Trumpai:
- Dažniausiai įvardijami nuotolinio darbo pliusai: ilgesnis miego laikas, mažiau sugaištama ruošiantis ir keliaujant, mažiau išlaidų pietums, mažiau biuro intrigų.
- Pagrindiniai darbo iš namų minusai – prastesnis komandiškumo jausmas, daug daugiau laiko leidžiama susitikimuose, mažiau bendradarbiavimo galimybių.
- JAV atliktas tyrimas parodė, kad net ketvirtadalis (24 proc.) visų darbo vietų yra nuotolinės. Šis skaičius, nepaisant pandemijos pabaigos, toliau auga.
- Dažniausiai iš namų dirba technologijų verslui, informacinių technologijų ir paslaugų sektoriaus specialistai.
Ar dirbti iš namų produktyviau?
Pradėkime nuo esminio klausimo: ar dirbdami namuose būname produktyvesni, ar ne? Žmonės, kurie iš tiesų didžiąją laiko dalį praleidžia dirbdami nuotoliniu būdu, dievagojasi ir aršiai gina poziciją, kad taip jie iš tikrųjų nuveikia daugiau. Visgi duomenimis tokio įsitikinimo neišeina pagrįsti. Viskas priklauso nuo to, kas ir kaip yra apklausiami. Tarkime, Japonijoje atliktas tyrimas rodo, kad iš namų dirbančiųjų produktyvumas yra mažesnis. Niujorke atliktas tyrimas teigia tą patį. Kita vertus, patys darbuotojai dažniau teigia nuveikiantys daugiau. Ar jie meluoja? Panašu, kad šiek tiek. Pandemijos pradžioje iš tikrųjų fiksuotas produktyvumo šuolis. Tačiau, laikui bėgant, viskas grįžo į vėžes. Panašu, kad dirbant namuose produktyvumas yra vos žemesnis nei dirbant biure. Nuotolinis darbas tiek daug gerbėjų turi dėl kitų priežasčių. Žmonės vertina tai, kad gali ilgiau pamiegoti, mažiau laiko sugaišti ruošdamiesi ir keliaudami, sutaupo pietums, išvengia biuro intrigų ir pan. Kitaip tariant, tokį darbą jie renkasi dėl aspektų, nesusijusių su pačiu darbo procesu.
Darbo iš namų minusai
Visgi darbas iš namų turi ir gana akivaizdžių minusų, kuriuos būtina įvardinti. Visų pirma, nuotoliniu būdu dirbantys žmonės turi daugiau susitikimų. Zoom‘o, Google Meet ar Microsoft Teams pokalbiai tapo kasdienybe. Jie ne tik užima daug laiko, bet ir pasižymi itin žemu įsitraukimo lygiu. Dalyvaujant tokiose diskusijose labai lengva nustoti klausytis ar imti daryti kažką kito (ypač jeigu nėra nusistovėjusio video pokalbių etiketo). Itin daug laiko sugaištama Team Syncs – taip vadinami pokalbiai, kurių tikslas – susitikrinti, kas už ką atsakingas, kas ką padarė ir t. t. Skaičiuojama, kad tokiems susitikimams skiriama iki 10 proc. viso darbui numatyto laiko. Tai susiję su kita problema. Pastebima, kad yra smukęs pasitikėjimas vienas kitu. Pasirodo, kai kolegos nematai gyvai, sunkiau tikėti, kad jis ir dirba nuoširdžiai. Galų gale, nuotolis trukdo aiškiai atskirti darbą ir poilsį. Kalba eina ne tiek apie persidirbimą (tai pirmųjų pandemijos mėnesių problema), kiek apie išsibarstymą: dirbti pradedama vos tik pabudus, nesilaikoma jokio grafiko ir pan.
Ką apie darbą iš namų mano darbdaviai?
