prietaisų – kavos viryklę, butelių šildytuvą, elektrines plaukų sukimo žnyples ir ilgamečius kompanijos pasididžiavimus – pirmąjį pasaulyje tekančio vandens šildytuvą bei elektrinį grąžtą (beveik po šimto metų, 1984-aisiais AEG sukūrė ir pirmąjį pasaulyje elektrinį grąžtą darbui atvirame kosmose). Jau tada tuometiniai AEG dizaineriai buvo suvokę, kad daiktas yra geras ne tik vien, kai gerai veikia, bet dar ir gražiai atrodo. Gaminių dizainas tapo svarbia kompanijos užduotimi ir veikla.

1891 metais E. Rathenau tarptautinėje elektrotechnikos parodoje Miunchene savo akimis pirmą kartą išvydo, kaip elektros srovė yra perduodama ilgais atstumais – Šveicarijos kaimelio Laufeno hidroelektrinės iš Nekaro upės gaunama elektros energija per 175 kilometrų kabelį buvo perduodama į Frankfurtą, kur jos užteko ne tik 1000-iui lempučių, apvietusių parodos paviljoną, bet ir siurbliui, sukančiam dirbtinį krioklį. Suvokimas, kad elektros perdavimas ilgais atstumais yra įmanomas, ekonomiškai pagrįstas ir netgi pelningas, pradėjo revoliucingą Vokietijos imperijos elektrifikaciją.

Dar 1887 metais AEG kompanijoje pradėjęs dirbti rusų inžinierius-išradėjas Michailas Dolivo-Dobrovolskis sukūrė tiems laikams labai unikalius prietaisus – trifazį elektros srovės variklį, transformatorių ir generatorių. Su jų įdiegimu AEG pradėjo greitai ir agresyviai plėstis, apimdama vis naujas veiklos sritis – kuriant naujas elektros energijos generavimo, paskirstymo, perdavimo ir apskaitos sistemas, ir XIX amžiaus pabaigoje jau tapo tarptautiniu koncernu su 300 darbuotojų, apimtimis ir apyvartomis vos neaplenkdama lyderiaujančios „Siemens“ . Dėl ko bendradarbiavimą ir draugystę su „Siemens“ netrukus pakeitė konfrontacija ir konfliktai. Dar 1888 metais prasidėjusios AEG ir „Siemens“ derybos nutraukti 1884 metų bendradarbiavimo sutartį 1890 metais išaugo į „kainų karus“ praktiškai visose veiklos srityse, kol 1894 metais galutinai buvo susitarta užbaigti „draugystę“. Tada prasidėjo keistas meilės ir neapykantos etapas – Vokietijos vyriausybei paskelbus bevielio telegrafo tiesimo konkursą, prasidėjo ir teisminiai ginčai dėl patentų tarp AEG ir „Siemens“, taip pat aršiai kovojant tiesmuose ir dėl pirmosios Berlyno tramvajaus linijos tiesimo. Galiausiai kaizerio Wilhelmo II nurodymu, abi kompanijos buvo priverstos lygiomis dalimis įsteigti bendrą įmonę „Telefunken System“, atsakingą už bevielio telegrafo instaliavimą Vokietijoje (1941 metais AEG išpirko „Siemens“ akcijų dalį ir padarė „Telefunken“ savo dukterine įmone).

Išsiskyrė veržlumu

AEG ir „Siemens“ „nedraugystę“ ir nesantaiką sąlygojo labai skirtingos kompanijų korporacinės kultūros bei požiūris į verslą. Werneris von Siemensas ir jo palikuonys vertino savo veiklą kaip „šeimyninį verslą“ ir labai atsargiai bei atsakingai imdavosi naujų rinkų bei sričių. E. Rathenau gi, atvirkščiai, buvo veržlus, energingas, nevengė rizikos ir agresyvių strategijų. Jis tarsi stengėsi atsigriebti už 10 sugaištų savo gyvenimo metų ir skubėjo gyventi. Gamybos planavimas, pritaikytas lanksčiam prisitaikymui prie naujų rinkos sąlygų, verslumas, orientuotas į globalizaciją, agresyvi rinkodara darė E. Rathenau „šiuolaikinio“ verslininko prototipu. Netgi XX amžiaus pradžioje pasaulio elektrotechnikos rinką apėmusi krizė tik sustiprino AEG pozicijas, nes E. Rathenau nebijojo „sulieti“ ar „praryti“ konkurentų, imtis bendrų projektų su kitais koncernais, ypač amerikietiškuoju „General Electric“. Taip, aplenkus „Siemens“, buvo gautas užsakymas tiesti pirmąjį elektrifikuotą geležinkelį Rusijoje, tramvajaus liniją Kijeve, o 1913 metais AEG jau tapo didžiausiu pasaulyje elektrotechnikos trestu su 70 tūkstančių žmonių, gaminančių lemputes ir apšvietimo įrangą, elektros variklius, aviacinę techniką, garo turbinas, dyzelinius variklius, elektrochemijos įrangą ir kabelius.

