2022 m. lapkričio 7 d. 07:00

Dirbti nepradėjo tol, kol negavo opcionų: aš nedirbu su tais, kurie nesidalina 2

  • Rūta Pukenė

IT srityje Titas Norkūnas dirba jau maždaug 15 metų. Pradėjęs nuo programavimo, dar prieš tai, kai tai tapo madinga, išbandė ir nuotolinį darbą. Dirbo iš kur ir kada nori, keliavo, pripažįsta, kad ir nepersistengdavo, o gaudavo kelis tūkstančius eurų siekiantį atlyginimą. Tačiau tuomet suprato, kad įgyvendino ne savo, bet kitų svajonę.

Šiandien T. Norkūnas – naudotų mados prekių prekybos platformos „Vinted“ vyr. inžinerinės infrastruktūros direktorius, darbą startuolyje pasirinkęs ir dėl galimybės gauti opcionus (nuo ang. „option“ – pasirinkimo sandoriai). Nors pasaulyje ši praktika gana dažna, Lietuvoje neretai dar nežinoma, kas tai ir kodėl naudinga, rašoma žiniasklaidai atsiųstoje informacijoje.

„Opcionai yra reali galimybė pritraukti ir išlaikyti stiprius specialistus jaunose įmonėse, kurios dar negali pasiūlyti didelių atlyginimų ar kitų papildomų naudų. Tai nėra mistika, tiesiog galimybė įsigyti akciją pigiau. Dar paprasčiau – gabaliukas įmonės. Krūva pinigų, kuri tave šiek tiek paskatina nepabėgti nuo problemos, o galbūt paieškoti papildomo būdo ją išspręsti. Pavyzdžiui, mane erzina kolegų veiksmai. „Jie prikuria problemų“, „Aš geriau žinau“ – dažnas su tuo viename ar kitame karjeros etape esame susidūrę. „Už 100 tūkst. tai išsispręstum?“. Greičiausiai, taip. Opcionai parodo naują matymo kampą“, – aiškina pašnekovas.

Jis pastebi, kad daliai talentų opcionai yra lemiamas faktorius, kodėl jie dirba startuoliuose. Tačiau kiti realios jų naudos nesupranta, kol nepamato, kad kolegos, išsigryninę akcijas, įsigijo automobilį ar net butą. Kaip šiandien pritraukti profesionalus į IT sritį ir juos čia išlaikyti, dalijasi pirmojo Lietuvos vienaragio inžinerinės infrastruktūros direktorius.

– Koks buvo tavo karjeros kelias? Kodėl nusprendei pradėti programuoti?

– Kai mokiausi mokykloje, vyravo profilinis mokymas, tad jau maždaug 10-oje klasėje turėdavai apsispręsti, kur link savo karjerą kreipsi. Svarsčiau tarp studijų, susijusių su kompiuteriais, arba teisės, nes mano tėtis yra teisininkas. Dabar gal kiek keista, bet tuomet mano paskata buvo rinktis tą sritį, kur niekas neabejotų, kad visko pasiekiau pats. Studijavau programų sistemas Vilniaus universitete ir iki šiol man patinka kurti sistemas, stebėti, kaip jos veikia ir atneša siekiamą rezultatą. Pirmasis mano darbas buvo kompanijoje, kuri teikė įvairias programavimo paslaugas, čia dirbau iki pat 2008 m. krizės Lietuvoje, kai su manimi atsisveikino ir surado, kas tą patį pigiau darė Indijoje. Tuomet pradėjau dirbti nuotoliniu būdu, tą dariau gal 7-erius metus. Lietuvoje tuomet tokios darbo kultūros buvo gerokai mažiau.

Titas Norkūnas
Titas Norkūnas
© Organizacijos nuotr.

– Tuometinis etapas karjeroje, atrodo, priminė svajonių darbą, dirbant iš kur nori ir kada nori, o atlyginimas siekė daugiau nei 5 tūkst. eurų po mokesčių, tiesa?

– Kai pats buvau motyvuotas, dirbti konsultantu iš išorės man labai patiko. Vis dėlto, kai tos motyvacijos sumažėjo, „pasislėpti“ tapo gerokai lengviau. Dirbdamas biure turi rutiną, aplink – kolegos, visi jaučia tą patį pulsą. Jei vadovai nėra labai geri, o mažesnėse įmonėse ar startuoliuose jie dar tik auga, „pražiūrėti“ tokį darbuotoją labai lengva.

