Buvęs Estijos premjeras T. Roivas šiuo metu yra startuolio „Auve Tech“ stebėtojų tarybos pirmininkas. Ši įmonė kuria nedidelius autonominius autobusus, kurie patys vežioja keleivius Taline.
„Jei visi pasaulyje turės tiek asmeninių transporto priemonių kiek europiečiai, tuomet bendras jų skaičius turės padidėti nuo 1,5 milijardo iki 6 milijardų transporto priemonių. Tai tiesiog nerealistiška. Turime surasti geresnių ir tvaresnių būdų keliauti mieste. Kelionės į darbą ir atgal yra vieta, kur lengviausia dalintis važiavimu, automobiliais, ar rinktis viešąjį transportą. Žinoma, tai neatsiranda be rimtų investicijų“, – patikina T. Roivas.
– Kokį pavyzdį siekiant geresnio transporto rodo Estija?
– Turime keletą labai gerų projektų Taline ir Tartu – investuojama į viešąjį transportą ir kartu siūlomi labai inovatyvūs transporto sprendimai, pvz., paskutinio kilometro autonominis transportas. Manome, kad toks transportas padės daugiau žmonių pritraukti į viešąjį transportą, o tai labai svarbu.
Be to, Estija gana pažengusi automobilių dalijimosi srityje dėl privačių iniciatyvų, tokių įmonių kaip „Bolt“ ar „Citybee“. Galima gatvėje pasiimti automobilį ir juo naudotis, daugiausia Taline, bet taip pat ir Tartu. Iš esmės, tai leidžia pasiekti, kad šeimoje bent jau nereikėtų antro automobilio – jei reikia kur netoli pavažiuoti, pakanka trumpalaikės nuomos.
Dar keli svarbūs nedideli, bet teigiami pokyčiai – daugiau vietų galima pasiekti tramvajumi, pvz., oro uostą, o dabar ir jūrinį uostą. Kiek apmaudu, kad tai užtruko, nes Talino didžiausias langas į pasaulį yra jūrų uostas, o ne oro uostas. Per oro uostą keliauja apie 3 milijonus keleivių per metus, tuo metu skirtingi jūrų uosto terminalai turi apie 10 milijonų keleivių, iš Suomijos, Švedijos, kruizinių laivų terminalo ir kitur. Gaila, kad tai nebuvo padaryta anksčiau, bet dabar tai keičiasi.
Ir Taline, ir Vilniuje nejaučiame spaudimo diegti sprendimus greitai, kaip Paryžiuje ar San Franciske, kur tiesiog yra labai daug keliaujančių žmonių. Mes vis dar turime prabangą gyventi turėdami daug erdvės, nepatirdami rimtų kamščių, kadangi nei Vilnius, nei Talinas nėra per tankiai apgyvendinti. Tad inovacijos mums pirmiausia yra labiau pasaulėžiūra nei būtinybė. Bet matau daug miestų, kur nauji sprendimai tapę būtinybe, nebesvarbu, kokia tavo nuomonė dėl klimato kaitos ar tvarumo. Tiesiog nėra kitų alternatyvų – turi investuoti į viešąjį transportą vietoje asmeninių automobilių.
– Taline jau dabar galima išvysti zujant daug nedidelių autonominių mašinėlių. Kam jos skirtos? Kodėl jų atsirado Taline, bet ne Vilniuje?
– Bent nuo 2017 metų siuntų pristatymo robotai gali legaliai važiuoti pėsčiųjų takais, šaligatviais, ir tai padėjo atsirasti pirmam startuoliui „Starship Technologies“, o vėliau ir kitoms įmonėms. Tai leido pradžioje testuoti, o vėliau ir paleisti komerciškai autonominius pristatymo robotus.
O dabar jau vis dažniau galima pamatyti ir įprasto automobilio dydžio autonomines transporto priemones, mini autobusus, maršrutinius autobusus, kurie važiuoja gatve. Taip yra taipogi dėl palankaus reguliavimo, kuris padėjo suskurti kelioms įmonėms.