Kompanija tapo tokiais žinomais visame pasaulyje „elektros ekspertais“, jog buvo kviečiama grandioziniams infrastruktūriniams projektams, pavyzdžiui, elektrifikuoti Sueco kanalą ar Palestiną. Nebuvo užmiršta ir buitis. 1910 metais AEG pagamino savo pirmąją elektrinę viryklę, 1912 metais – pirmąjį elektrinį šaldytuvą, o 1913 metais – dulkių siurblį „Dandy“, pirmąjį buitinį gaminį, surinktą konvejeriniu būdu. Dar 1900 metais sukurtas plaukų džiovinimo įrenginys, ir 1909 metais AEG užpatentavo šiandien visiems pažįstamą pavadinimą „fenas“ (modelis „Feon“ gaminamas lig šiol).

Iš pramonės – į politiką

1912 metais dėl blogėjančios sveikatos – ūmėjančio cukrinio diabeto – įkūrėjas E. Rathenau pamažu nusišalino nuo kompanijos reikalų, perduodamas AEG valdymą savo sūnums Waltheriui ir Erichui. 1915 metais po kojos amputacijos jis mirė. Vadovavimą kompanijai perėmė Waltheris Rathenau (1867-1922).

Jis taip pat gimė Berlyne, ir tėvas tikėjosi išauginti Waltherį savo įpėdiniu. Deja, sūnaus interesai ir gabumai buvo kur kas platesni, nei vien inžinerija. 1886-1889 metais Waltheris Rathenau Berlyno ir Strasbūro universitetuose studijavo ne tik fiziką ir chemiją, bet ir filosofiją. Motina skatino berniuko polinkį ir menui – Waltheris tapė, rašė eiles, grojo pianinu. Ir buvo visų mėgiamas jaunuolis – sukosi aukštuomenėje, pažinojo patį kaizerį. Pabandė siekti kariškio karjeros, įstodamas į Prūsijos armijos leibgvardijos pulką, kur tikėjosi tapti karininku, tačiau greitai suvokė, kad, būdamas žydu, negalės pakilti net aukščiau grandinio. Pasitraukęs iš armijos, 1897 metais tapo vienos iš savo tėvo gamyklų direktoriumi.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, W. Rathenau visgi gavo išsvajotąjį karinį laipsnį – iškart generolo, stojęs vadovauti specialiai sukurtam Žaliavų departamentui Karo ministerijoje. Būtent jis pirmasis Europoje restruktūrizavo Vokietijos ekonomiką karo reikmėms, ir jo pasiūlyta „valstybės kontroliuojamų dalybų“ schema padėjo imperijai amortizuoti Anglijos jūrų blokados sukeltą žaliavų trūkumą. Jo sukurtas planinės ekonomikos modelis, pavadintas „kariniu socializmu“ (aprašytas keliose jo išleistose knygose – viso jis jų išleido 12: apie ekonomiką, politiką ir filosofiją), vėliau tapo pagrindu sovietiniams ekonomistams, kuriantiems socialistinės Rusijos pramonės struktūrą.

Jis buvo aršus Vokietijos patriotas, nepaisant ne kartą savo kailiu patirto vokiškojo antisemitizmo. 1918 metų rudenį, prasidėjus sunkumams Vakarų fronte, W. Rathenau pakvietė visus „piliečius“ prie ginklo „totaliniam karui“ ir uoliai skatino kaizerį atsilaikyti Antantės spaudimui, o Vokietijai kapituliavus, dėl to labai pergyveno ir puolė į depresiją.

Veimaro respublikos laikais W. Rathenau tapo vienu iš Vokietijos demokratų partijos, liberalios pakraipos organizacijos, gynusios viduriniosios klasės interesus, steigėjų. Bandė balotiruotis rinkimuose į Reichstagą, tačiau dėl antisemitinių jo paties įkurtos partijos narių nuotaikų ir valios, net nepateko į rinkiminius sąrašus. Tačiau 1921 metais tapo Vokietijos vyriausybės nariu – iš pradžių rekonstrukcijos, o 1922 metais – ir užsienio reikalų ministru. Šiam postui dėl pavojingumo prieštaravo ir skatino jo nepriimti ne tik Rathenau šeima, bet ir pats Albertas Einšteinas. Tačiau jis nepabūgo, ir netgi demonstratyviai atsisakė asmens sargybinių.