Kokias išvadas galime pasidaryti? Iš esmės nelabai svarbu, ar žmogus dirba namuose, ar biure. Nuveikia jis daugiau mažiau tiek pat. Jeigu ir esama skirtumo, jis menkas. Kita vertus, akivaizdu, jog komandos sutelkties ir išlaikymo uždaviniai dirbant nuotoliniu būdu pastebimai apsunksta. Viena vertus, darbuotojai mažiau laiko praleidžia kalbėdamiesi prie kavos aparato. Antra vertus, jų dienotvarkėje pilna video pokalbių, į kuriuos įsitraukimas yra minimalus. Apie komandiškumą, spontanišką bendradarbiavimą taip pat darosi vis sunkiau kalbėti. Tačiau atsakymas, kas geriau, vis tiek nėra toks jau ir aiškus. Kiekvienas verslas privalo jį rasti pats. Vieni verslai darbuotojams suteikia visišką pasirinkimo laisvę dirbti iš ten, kur patogiau. Tai reiškia, kad jų paskaičiavimais darbo našumas nekrenta, o išlaidos biurui netgi sumažėja. Kiti verslai renkasi hibridinį verslo modelį ir prašo, kad darbuotojai bent kelis kartus per savaitę būtinai pasirodytų biure. Treti siekia pamiršti tą naująjį normalumą ir sugrįžti prie ikipandeminio darbo modelio.
Ar nuotolinis darbas tapo norma?
Žinoma, kiekvienos įmonės pozicija nuotolinio darbo atžvilgiu skirsis. Tačiau panašu, kad iš namų dirbti norinčių darbuotojų kritinė masė yra pakankamai didelė, tad darbdaviai turi prie jos taikytis. Žmogiškųjų išteklių kompanijos „Ladders“ atliktas tyrimas parodė, kad net ketvirtadalis (24 proc.) visų Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje esančių darbo vietų yra nuotolinės. Skaičiuojama, kad vien per paskutinį praėjusių metų ketvirtį tokiomis virto milijonas pozicijų. Žinoma, kas yra tiesa Jungtinėse Valstijose, nebūtinai galioja Lietuvoje. Tačiau JAV įtakingiausia pasaulio valstybe laikoma ne be reikalo. Tos pačios tendencijos matomos visose išsivysčiusiose šalyse. Svarbu ir tai, kad tai yra patys naujausi duomenys. Pandemija, jeigu tikėsime Joe Biden‘o žodžiais, jau yra pasibaigusi (tai toli gražu nereiškia, kad COVID-19 problema išnyko). Nepaisant to, darbuotojai nieko prieš pasilikti namuose, o pakankamai reikšminga jų dalis apie darbą iš biuro nelabai ir nori pagalvoti.
Kokiose srityse nuotolinis darbas populiariausias?
Taigi, jau pats laikas nustoti kalbėti apie naująjį normalumą. Nuotolinis arba hibridinis darbo modelis – dabarties realybė, kuri nebeturėtų stebinti. Dalis žmonių tiesiog dirbs būtent taip. Kuri dalis? Panašu, kad bent jau ketvirtis, o gal net ir daugiau. Žinoma, toli gražu ne visais atvejais tai fiziškai įmanoma. Tarkime, sveikatos apsaugos, pramonės ar logistikos srityse dirbantieji tokios galimybės nė neturi. Nenuostabu, kad tarp nuotolinį modelį besirenkančiųjų daugiausiai yra technologijų bei kūrybinių industrijų specialistų. „Ladders“ duomenys rodo, kad tarp iš namų dirbančiųjų – daugiausiai technologijų verslui sektoriaus atstovų. Tokių yra net 45 proc. Daug informacinių technologijų specialistų – 35 proc. Tačiau gana dažnai iš namų dirbama ir aptarnavimo sektoriuje – 30 proc. Visa tai nesunkiai paaiškinama. Jeigu jūsų atliekamam darbui pakanka kompiuterio ir telefono, visai lengva tapti darbo iš namų judėjimo nariais.