Šiandien visiems įprasta pusryčių dalis ar tiesiog lengvas užkandis jogurtas ant mūsų stalų atkeliavo iš Azijos, kaip, beje, ir kefyras. Jau senovėje mongolai-totoriai ir tiurkai pastebėjo, kad raugintas pienas yra skanus ir maistingas, o iš jo gaminami papildomi produktai – dar ir naudingi.

Istorijoje yra išlikęs pasakojimas apie žydų gydytoją, kurį XVI amžiuje Osmanų imperijos valdovas Suleimanas Nuostabusis atsiuntė į Europą išgydyti chronišką Prancūzijos karaliaus Fransua I vidurių užkietėjimą. Gydytojas atsivežė fermentuoto avies pieno, kurį jis vadino „jogurtu“ (pavadinimas kilęs nuo turkiško žodžio „yogul“, reiškiančio „tirštas“, „klampus“) – būtent tas jogurtas ir išsprendė visas karaliaus žarnyno problemas. Gydytojo vardo istorija neišsaugojo, tačiau „jogurto“ pavadinimas išliko.

Jogurtas vėl pasirodė Prancūzijoje XX amžiaus pradžioje, po pasterizacijos korifėjaus Louis Pasteuro institute dirbančio rusų mokslininko Iljos Iljičiaus Mečnikovo (1845-1916) mikroskopu. I. Mečnikovas pagal išsilavinimą buvo zoologas, tačiau išgarsėjo visame pasaulyje žmogaus imuninės sistemos tyrimais. 1908 metais jis kartu su vokiečių bakteriologu Pauliu Ehrlichu (beje, taip pat žydu) buvo apdovanoti Nobelio Medicinos premija būtent už imuninės sistemos tyrimus, kurie ir tapo naujos mokslo šakos – imunologijos – pagrindais. I. taip pat sukūrė ir terminą „gerontologija“ – jau nuo 1903 metų jis tyrė žmogaus senėjimo procesus ir išvystė teoriją, kad senėjimas iš principo yra gyvybingų ląstelių susidėvėjimas, su kuriuo gali kovoti... bakterijos. Jis moksliškai įrodė, kad dvi specifinės laktinės bakterijos, esančios laktozės rūgštyje, kurio daugiausiai yra rūgpienyje, kefyre ar kituose bakterijomis fermentuotuose pieno gaminiuose, organizmo senėjimo procesus stabdo efektyviausiai.

Giedrius Drukteinis. Kaip „Danone“ ilgą gyvenimą dovanojo
© RIA / Scanpix

1904 metais I. Mečnikovas pirmas prabilo apie „bulgarų šimtamečius“, atkreipdamas dėmesį į Bulgarijoje ir Pietryčių Europoje gyvenančius ilgaamžius, savo amžiau trukme akivaizdžiai viršijančius to meto Europos gyventojus. Viena iš jų ilgaamžiškumo priežastimi I. Mečnikovas spėjo esant būtent jų vartojamą jogurtą, kurį, beje, nuolat gėrė ir pats. Tačiau kaip tą jogurtą saugiai gaminti pramoniniu būdu, nežinojo niekas.

I. Mečnikovo darbai ir išvados visgi patraukė Barselonoje gyvenančio alyvų aliejaus pirklio Isaako Carasso (1874-1939) dėmesį.

Pats I. Carasso buvo senos žydų-sefardų giminės, išvarytos iš Ispanijos 1492 metais, palikuonis. Jo protėviai apsistojo Graikijoje, Salonikuose, kur jis ir gimė. Sėkmingai tęsė šeimos turimą alyvų aliejaus verslą, tačiau per 1912 metų Balkanų karą pabėgo su šeima į Barseloną. Po karo grįžo į Salonikus, tačiau 1916 metais vėl grįžo į Ispaniją, šįkart visam laikui.

Ispanijoje I. Carasso atkreipė dėmesį, kiek daug mažų kataloniečių kenčia nuo žarnyno veiklos sutrikimų. Jis pats jau mažens žinojo, kad tokias problemas gydo jogurtas ir išties nuoširdžiai nustebo, suvokęs, kad jogurto ar rūgpienio, tokio įprasto pusryčių patiekalo Graikijoje ir Artimuosiuose Rytuose Ispanijoje niekas nežino, išskyrus keletą užkietėjusių ir ekstravagantiškų sveikuolių. I. Mečnikovo propaguojamas jogurto vartojimas davė jam šio verslo idėją, tiesa, stigo tik suvokimo, kaip gaminti tą jogurtą pramoniniu būdu – šaldytuvų tais laikais žmonės juk neturėjo...

