Dr. Frederik G. Pferdt subūrė daugiau kaip 500 „Google“ inovacijų švietėjų bendruomenę ir yra pirmosios „Google“ naujovių laboratorijos („CSI: Lab“), kuria naudojasi daugiau kaip 600 „Alphabet“ arba „Google“ komandų per metus, įkūrėjas. Pastaroji yra skirta kūrybiškai spręsti dideles problemas bei kurti ir greitai išbandyti šimtus naujų idėjų.
Vienu iš dešimties įtakingiausių vokiečių Silicio slėnyje laikomas Frederik G. Pferdt sukūrė metodą, kaip žvelgti į inovacijų kultūrą, kūrybišką vadovavimą ir ateities technologijas, kuriuo naudojasi viso pasaulio startuoliai, mokyklos, ne pelno siekiančios ir vyriausybės organizacijos, tokios bendrovės ir organizacijos, kaip Jungtinės Tautos, NASA, DFB ir NBA.
– Frederik, sakote, kad visi gimstame turėdami „kūrybiškumo gyslą“. Kas nutinka mums augant? Kur daugumos mūsų kūrybiškumas pradingsta?
– Taip, visi gimstame su natūraliu polinkiu kurti. Mes gebame mąstyti, mums gimsta įvairiausių naujų idėjų, padedančių spręsti iškilusias problemas. Sumąstome „kaip“ padaryti vieną ar kitą dalyką, kad pasiektume norimą rezultatą. Tačiau mums augant, vis daugiau laiko praleidžiant tam tikroje visuomenėje, kūrybiškumas užgniaužiamas, nuslopinamas įvairių socialinių lūkesčių, taisyklių, asmeninių (dažniausiai iš šeimos, kurioje augome, atsineštų) įsitikinimų, įgyto išsilavinimo. Dažnai užstrigę savo rutinose, gebėjimo kurti nenaudojame.
Daugelis bijome. Bijome, kad mus ir mūsų kūrinius kiti vertins ir teis. Labai bijome nesėkmės. To, kad tai, ką sukursime, nebus tobula. Nepagalvojame, kad netobulybė yra pozityvus dalykas. Kai iš pirmo karto sukuri ką nors ne taip, kaip norėjai, stengiesi padaryti geriau – taip iš esmės ir atsirado bet kuri inovacija.
Turėtume nustoti būti perfekcionistais. Nuolat ieškome, siekiame geriausio: darbo, restorano, atostogų kurorto... Galbūt vertėtų pasidžiaugti tiesiog geresniu nei buvo, nei turėjome anksčiau?
Štai vaikai – nupiešia piešinį, ką nors sukonstruoja, pastato iš kaladėlių ir džiaugiasi rezultatu, koks jis bebūtų. Kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau bijo ir tuo labiau džiaugiasi kurdamas.
Gerai, kad kūrybiškumą nevėlu treniruoti, praktikuojant, mokantis ir prisijaukinant tam tikrą mąstyseną.
– Kaip galime kūrybiškumą treniruoti savo kasdienybėje?
– Į savo rutiną įnešti mažų pokyčių. Pavyzdžiui, kitu keliu eiti į darbą, šiek tiek paįvairinti aprangos stilių – vien drabužių derinimas jau stimuliuoja mūsų kūrybiškumą! Praplėsti žmonių, su kuriais bendraujame, ratą. Išbandyti kokią nors veiklą, ar grįžti prie to, ko nedarėme daugelį metų. Pasidomėti menais: muzika, daile, šokiu. Kūrybiškumą skatina akiračio platumas.
Vaikai dažnai išbando naujų dalykų, jie veikia vedini natūralaus smalsumo. Mes, suaugusieji, dažnai ieškome atsakymų (ir paprastai to vieno teisingiausio!). Taip, mums reikia atsakymų ir sprendimų, bet mes užmirštame paties klausimo esmę. Vaikai ne tik klausia klausimų, jie tarsi viskuo abejoja. Kodėl yra kaip yra, kodėl negali būti kitaip? Jei leidi sau tiesiog klausti, tuomet leidi sau ieškoti visai kitokių atsakymų, sprendimų.
– Organizacijose populiaru rengti įvairias kūrybines sesijas. Kaip jas organizuoti, kad būtų efektyvios? Gal galite pasidalyti būdais, kuriuos pats taikote?
– Čia, sakyčiau, yra trys svarbiausi dalykai. Pirmas, kas kūrybinėje sesijoje dalyvaus? Turėkite galvoje, kad kuo įvairesnių, skirtingesnių (amžiumi, pareigomis, patirties lygiu, industrija, tautybe ir pan.) žmonių susirinks, tuo sesija bus sėkmingesnė. Antras dalykas yra erdvė. Eksperimentuokite – net virtualų susitikimą galite surengti įdomų, netikėtą. Vedžiau kūrybines sesijas miške, autobuse, lėktuve, laive...
Aplinka itin veikia mūsų kūrybiškumą, svarbu būti ten, kur įprastai nebūnate. Ir trečia – ritualai. Pradėkite sesiją nuo ritualo. Pavyzdžiui, meditacija, mindfulness praktika, kažkokiu specifiniu dalyvius suartinančiu veiksmu. Tai mažina įtampą, baimę atvirauti, dalytis idėjomis. Po sesijos taip pat atlikite ritualą, pavyzdžiui, dėkingumo. Tegul kiekvienas pasidalija, kam čia buvusiam ir kodėl jaučiasi dėkingas. Vieni kitiems padėkoję, pasakę komplimentą, žmonės šypsosis. Išeis laimingesni dėl to, ką kartu pasiekė.