W. Rathenau vedė sėkmingas derybas su Anglijos premjeru Lloyd-George, kurį įkalbėjo atsisakyti nugalėtosios Vokietijos reparacijų, tuo sukeldamas Anglijos ir Prancūzijos diplomatinę krizę. 1922 metų Genujos konferencijoje Waltheris Rathenau Vokietijos vardu pasirašė sutartį su Sovietų Rusija, pripažįstančią abiejų valstybių teritorinį neliečiamumą ir atkuriantį tarpusavio diplomatinius santykius. Tačiau svarbiausi buvo slaptieji šios vadinamosios „Rapallo sutarties“ protokolai, pagal kuriuos buvo sutarta su Rusijos parama atstatyti karinę Vokietijos galybę. Rusijos teritorijoje buvo planuojama pastatyti Vokietijoje uždraustų pramonės šakų gamyklas, kuriose slapta gaminti šaudmenis bei karinę techniką (taip jau po Waltherio Rathenau mirties Rusijoje atsirado keletas Vokietijos lakūnų ir tankistų mokyklų, šarvuočių ir cheminio ginklo gamyklos).

„Rapallo sutartis“ suerzino dešiniąsias ir ekstremistines Vokietijos politines jėgas, laikiusias suartėjimą su sovietine Rusija „šliaužiančio komunizmo“ pasekme, kaip ir W. Rathenau oficialias nuostatas sąžiningai laikytis Versalio sutarties reikalavimų, žeminančių Vokietiją. Prie neapykantos jam kurstymo prisidėjo ir tas faktas, kad W. Rathenau buvo žydas, išpažinęs judaizmą, finansavęs žydų leidinius ir išvis, pasak gandų, buvęs netgi vienu iš tų garsiųjų 300 „Siono išminčių“, rengiančių sąmokslą užgrobti valdžią visame pasaulyje (nors W. Rathenau, kaip ir dauguma asimiliuotų Vokietijos žydų, save laikė „žydų kilmės vokiečiu“, gana kritiškai atsiliepdavęs apie sionistų pastangas atkurti žydų valstybę). Vieną sekmadienį (kaip ir dera judėjui, W. Rathenau nedirbo šeštadieniais), važiuojantį iš vilos į savo ministeriją W. Rathenau pavijo automobilis su trimis ultradešiniosios organizacijos „Konsulas“ smogikais – vienas iš sviedė granatą į W. Rathenau automobilį, o kitas tris kartus iššovė į ministrą. Po kelerių valandų W. Rathenau nuo žaizdų mirė ligoninėje.

Jo laidotuvėse dalyvavo du milijonai žmonių – tai buvo (ir tebelieka) pati didžiausia laidotuvių procesija per Vokietijos istoriją. O jo mirtis paskandino Veimaro respubliką į gilią vidinę politinę krizę.

Tapo šimtatūkstatine korporacija

Po W. Rathenau mirties AEG koncerno valdymas perėjo nebe Rathenau šeimos atstovams. Iš esmės AEG dabar jau buvo laikoma „Vokietijos nuosavybe“. 1930 metais per Didžiąją Depresiją „General Electric“ įsigijo 27 procentus AEG akcijų. Ekonominę krizę pavyko pergyventi ir džiuginti vartotojus naujais išradimais. 1933 metais buvo pagamintas pirmasis šaldytuvas be freono, 1935 metais – pirmasis magnetofonas ir įmontuojamas į baldus šaldytuvas „Santo“.

Atėjus į valdžią Hitleriui, AEG buvo vienas iš didžiųjų Vokietijos koncernų, pareiškusių savo ištikimybę bei paramą fiureriui. Už tai AEG įgijo privilegiją naudoti vergišką darbo jėgą iš koncentracijos stovyklų ir gamybai reikalingą deficitinių žaliavų tiekimą. Kokia žiauri tai buvo likimo ironija – žydo įkurta ir pastatyta ant kojų AEG per Antrąjį pasaulinį karą vėl aktyviai darbavosi karo reikmėms, gamindama ginklus, variklius ir radijo techniką. Karo pabaigoje Vermachto tankai jau naudojosi ypatingia moderniais AEG sukurtais naktinio matymo prietaisais ir infraraudonųjų spindulių taikikliais, kurie kitų šalių kariuomenėse pasirodė tik po 10 metų... AEG daug pasipelnė iš karo užsakymų, tačiau ir buvo bombarduojama be gailesčio. Sąjungininkų aviacija nušlavė daugumą AEG gamyklų, o po Vokietijos kapituliacijos, Berlyne išlikę lokomotyvų, kabelių ir tranformatorių fabrikai atiteko sovietams.