Jam pasisekė – Šveicarijoje, kur I. Carasso buvo atvežęs savo žmoną gydyti tuberkuliozės jis susipažino su vienu bulgaru imigrantu, kuris taip pat puoselėjo planus pradėti masinę jogurto gamybą iš geros kokybės šveicariško pieno ir atvirai pasidalino informacija, kaip tai padaryti.

Giedrius Drukteinis ("Eurovaistinės" žurnalo nuotr.)
Giedrius Drukteinis ("Eurovaistinės" žurnalo nuotr.)
© "Eurovaistinės" žurnalo nuotr.

1919 metais Isaakas Carasso Barselonoje pagamino pirmąją partiją jogurtų, ir, beje, tai padarė atsakingai, net iš Pasteur instituto Paryžiuje išsirašęs bakterijas „lactobacillus bulgaricus“ ir „streptococcus thermophilus“. Jis nuolat pabrėždavo, kad šis gaminys yra bendras profesionalių gydytojų (savo lėšomis spausdindamas I. Mečnikovo straipsnius apie jogurto maistingumą ir naudą) ir liaudies išminties (visada tvirtino, kad gamina savo jogurtą pagal tradicinį senovinį graikų receptą) produktas, tačiau dabar jau sunku pasakyti, kaip tada savo dirbtuvėlėje jis pasterizuodavo pieną ar sterilizuodavo ąsočius – iš pradžių jogurtas buvo pilstomas į prašmatnius porcelianinius ąsotėlius, kuriuos pirkėjai galėdavo grąžinti. Nors, kaip jau minėta, šaldytuvai tais laikais neegzistavo, tačiau jogurtas šiaip ar taip buvo produktas, kuris karštyje negesdavo (nes iš esmės jis jau buvo sugedęs).

Iš pradžių per dieną I. Carasso pagamindavo 400 jogurto ąsotėlių, kuriuos pats pristatydavo į vaistines – jogurtas dar buvo laikomas vaistu ir pardavinėjamas vaistinėse su receptu. Tačiau I. Carasso tikėjo rinkodaros reikšme ir aktyviai reklamavo šį produktą, apeliuodamas į vartotojų sveikatą. Jis taip pat iškart suvokė, kad jo gaminiui reikalingas prekės ženklas. Jį pavadino „Danone“ – taip skambėjo jo sūnaus Danielio vardo mažybinė forma kataloniečių tarme, maždaug, „Danieliukas“.

1919 metų pabaigoje Barselona galiausiai pažino ir pripažino jogurtą. „Danone“ pradėtas pardavinėti pieninėse bei saldainių parduotuvėse. Porcelianinis jogurto ąsotėlis tapo įprasta tara kiekvienuose namuose.

1923 metais I. Carasso atidarė Barselonoje didesnę jogurto gamyklą, ir ėmėsi vežti jogurtą į Madridą bei kitus Ispanijos didmiesčius, tačiau „Danone“ taip ir liko vietinės reikšmės produktas. Atėjo laikas užkariauti kitų šalių rinkas.

Giedrius Drukteinis. Kaip „Danone“ ilgą gyvenimą dovanojo
© Shutterstock

Tais pačiais metais jo aštuoniolikametis sūnus Danielius (1905-2009), ruošiamas perimti šeimos verslą, išvyko į Prancūziją, Marselio verslo mokykloje studijuoti ekonomikos ir verslo. Ten jis išmoko prancūzų kalbą ir siekdamas geriau suvokti jogurto gamybos paslaptis, 1925 metais pradėjo studijuoti Pasteur institute. Iš pradžių jis puoselėjo planus Prancūzijoje pardavinėti jogurto skonio piliules „Vigardyne“ („Gyvenimo sargas“), tačiau idėja nepasiteisino.