Aptariamu metu programavau ne esminę sistemą vienai JAV bendrovei. Atlyginimas buvo geras, bet man buvo labai sunku įžvelgti darbe prasmę. Pavyzdžiui, pastebėjau, kad vienas procesų trunka 24 val., pasiūliau jį optimizuoti ir daug dirbau prie to, kad tą procesą būtų galima leisti ne 1 kartą per parą, o nuolatos ir skirtingose vietose. Tačiau procesas ir toliau buvo leidžiamas kartą per parą, nors truko 1 valandą. Norėjau matyti realų rezultatą, naudą kitiems suteikiančią priežastį, kodėl iš viso dirbu ir bandau įveikti sunkumus.

– Programuotojo darbas neretai labai mistifikuojamas, o kaip tai atrodo realybėje?

– Dauguma mitų, kuriuos girdėjau, atspindi tik labai siaurą, vieną iš IT skyriaus atsakomybių. Taip, kažkas turi prižiūrėti, kad spausdintuvai veiktų, kažkas ir visą dieną neatitraukia akių nuo kompiuterio, bet, žvelgiant plačiau, programuotojai sprendžia problemas. Man patinka metafora, kad tai, ką „Vinted“ statome, yra miestas, kuriame nuolat kažkas veikia ir juda. Programuotojų komanda, galime palyginti, prižiūri vieną to miesto rajoną. Pavyzdžiui, kad gatvės būtų tvarkingos, tik ne automobiliai jomis važinėja, o nuliukai ir vienetukai. Gali atsidaryti programėlę, joje naršyti, spustelėti mygtuką „Pirkti“, atsiskaityti ir atėjęs iki paštomato rasti jame savo pirkinį. Idant tai veiktų sklandžiai, įdarbinta milžiniška sistema.

Vieni programuotojai specializuojasi mobiliuosiuose telefonuose, kiti – serveriuose. Vieni bando įgyvendinti naują funkcionalumą, kuris būtų naudingas vartotojams, kiti prižiūri jau veikiančias sistemas realiu laiku, yra dirbančių su dirbtiniu intelektu, prognozėmis. Galimybių – labai daug, kaip ir asmenybių. Intravertiškų, ekstravertiškų, turinčių skirtingų patirčių ir pomėgių. Kas galbūt bendro, dažniau programuotojai yra analitiški, labiau mėgsta planuoti nei veikti spontaniškai, supranta matematiką, struktūras – tokia būtų mano interpretacija.

– Tavo virsmas iš programuotojo į komandos techninį vadovą, o galiausiai – vyr. inžinerinės infrastruktūros direktorių buvo sąmoningas ar organiškas? Ką šis pokytis atnešė?

– Su kompiuteriais viskas, iš esmės, aišku. Gali būti sudėtinga suformuoti užduotį, tačiau, tą padarius, kompiuteris neatsikalbinės, nepavargs ar neišeis atostogų. Jis prognozuojamas. Jei pasakei daryti, darys. Jei pasakei klaidingai, jis šimtą kartų tą patį klaidingai darys, nes kitaip nesugeba. Žmogus kiekvieną veiksmą dar praleidžia pro savo vidinį filtrą ir nebūtinai padarys, ką pats pasako. Pastatyti sistemą iš žmonių yra sudėtingiau ir tai man įdomu.

– Šis pokytis tave atvedė ir į „Vinted“, tačiau ne iš pirmo karto. Kokia tai istorija?

– Kartu su pirmuoju kvietimu prisijungti gavau pasiūlymą, kuris man nepatiko. Galėjau likti įmonėje, kurioje dirbau nuotoliniu būdu ir keliauti, artėjau prie vadovo rolės, o „Vinted“ tik kūrėsi, tad, realiai, tai buvo pasiūlymas dvigubai susimažinti algą, kasdien eiti į biurą ir su Justu (vienas „Vinted“ bendraįkūrėjų) knebinėti jo kodą, opcionai net nebuvo svarstomi.

– Kodėl opcionai tau asmeniškai svarbu?