Daug saugiau ir lengviau pirmiausia leisti vežioti nedidelius krovinius, o jei vežti žmones – tai pavežti juos vadinamąją paskutiniąją mylią.
Važiavimas 25 km/h greičiu, lėtai, labai saugiai – tai leidžia žmonėms priprasti prie autonominio važiavimo. Technologija, žinoma, yra nauja, ir geriau pradžioje suteikti saugų būdą prie jos priprasti.
– O kokie tolesni žingsniai? Koks būtų galutinis tikslas?
– Mes matome du dalykus. Matome, kad paskutinės mylios transporto priemonės gali daug žmonių pritraukti į viešąjį transportą. Net jei važiuoji iš vienos miesto dalies į kitą tramvajumi ar metro, paskutiniams keliems šimtams metrų tu gali pasinaudoti autonominiu transportu. Ir tai bus daug plačiau prieinama nei dabar.
O logistikoje mes matome, kad žmonės vis daugiau perka internetu ir tai tęsis. Mums reikalingos naujos pristatymo sistemos, įskaitant autonominius robotus.
Tokios, manau, yra tiesioginės autonominio transporto pritaikymo sritys. Nemanau, kad per artimiausius 10 metų bus įmanoma važiuoti 100 km/h geičiu dideliame autobuse ar pristatyti siuntas autonominiu sunkvežimiu tarp miestų. Pirmiausia, ne dėl technologijų, bet dėl reguliavimo iššūkių. Tai potencialiai grėsminga ir labai sudėtinga reguliuoti.
– Škotija pristatė, kad paleis kelis autonominius autobusus, kurie važinės reguliariais reisais iki 80 km/h, tiesa, juos dar prižiūrės saugos vairuotojas, kuris į įprastą važiavimą nesikiš. Ką apie tai manote?
– Nepatikėsiu, kol nepamatysiu. Žinoma, galima važiuoti 80 km/h autonomiškai, be abejonių. Bet nemanau, kad tai yra legalu. Pirmiausia dėl to, kad joks politikas ir jokia valstybė nėra sėkmingai išsprendusi pagrindinių etinių klausimų.
Pavyzdžiui, klasikinė dilema – ką automobilis turėtų rinktis sužeisti tuo atveju, jei įvyktų eismo įvykis. Tad teks luktelti iki tol, kol autonominės transporto priemonės bus tokios saugios, kad nieko nesužeistų jokiais atvejais. O kol kas tai įmanoma tik su tomis transporto priemonėmis, kurios važiuoja gana lėtai.
Dėl to ir esu kažkiek skeptiškas. Žinoma, matau, kad technologijos gali vairuoti saugiau nei žmonės. Bet kraštutiniais atvejais, potencialių incidentų metu, visada svarbu suprasti, ką reikės apkaltinti. Kol tai nėra aišku, esu skeptiškas dėl greito autonominio važiavimo.
– Kaip dažnai lankotės Vilniuje, ir kokius pagrindinius skirtumus matote, lyginant su Talinu?
– Kažkada tekdavo lankytis labai dažnai, daug kartų per metus, dabar galbūt kartą per metus ar net per dvejus, COVID-19 „nužudė“ daug kelionių ir dėl to šiek tiek gaila, nes Vilnius labai gražus.
Dėl skirtumų, sunku atsakyti. Manau abi sostinės turi per daug rajonų, kurie pastatyti aplink automobilius, jų statymą. Kuomet planuojame naujas teritorijas, visuomet galvojame, kur sukišti visus automobilius, ir tai logiška, taip yra visame pasaulyje.
– Vilniuje bandymai humanizuoti gatves dažnai pavadinami gatvių siaurinimu ir ne visi tuo yra patenkinti, vairuotojai skundžiasi, kad sunkiau mieste važinėti. Kokia jūsų nuomonė apie tai, ar miestai turėtų „humanizuotis“?