1929 metais Danielius Carasso pradėjo Prancūzijoje pardavinėti „Danone“ jogurtą tradiciniuose porcelianiniuose ąsotėliuose, reklamuodamas juos kaip „skanų ir sveiką, lengvai virškinamą desertą“. Tai buvo šūvis tiesiai į dešimtuką – jogurtas išpopuliarėjo, o jo pardavimai Prancūzijoje per kelis metus viršijo pardavimų apimtis Ispanijoje, juoba kad Prancūzija pripažino ir I. Mečnikovo įrodymus, kad rūgpienyje esančios bakterijos gali išties prailginti gyvenimą. I. Carasso perkėlė visą kompanijos „Danone“ būstinę į Paryžių (oficialiai buvo teigiama, kad tai daroma siekiant būti kuo arčiau Pasteuro instituto laboratorijos), ten persikėlė ir visa šeimyna. Ten ir mirė kompanijos įkūrėjas Isaakas.

Levallois-Perret mieste 1932 metais buvo atidaryta pirmoji moderni „Danone“ jogurtų gamykla (paties Danieliaus žodžiais, galų gale, „pienas ten nebebuvo plakamas medinėmis ližėmis kaip Ispanijoje“), o 1937 metais D. Carasso gavo valdžios sanitarinių įstaigų leidimą gaminti pirmąjį vaisių skonio jogurtą (kas tuometinėje Prancūzijoje dar buvo draudžiama įstatymo dėl galimo „aromatais gadinamo natūralaus skonio“). Vaisinis jogurtas buvo pagamintas, bet rinkoje jo nespėta išbandyti, nes prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

Kai naciams užimant Prancūziją Ispanijos konsulato darbuotojai Paryžiuje pranešė D. Carasso, kad nebegali garantuoti jo asmeninio saugumo, jis su savo žmona, dviem patikimiausiais darbuotojais ir visa technologine gamybos dokumentacija išvyko į JAV – nepalikdamas savo kompanijos paslapčių antisemitams hitlerininkams. 1942 metais D. Carasso Niujorke įsigijo nedidelę graikiško jogurto kompaniją „Oxy-Gala“, pervadino ją „Dannon“ (nes originalųjį pavadinimą „Danone“ amerikiečiai tardavo kaip „Dan-One“) ir pradėjo gaminti savo jogurtą. Verslas niekaip neįsisiūbavo iki pat 1947 metų, kol D. Carasso nepradėjo gaminti žemuogių skonio jogurto – tai amerikiečiams patiko ir kompanija pagaliau pradėjo nešti ženklų pelną, o jogurtas nuo nišinio produkto statuso ūmiai pakilo iki visiems įprasto lengvo užkandžio ir deserto. 1959 metais D. Carasso pardavė „Dannon Milk Products, Inc.“ kompanijai „Beatrice Foods“, kuri padarė „Dannon“ jogurtus prieinamus visoje Amerikoje.

1951 metais D. Carasso grįžo į Europą ir atkūrė „Danone“ kompaniją. 1953 metais jos akcijos tapo listinguojamos vertybinių popierių biržoje, ir netrukus „Danone“ susijungė su sūrių gamybos kompanija „Gervais“, 1967 metais persivadinusi „Gervais Danone“. Netrukus prasidėjo pasaulinė plėtra, pirmiausiai ši grupė įsigijo italų maisto firmą „Panzani“ ir tapo pirmąja itališkų makaronų gamintoja Prancūzijoje. O 1972 metais susijungė su didžiausia Prancūzijoje stiklinės taros gamintoja BSN, kuriai priklausė ir tokie prekės ženklai kaip alus „Kronenbourg“ ir mineralinis vanduo „Evian“.

Koncernas „BSN-Gervais Danone“ 1981 metais už 80 milijonų dolerių iš „Beatrice Foods“ atpirko „Dannon“ kompaniją, ir po dviejų metų persivadino „Groupe Danone“ – tokiu pavadinimu ji yra žinoma ir šiandien – vienas didžiausių Prancūzijos maisto pramonės konglomeratų, didžiausia pasaulyje šviežių pieno produktų gamintoja (metinė apyvarta siekia 20 milijardų eurų), per dieną pagaminanti 80 milijonų jogurto pakuočių – galbūt vieną dieną mes irgi gyvensime tiek pat metų?

Šis tekstas – ištrauka iš G. Drukteinio būsimos knygos „Žmonės ir kompanijos: 50 sėkmės istorijų“.

M360