– Papasakokite daugiau apie ritualų naudą?
– Prieš keletą metų psichologai iš „Yvi“ lygos universitetų (tokių kaip: Harvardas, Prinstonas, Jeilis ir kt.) darė tyrimą, kuriuo norėjo išsiaiškinti, kaip ritualai veikia darbų atlikimo kokybę ir bendrą psichologinę būklę. Aštuoniasdešimt studentų gavo užduotį po vieną dainuoti karaokę. Jie buvo suskirstyti į dvi grupes – po keturiasdešimt. Viena grupė prieš pasirodymą turėjo sėdėti ir tylėti, o kita ant popieriaus lapo nupiešti, kaip jaučiasi, tada pabarstyti piešinį druska, po to jį suglamžyti ir išmesti. Tai buvo toks neigiamų jausmų atsikratymo ritualas. Reziumė: kiekvienas grupės, atlikusios ritualą, narys, pasirodė geriau ir bendras rezultatas to, kaip jie dainavo bei jautėsi, buvo geresnis nei tos grupės, kuri ritualo neatliko.
„Google“ turėjome ritualą, kuris buvo skirtas priimti tai, kad ne visos idėjos pasiteisina ir daug jų „numiršta“. Jį inspiravo spalio 31–lapkričio 2 dienomis Meksikoje rengiama šventė mirusiesiems. Taigi vieną iš tų dienų atsinešdavome visus lipnius lapelius prirašytus idėjų, brėžinius, prototipus, žodžiu, bet ką, kas taip ir neišvydo dienos šviesos, ir sudegindavome. O paskui švęsdavome. Taip, liūdna, kad nepavyko, bet mes tai pripažįstame, pasidžiaugiame, kad sukūrėme, pabūname kartu ir judame toliau.
Dar vienas ritualas, kurį naudojau „Google“ buvo „Pingvino“ (angl. „Penguin“) apdovanojimas. Jis buvo skirtas paskatinti darbuotojus rizikuoti, išbandyti kažką naujo. Taigi, vienos kūrybos sesijos laive metu stebėjome pingvinus. Grupėje visuomet yra vienas pingvinas, kuris pirmas šoka į vandenį ieškoti maisto. Realiai jis rizikuoja savo gyvybe: 50 proc., kad ras maisto ir 50 proc., kad pats taps maistu. Visi ant kranto likę pingvinai stebi, nes jie arba šoks paskui pingviną, arba ne.
Kiekvienoje organizacijose svarbu turėti „pingvinų“, rizikuojančių, bandančių kažką naujo, nes kitu atveju, visa visa „kolonija“ (organizacija), neišgyvens.
„Pingvino“ apdovanojimas (tiesiog žaislinė pingvino statulėlė), kas dvi savaites būdavo perduodamas žmogui, kuris labiausiai rizikavo. Taip komandoje išaugo pastangos kurti, rizikuoti, mažiau bijoti nesėkmės.
Įveskime ritualus, kuriais pasitinkame naują darbuotoją, paaukštiname pareigose, atsisveikiname ir pan. Ritualai gali paskatinti išmėginti kažką naujo, padėti susitvarkyti su emocijomis, sukurti saugią vietą diskusijoms. Tai yra puikus būdas puoselėti organizacijos kultūrą, praktikuoti jos vertybes (kad jos neliktų tik užrašais ant plakatų, skaidrėse, dokumentuose).
– Sakote, kad gebėjimas mąstyti kūrybiškai labai padeda ir susidūrus su netikėtomis situacijomis, pavyzdžiui, pandemija, dirbtinio intelekto iškilimu. Apie tai kalbėsite ir konferencijoje „EBIT“. Gal galite šiek tiek apie tai papasakoti?
– Mes visi kūrybiškumą galime panaudoti problemoms spręsti. Pavyzdžiui, ištikus pandemijai, ėmėme gyventi visiškai kitaip, mūsų rutinos sugriuvo. Mes kitaip apsipirkinėjome, kitaip bendravome, kitaip mokėme vaikus. Vis dėlto, ne tik prisitaikėme, bet ir sukūrėme daug mūsų gyvenimą pagerinusių naujovių. Dabar mūsų gyvenimus keičia dirbtinis intelektas. Tokios situacijos padeda dar labiau skleistis kūrybiškumui. Prieš mus atsiveria galimybės tyrinėti, kurti inovacijas, išreikšti save naujais būdais.
Kad ir kas vyktų išorėje, svarbiausia yra žmogaus mąstysena. Kaip mes save paruošime pokyčiams ir kaip į juos reaguojame. Nors negalime kontroliuoti, kas nutiks, bet galime kontroliuoti savo reakciją.
Tinkamą pasiruošimą ateičiai vadinu „Future-ready mindstate“. Mes galime ištreniruoti savo protus žvelgti į situacijas optimistiškiau, atviriau, su daugiau empatijos, noru eksperimentuoti ir būti smalsiais. Ateitis priklauso nuo mūsų pasirinkimų ir reakcijų. Manau, kad nėra tokio dalyko kaip visų bendra ateitis, kiekvieno iš mūsų ateitis gali būti skirtinga.