AEG teko savo gyvenimą pradėti iš naujo ir praktiškai nuo nulio. Jos būstinė persikėlė iš sovietų okupuoto Berlyno į Hamburgą, vėliau į Niurnbergą, o 1951 metais į Frankfurtą. Pokario metais apie sunkiosios pramonės lygio gamybą jau nebebuvo nė kalbos, todėl teko atsikurti smulkių buitinių prietaisų pagalba. 1946 metais Hamelne pradėta elektros skaitliukų ir buhalterinių kompiuterių „Olympia“ gamyba, Štutgarte pradėti gaminti elektriniai pramonės instrumentai. 1950 metais atgaivinta AEG šaldytuvų gamyba, 1951 metais pagaminta pirmoji AEG skalbimo mašina, kuri 1958 metais tapo pirmąja pasaulyje pilnai automatizuota skalbykle. 1962 metais koncerne „AEG-Telefunken“ dirbo jau 127 tūkstančiai žmonių.

Naujas istorijos puslapis – švediškas

1967 metais AEG grįžo į stambių infrastruktūrinių projektų rinką, įvykdydama grandiozinį projektą – elektra apšiltindama pirmąjį Vokietijos miesto Eseno rajoną. Tačiau 1970 metais prasidėjo nesėkmių periodas. Iš pradžių didelius nuostolius atnešė nesėkmingai instaliuota AEG automatizuoto bagažo linija Frankfurto oro uoste, antra, daug pinigų surijo naujo tipo „verdančių“ atominių reaktorių gamyba, visgi neradusi rinkoje pritarimo. Nevykęs AEG reaktoriaus montavimas Viurgaseno atominėje elektrinėje nukėlė elektrinės atidarymą keleriems metams ir atnešė kompanijai kelis šimtus milijonų markių nuostolių. Problemų kėlė ir sudėtinga buhalterija bei išsiplėtęs kompanijos biurokratinis aparatas – vidinis auditas aštuntojo dešimtmečio pabaigoje parodė, kad vien kompanijos būstinėje Frankfurte darbavosi apie tūkstantį visiškai nereikalingų darbuotojų.

1972 metais AEG kompanija paskutinį kartą išmokėjo dividendus savo akcininkams ir pradėjo slysti į nuostolių liūną. Kompanijos vadovai laikėsi klaidingos strategijos ir toliau gaminti aukštos klasės brangius buitinius prietaisus (tokius kaip televizoriai ir garso aparatūra) net tais laikais, kai rinką užplūdo pigių japoniškų gaminių importas, daręs konkurenciją su jais beprasme. 1982 metais Vokietijos vyriausybei netgi teko finansuoti ir sanuoti AEG veiklą, o 1983 metais buvo nuspręsta išparduoti koncerną dalimis. Taip buvo parduoti „Telefunken“ prekės ženklas, profesionaliųjų įrankių, transporto technikos ir kompiuterių gamybos padaliniai. Vienintelis pelningai veikiantis AEG padalinys buvo ir išliko namų buitinės technikos verslas, kurį 1994 metais įsigijo Švedijos koncernas „Electrolux“. Dar po dešimtmečio, 2005 metais švedai įsigijo ir teises į AEG prekės ženklą. Taip bendrovė atvertė naują istorijos puslaptį.

Giedrius Drukteinis. Nepaprasta AEG istorija
© Shutterstock

„Electrolux“ nusprendė išlaikyti AEG prekės ženklą kaip aukštos klasės ir geros kokybės gaminių simbolį. Apsilankę parduotuvėje, jūs rasite AEG ženklu pažymėtas skalbimo mašinas, indaploves, virykles, šaldytuvus ir kitus buities prietaisus. Taigi, nors pačios prieš daugiau kaip 100 metų įsteigtos bendrovės neliko, jos ženklu gaminiai ištikimai tarnauja mums iki šiol.

Šis tekstas – ištrauka iš G. Drukteinio būsimos knygos „Žmonės ir kompanijos: 50 sėkmės istorijų“.

M360

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją