„Wargaming“ persikėlimo procesai Lietuvoje baigiasi, darbuotojų skaičius stabilizavosi arti 1000 – šios simbolinės kartelės taip ir nepalietė. Nuo šiol įmonė pradeda naują etapą, patikina „Wargaming Vilnius“ vadovas Mantas Katinas.
– Pavasarį kalbėjomės apie sudėtingos transformacijos periodą, kuomet įmonei reikėjo perkelti daug darbuotojų ir dėl to kilo aibė organizacinių iššūkių. Kokioje situacijoje įmonė yra dabar – ar jau pereinamasis etapas baigėsi?
– Turbūt galima vertinti, kad dabar jau esame naujame etape. Dėl tos priežasties, kad įmonė pasitvirtino savo naujas globalias lokacijas, kuriose planuoja toliau plėtoti žaidimų industriją, žmonių skaičių kiekviename mieste. Vilniuje žmonių skaičius jau daugiau mažiau stabilus ir maždaug 6 savaites matome, kad jis nebekyla. Mano spėjimu, mes panašiame lygyje ir laikysimės ateinančius metus, nebent pasikeis kažka: verslo aplinka, ar augimas, ar kiti faktoriai lems.
Kitas dalykas – patys darbuotojai dabar iš esmės yra maždaug 80-90 proc. Vakarų Europos ir JAV lokacijose. Tai reiškia, kad visa kompanija susifokusavo į vieną didelį pasaulio regioną.
Pačiai kompanijai šis ruduo iš tiesų yra naujo etapo startas globaliu lygiu. Tai yra nauja produktinė strategija, naujos lokacijos, kuriose vystomi produktai – tam tikra forma kompanija nuo šio rudens atsispiria ir stengiasi įgyvendinti naują etapą. Jis nėra kažkaip labai įprasmintas vizualiai, bet viduje jis jaučiasi, viduje mes jaučiame, kad mes baigėme vieną etapą ir pradėjome kitą.
– Jūsų darbuotojai čia daugiausia persikėlė iš Baltarusijoje, kaip vertintumėte, ar čia yra kažkokių poreikių, trūkumų, ar norų ką keisti, kaip matytumėte situaciją?
– Vilniuje yra bent keliasdešimt kompanijų, kurios relokavosi. Mes esame pakankamai stabiliame režime: visi susifokusavę į darbą ir tie gyvenimiški poreikiai, kurie buvo aktualūs praeitame etape, po truputį nyksta.
Pagrindinis dalykas, apie kurį daugiausia buvo diskutuojama žiniasklaidoje, yra NT rinka. Kas įdomu man pačiam, kad būstų nuomos kainos krenta Vilniuje. Vienu metu jos pūtėsi be proto, dabar krenta, tai reiškia, kažkokiu būdu rinka absorbavo tą žmonių kiekį, kuris relokavosi į Vilnių ir vėsta, nes tas procesas yra sustojęs.
Kiti dalykai daugiau susiję žvelgiant į ilgą nuotolį – kiek mes kaip valstybė esame konkurencingi pritraukti talentingus ir daug uždirbančius žmones iš užsienio apskritai. Tai yra sričių, kur dar reikėtų padirbėti, ir čia normalu, nes Lietuva šitą kelionę pradėjo vėlai.
Nuo to, kad mūsų sistema neadaptuota užsieniečiams. Jeigu jūs prancūzas, italas ar amerikietis, jūs čia nevalstybinės mokyklos ar darželio nesurasite anglų kalba, nors tai yra pakankamai realu kitose Vakarų Europos sostinėse.
Lygiai taip pat yra specifiniai dalykai, kurie susiję su žmonių patogumu, pvz., ar yra instituciniai būstų nuomos žaidėjai, kurie suteikia normalią paslaugą už pinigus. Pas mus ta rinka, kaip aš ją vadinu, yra turgus. Tai reiškia, kad „Aruode“ susirandi fizinį asmenį, žiūri, kad ten neapgautų tavęs, kad jis pats tave išsirinktų. Tai kai keliasi čia daug uždirbantys žmonės, jie tikisi institucinio požiūrio.
Žinome mes skirtumą tarp viešbučio ir „AirBnB“, tai kartais tu nori „AirBnB“, kartais viešbučio, o Lietuvoje tokios normalios pasiūlos keliaujantiems pasaulyje žmonėms nebuvo iki šios bangos.
– Jūsų darbuotojai yra savotiška diaspora, kuri jau ir tam tikrą reikšmingą procentinę Vilniaus populiacijos dalį sudarytų – kaip jie jaučiasi čia?
Aš didelių kažkokių diskusijų nematau, išskyrus tai, kaip ir kiekviename integravimosi procese, kai vyksta susipažinimas. Kas yra gerai, kad Vilnius turi multikultūriškumo geną nuo savo įkūrimo, ir jeigu pradedi miestą stebėti jų akimis, tu pastebi, kad jis tikrai turi daugybę skirtingų dalykų, kurie leidžia jaustis skirtingų tautybių žmonėms psichologine prasme pakankami gerai.
Nors aš neabejoju, kad dar porą metų tas integracinis procesas tęsis. Tai reiškia, kad tikrai niekas per pusę metų ar metus netampa visiškai integruotas, tau reikia tikrai ne vieną psichologinį rebusą savyje išspręsti, norint sau atsakyti, ką tu veiksi, kiek būsi, kokia tavo ateitis, kaip žmogaus, kaip įmonės. Tie dalykai Lietuvoje tikrai dar porą metų turėtų būti diskusijos lauke
– Kaip keičiasi jūsų savininkų, akcininkų tikslai, kaip keičiasi jų požiūris į čia dirbančius žmones ir patį verslą apskritai? Ar jie kelia kažkokių specifinių tikslų, ką turėtumėte pasiekti?
Berlynas galbūt galėtų būti tas pavyzdys, ko kompanija siekia savo viduje – tai reiškia, kad jei tu iš tiesų nori pritraukti 3D grafikos inžinierių iš Singapūro, ar iš JAV, ar Čekijos, tau tiesiog reikia surasti bendrą erdvę, kur jie visi gali keistis informacija ir tai bus tam tikras žmogiškųjų išteklių uždavinys, kaip sukurti vidinį pokyčių planą, kad kompanija būtų pasiruošusi maksimaliam multikultūriškumui.
– O kalbant apie verslo tikslus?
– Verslo tikslų prasme natūralu, kad šiais metai tikslas buvo tiesiog stabilizacija, nes buvo didelis pavojus, kad pokyčiai ir restruktūrizacija gali kompaniją panardinti į sudėtingesnes verslo perspektyvas. Tai ką jau dabar matome, kad pavyko pakankami neblogai suvaldyti tą pokytį.
Bet kokiu atveju, ir įmonės struktūra, ir darbuotojų skaičius keitėsi, ir prarastos rinkos – tai reiškia procentai nuo apyvartos turėjo kristi dėl tos priežasties, kad tu savanoriškai nusprendei, kad ten, kur tu anksčiau dirbai, tu dabar tiesiog ten pajamų negausi. Tai natūralu, kompanija turėjo ir kaštų struktūroje nemažai veiksmų atlikti.
Bet jau dabar matome, kad finansai yra pakankamai stabilūs ir kitiems metams yra kaip tik siekiama dabar susifokusuoti į daugiausia pajamų generuojančius žaidimus ir stengiamasi būtent jų pagalba uždirbti papildomas pajamas.
– Nuo ko labiausiai priklausys Vilniuje esančio biuro sėkmė?
– Nuo kelių parametrų. Vienas – nuo pačių produktų, kaip jiems seksis. Nes kiekvienoje šalyje gali būti vystomi skirtingi produktai. Lietuvoje yra „World of Tanks“ asmeniniams kompiuteriams ir „World of Tanks Blitz“ – tai nuo šių produktų verslo sėkmės priklausys, kiek darbuotojų turėsime. Jei jie sėkmingai plėtosis ir uždirbs pajamas, tai tada ir darbuotojų atitinkamai gali augti. Dėl tos priežasties, kad paprastai reikia tam tikro darbuotojų kiekio suvaldyti procesus.
O kitas faktorius daugiau susijęs su Lietuvos bendra ekosistema. Kiekviena korporacija viduje turi galybę pasirinkimų, kuriuos miestus auginti ir kompanija tuos sprendimus priima remiantis skirtingais parametrais. Vienas yra, kur kompanija gali gauti talentų, kitas – kokia kaina tų talentų, ir trečias, kokia bendra mokestinė aplinka. Remiantis tuo ir priima sprendimus, čia nieko unikalaus nepasakysiu – kitos Lietuvoje veikiančios amerikietiškos kompanijos turi panašius uždavinius.
Tai tiek, kiek Lietuva kaip šalis savo mokestine baze, talentų ir visomis kitomis prasmės sugebės konkuruoti, tiek mes sugebėsime atsikąsti didesnę rinkos dalį kompanijos viduje, tiesiog galėsime daugiau dalykų daryti Vilniuje.
– Kiek Vilnius įsitraukęs į globalios „Wargaming“ kompanijos sprendimus?
Natūralu, kad jeigu kompanija augs ir plėtosis, tikėtina, atsiras ir kiti miestai, kurie bandys „Wargaming“ viduje auginti savo darbuotojų skaičių ar galbūt naujus produktus, kurie ateityje generuos pajamas.
– Kalbant apie sunkumus, kurie šiuo metu krečia pasaulinį technologijų sektorių – kaip jūs matote, ar jus gali paveikti pasaulio technologijų kompanijas apėmęs nerimas?
– Turbūt labai skirsis technologijų nišos. Žaidimų industrija, kuri savo verslo modelyje daugiau turi mikrotransakcijų, ji daug atsparesnė recesijai, negu tos skaitmeninės verslo rūšys, kurios uždirba iš reklamos. Čia galime palyginti „Facebook“, „Instagram“ ar „Google“ – jei stebime akcijų biržą matome, kad tos kompanijos, kurios uždirba pinigus iš reklamos, jų pajamos krenta.
O mikrotransakcijų verslas atsparesnis recesijai – tai priklausys nuo pačios kompanijos gebėjimo konkuruoti. Kompanija šiuo metu neprognozuoja recesijos savo verslo aplinkoje, nebent mes konkurencinėje kovoje padarysime kažką ne taip, neatsikąsime savo norimos rinkos dalies.
– Kokį poveikį, jūsų nuomone, pasaulinis lėtėjimas galėtų turėti Lietuvos technologijų, startuolių rinkai?
Anksčiau buvo daug tų vadinamųjų „šūvių į mėnulį“, kai dėdavo rizikos kapitalo pinigus į idėją ir tikėdavosi, kad čia bus naujas vienaragis. Tai dabar žmonės truputį pinigus saugosi labiau nei anksčiau. Ir gal tai nėra bloga idėja, nes perkaitinimas turi ir negatyvių pasekmių. Prieš du metus matytas ralis pasaulyje, kai niekas nebegalėjo paaiškinti, nei rizikos kapitalistai, nei akcijų prekiautojai, kaip galima pagrįsti kompanijos vertę, kuriai reikės 200 metų uždirbti pelną, kad ji pasiektų savo rinkos įvertį.
– Ar „Wargaming“, žvelgdamas į šią situaciją rinkoje, kai įmonių akcijos yra atpigusios, neplanuoja kokios plėtros ar diversifikacijos, pvz., įsigijimais, produktų ar įmonių perėmimais?
– Tai šiuo metu kompanija kaip tik yra susispaudusi dėl tos priežasties, kad ji atsispiria nuo nestabilaus periodo ir stengiasi susifokusuoti į savo pajamas generuojančius žaidimus. Geras pavyzdys yra „World of Tank Blitz“ –mobilus produktas, gerai auga, jis tikrai keletą metų generuoja augančias pajamas, bet iš kitos pusės, galima pasižiūrėti į gaublį ir pamatyti, kad krūva pasaulio regionų dar nėra atrakinti, ir galima tą patį produktą pritaikant kitoms platformoms ir kitoms rinkoms tiesiog didinti savo pajamas nerizikuojant.
Nes naują produktą išleisti yra iš tiesų ir didelė galimybė, ir didelė rizika. Ir pasaulinės žaidimų kompanijos tikrai labai daug žaidimų kuria, bet jie niekada neišvysta dienos šviesos, nes tai yra labai aukštos rizikos verslas ir net prieš išleidžiant tu jau matai, kad tavo šansai yra per maži, ir stengiesi daugiau nebeinvestuoti.
Mes turbūt pradžiai fokusuosimės į esamus produktus. Yra kažkiek iniciatyvų, susijusių su naujų žaidimų kūrimu ir jos kiekvienoje kompanijoje vyksta, „Wargaming“ taip pat jų turi. Bet jos dabar yra tikrai dar ankstyvoje stadijoje ir dar nėra, ką apie tai pasakoti.
– Lietuva nėra kaip Airija, kuri būtų patraukli steigti kompanijų pagrindines buveines. Kaip jūs vertintumėte, ar Lietuvai reikėtų to siekti, kad čia didelės kompanijos keltų ne tik kaštų centrus, bet ir steigtų pagrindines buveines ir taip galbūt daugiau atneštų pajamų? Ir ko tam reikėtų?
– Tam tikra forma, aš manau, kad šalys gali konkuruoti visais įmanomais aspektais, kuriais galima generuoti ekonominę vertę. Tai centrinių būstinių buvimas tikrai yra papildoma galimybė šaliai generuoti pajamas į biudžetą.
Aš tikiu, kad Lietuva turėtų padaryti namų darbus ir pasižiūrėti, kaip ji atrodo tarptautiniu mastu. Nes jeigu dabar pasižiūrėtume, kur centrines būstines Europoje steigia ne tik amerikiečių, bet ir pačios lietuviškos kompanijos, mano subjektyviu požiūriu, mes kažko nepadarome.
Jeigu lietuviška kompanija steigia savo centrinį biurą ne Lietuvoje, tai reiškia, kad pelnas išmokamas ne Lietuvoje, mes kaip valstybė tiesiog atsisakome dalies pajamų. Taip, jos santykine prasme nėra pagrindinės, daugiausia šiais laikais valstybės pajamų į biudžetą gauna darbo mokesčių pavidalu, bet kodėl neuždirbti ir nuo pelno, ir kitų elementų?
– Kalbant apie simbolinę kartelę – jūs augote iki 990-ies darbuotojų, bet 1000 darbuotojų ribos taip ir nepalietėte. Ar planuojate pasiekti?
– Kartais svarbu yra suvokti, koks tavo pagrindinis tikslas. Ir yra toks psichologinis žaidimas, kad matai skaičių ir galvoji, kodėl neapvalus. O iš tiesų tai apvalus skaičius yra pajamos įmonės – ten yra tikrasis simbolizmas ir ten reikėtų fokusuotis. Nes gali turėti 1000 darbuotojų ir 10 milijonų eurų pajamų, o gali turėti 100 darbuotojų ir milijardą eurų pajamų. Tai iš tiesų, pagrindinis tikslas kompanijos viduje yra ne darbuotojų skaičius, bet būtent gebėjimas turėti tinkamą darbuotojų skaičių, kuris vis dėlto pasiekia komercinę sėkmę.
– Ar matytumėte artimiausiu metu perspektyvos, kad pasiektumėte tą skaičių?
– Realu, kad jis pasieks, bet nematome kol kas didelio poreikio labai stambiam augimui. Kadangi esame beveik tūkstančio darbuotojų kompanija, gali skaičius pasiekti 1000, vėl nukristi iki 950. Tokio dydžio kompanijoje svyravimas yra natūralus, dėl tos priežasties, kad žmonės ateina ir išeina, kai kurie produktai vystomi, kiti – nustojama, kai kur vyksta restruktyūrizacija, nes atrandi galimybių, kaip gali sutaupyti plėtojant vieną technologiją vietoje trijų. Tai aš manau, kad mūsų skaičius ir turėtų svyruoti tarp 850 ir 1000 per ateinančius metus.
– Ačiū už pokalbį.