– Man atrodo, mūsų visuomenė dar nėra labai finansiškai išsilavinusi. Opcionas, iš esmės, yra akcija. Turėdamas opcionus, iš tiesų, tu investuoji. Man asmeniškai investavimas įdomu, nesu aktyvus investuotojas, bet man rūpi, kad mano pinigai nenuvertėtų sąskaitoje. Taigi dalis mano santaupų dabar yra įdarbintos, susietos su „Vinted“ sėkme ir aš jai savo darbu, gebėjimais ir skiriamu laiku galiu daryti įtaką. Kai aš pradėjau dirbti „Vinted“ prieš 7 metus, akcijomis skatinti ne visi ir tokios politikos iki šiol laikosi dauguma įmonių, jaunų startuolių, jei opcionus iš viso siūlo. Bandome tai pakeisti, nes, kai daiktas ar verslas yra ir tavo, supranti, kad ir santykis yra visai kitas. Aš tuomet norėjau dirbti tik su bendraturčiais.

– Ar darbuotojai Lietuvoje vertina opcionus? Išsako šį poreikį pokalbiuose dėl darbo ar vėliau, jau dirbdami?

– Yra buvę situacijų, kad tai, kad mes duodame opcionus, yra lemiamas faktorius, kodėl stiprus specialistas pas mus ateina. Yra buvę ir tokių, kuriems visai neįdomu. Įdomu pasidaro, kai pamato, kad, pavyzdžiui, kolegos opcionus išsigrynino ir sąskaitas papildė keliomis dešimtimis tūkstančių eurų. Jiems svarbu pamatyti, kad tai – tikra piniginė vertė.

Niekas, ką kalbu, nėra finansiniai patarimai, bet mano asmeniniame investavimo profilyje yra: 1. Nekilnojamasis turtas; 2. Stabilių įmonių akcijos ir 3. Į augimą orientuoti „Vinted“ opcionai. „Vinted“ duoda opcionus kiekvienam naujai atėjusiam darbuotojui, tik skirtingą jų dalį. Standartiškai rinkoje opcionų paketas išdalijamas per 4 metus, kur pirmuosius metus negauni nieko, tai lyg bandomasis laikotarpis abiem pusėm, o po metų ¼ viso paketo tampa tavo ir opcionų dalis krepšelį papildo palaipsniui, arba auga keičiant rolę.

– Nuasmeninus, neminint konkrečių pavardžių ar įmonių, kokią realią finansinę naudą gali gauti opcionų turėtojai? Kokios situacijos tau žinomos?

– Dažnos yra spėlionės, kiek „Vinted“ turi milijonierių, bet skaičiuoti, iš tiesų, reikėtų tuomet, kai akcijos bus likvidžios – visi jas galėtų parduoti biržoje pirminio viešo platinimo metu (IPO), jei toks kada nors įvyktų. Kuo daugiau atsakomybių turi įmonėje, tuo daugiau sėkmės atveju ir gausi.

– Kaip manai, kokia opcionų dalinimo praktika patraukli galėtų būti ir darbdaviams, ir darbuotojams. Kokios praktikos šalininkas esi? Kokias rizikas svarbu įvertinti?

– Rizika su opcionais viena – kad jie bus beverčiai ir nieko ateityje negausi. Pats opcionus esu „išmetęs“, kai tiesiog nemačiau perspektyvos įmonėje, ji neturėjo aiškios augimo trajektorijos. Svarbu pasitikėti žmonėmis, su kuriais kuri verslą. Jei jau turi opcionų, nebesi samdomas darbuotojas. Tu kuri verslą lygiai taip pat, kaip ir kiti jos vadovai, tavo kolegos.

– Opcionai – tik viena iš papildomų motyvacijų darbuotojams. Tavo požiūriu, link ko tolesniuose žingsniuose startuoliai galėtų eiti? Ko ieško šiandienos IT talentai?

– Vieni sako, kad darbas yra tik darbas, už kurį gauni atlyginimą, kiti nori, kad darbdaviai pasirūpintų jais ir kitose gyvenimo srityse – nuo privataus draudimo iki valytojos paslaugų. Daug apie tai galvoju ir manau, kad startuoliams reikia intensyviau dirbti su talentų ugdymu. Visi didesni startuoliai turi savo akademijas, kur talentams padedama persikvalifikuoti ar įgyti daugiau patirties, bet startuoliai gana mažai dirba su, pavyzdžiui, universitetais dėl į startuolių poreikius orientuotų studijų programų. Mes dar šiek tiek trumparegiškai žiūrime į talentų ugdymą startuolių pasaulyje.

Rūta Pukenė yra asociacijos „Unicorns Lithuania“ komunikacijos vadovė.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą LOGIN.LT turinį.
(23 žmonės įvertino)
3.1739

Svarbiausios naujienos ir komentarai iš LOGIN.LT –
kiekvieną savaitę tiesiai į el. paštą!