– Na, aš juos suprantu. Daugumoje miestų, pvz., Paryžiuje, buvo daug iniciatyvų susiaurinti gatves ir išnaikinti automobilių stovėjimo aikšteles. Tačiau pakeičiančių alternatyvų neatsirado tuo pačiu tempu. Štai dėl to daug žmonių lieka nepatenkinti. Dabar, viena vertus, susiaurini gatves, o kita vertus, pasiūlai dviračių taką, bet lapkritį dviračiu tikėtina nenorėsi važiuoti nei Vilniuje, nei Taline. Galbūt Kopenhagoje, kur klimatas panašus, tai įprasta, bet ne visi pasaulyje gali taip važinėtis dviračiais, kaip danai ar olandai. Turint tai omenyje, labai svarbu investuoti į teigiamas alternatyvas, turiu omenyje viešąjį transportą, įskaitant paskutiniąją mylią autonominiu transportu.
– Turime ir didelę betvarkę su e. paspirtukais, kuri yra dar viena alternatyva, tačiau daug kas skundžiasi, kad jie paliekami netvarkingai, kliudo praeiti, o ir jų vairuotojai ne visuomet elgiasi atsakingai. Kaip Talinas tvarkosi su e. paspirtukais?
– Negalėčiau pasakyti, kad Talinas susitvarkė idealiai, mes irgi turime šį iššūkį. Tai populiarus ir gana patogus bei paprastas būdas nukeliauti trumpus atstumus geru oru. Tačiau turime nepamiršti ir to, kad tai gana pavojinga, ypač kuomet žmonės nesilaiko taisyklių ir, pvz., vienu metu važiuoja ir rašo SMS, kas, deja, gana įprasta tarp jaunimo.
Tad aš manau, kad čia problema ne e. paspirtukai, bet kultūra, kuri turi plėtotis. Reikėtų sutarti dėl kažkokio etiketo, kaip mes juos vairuojame, kur ir kaip juos pastatome, tai truputį užtrunka. Jie yra palyginti nauji ir nemanau, kad būtų sprendimas elgtis kaip Paryžiui, kuris tiesiog viską uždraudžia. Tai kažkas, ką turėsime ilgu laikotarpiu. Turėsime ir paspirtukus, ir nuomojamus dviračius, ir automobilių dalijimąsi trumpoms kelionėms, turėsime vis daugiau mikromobilumo galimybių. Tačiau mums reikia išmokti naudoti jas taip, kad nenukentėtų kiti eismo dalyviai.
– Ar Estijoje įsibėgėja elektromobiliai?
– Aš pats elektromobilį vairuoju jau pustrečių metų ir esu labai patenkintas. Ką matau, kad įkrovimo tinklas vis gerėja, atsiranda tikrai greitų įkroviklių. Žinoma, jis dar nėra toks, kad būtų galima pavadinti tikrai puikiu.
Taip pat, jei pasižiūrėtume į skaičius, aš asmeniškai nebūčiau patenkintas elektromobilių populiarėjimo tempu. Manau, kad turėtume jį spartinti, bet, žinoma, suprantame ir tai, kad šiuo metu vis dar tenka primokėti, kadangi šios transporto priemonės yra truputį brangesnės nei benzininės.
Labai sveikintinos privačių kompanijų iniciatyvos. Pavyzdžiui, Estijoje turime „Grid IO“, kuri sukūrė programėlę, kuri gali krauti prijungtą elektromobilį tomis valandomis, kuomet pigiausia. Ir Lietuva ir Estija priklauso tai pačiai „Nord Pool“ kainų zonai ir žinome, kad elektros kaina gali labai svyruoti 24 valandų laikotarpiu ar per savaitę.
Aš paprastai elektromobilį kraunu vieną ar du kartus per savaitę, tad programėlė man leidžia pasirinkti pigiausias valandas. Paskaičiavau, kad jei kraunu vien pigiausiomis valandomis, aš sutaupau apie 200-300 eurų per mėnesį, lyginant su tuo, jei reikėtų važiuoti deginant benziną ar dyzelį.
Kuomet žmonėms pasiūlomos tokios alternatyvos, manau jiems daug lengviau pateisinti elektromobilio įsigijimą.
– Kokių matytumėte bendradarbiavimo galimybių Vilniui ir Talinui, galbūt ir Rygai, kad pasiektume jūsų įvardytus tikslus?
– Visi turėtume pasižiūrėti į Šiaurės kaimynus, Suomiją, Švediją, Norvegiją, taip pat ir Danija, kurios yra labai pažangios klimato politikos srityje. Iš esmės kliamto politika ir yra tai, kas skatina invoacijas transporte. Mes turime labai gerus kaimynus ir turėtume patys būti tokie patys inovatyvūs. Aišku, jei yra kuo pasidalinti – turėtume taip ir daryti.
Pirmiausia, transporto jungtys – aš tikrai tikėčiausi, kad pamatysiu vieną dieną, kai bus galima nukeliauti traukiniu tarp Lietuvos ir Estijos, tai galėtų iš pagrindų pakeisti keliavimo tarp valstybių būdą. Dabar tikriausiai pirmasis pasirinkimas yra lėktuvo bilietas, antrasis – asmeninis automobilis. Labai tikiuosi, kad tai greitai pasikeis.
– „Rail Baltica“ projektas atidėliojamas metai iš metų, ar jūs turite vertinimų, kada tai galėtų išsipildyti?
– Kuo greičiau – tikrai tai labai svarbus projektas visoms trims Baltijos valstybėms, Lenkijai, Suomijai. Jis yra strateginis ir nacionalinio saugumo prasme, taip pat ir prekybai. Dar vienas labai stiprus argumentas – žinote, ES sutiko jį finansuoti didžiąja dalimi, ir būtų beprotybė nepabaigti jo laiku, nes tai padidintų riziką prarasti dalį finansavimo. Tai būtų didžiulis praradimas.
– Kokius matytumėte Baltijos šalių prioritetus ateičiai, kurių turėtų laikytis politikai?
Artimiausioje ateityje, manau nėra jokio kito svarbesnio prioriteto nei nacionalinis saugumas ir darbas kartu su NATO užtikrinant, kad bet koks priešas net negalėtų pagalvoti apie mūsų puolimą. Tai neabejotinai yra numeris vienas. Kai turime tokį kaimyną, būtų neatsakinga turėti kitokį pirmąjį prioritetą.
Antra, manau, kad ir Lietuva ir Estija nudirbo nepaprastą darbą keliant žmonių pragyvenimo standartą. Už tai turime dėkoti darbštiems žmonėms, sėkmingoms įmonės, bet taip pat ir teisingiems sprendimams, kuriuos atliko kelios vyriausybės iš eilės. Manau yra erdvės tam tęsti. Manau, kad ir Lietuva ir Estija nusipelno būti tame pačiame lygmenyje, kaip ir turtingiausios Europos šalys. Mes judame ta kryptimi tris dešimtmečius, bet dar yra erdvės vytis. Toks būtų antrasis prioritetas.
Ir trečia, mes vis dar daug galime pasiekti eidami žalumo link, atlikdami reformas, kurios turi apimti ir transportą, ir kitus sektorius. Tai yra ne tik moraliai teisinga, bet ir yra kažkas, ko mums reikės kad būtume konkurencingi kaip regionas ar atskiros šalys.
Tad turime tris prioritetus: užtikrinti nacionalinį saugumą, ekonominį klestėjimą ir eiti žaliuoju kursu.
– Ačiū už pokalbį.
Apie iššūkius transporto sektoriuje su LOGIN dalyviais T. Roivas kalbėsis jau gegužės 11–12 dienomis. Bilietai į didžiausią Baltijos šalyse inovacijų festivalį LOGIN jau prekyboje, daugiau informacijos ČIA.
