Daugiau nei 2000 tankų, puspenkto tūkstančio šarvuotų kovos mašinų, daugiau nei pusantro tūkstančio artilerijos sistemų ir raketų paleidimo sistemų – ukrainiečių skelbiami Rusijos armijos nuostoliai yra milžiniški.

Kiek dar galėtų Rusijai ginklų būti likę?

Artimiausiais mėnesiais Rusijai tikrai nesibaigs nei sena sovietinė technika, nei amunicija, vertina Ukrainos „Forbes“ apžvalgininkas Vladimiras Dacenko.

Tačiau pirmoje karo fazėje okupantų kariuomenė neteko maždaug pusės reguliarios kariuomenės karių – kolapsas dėl to neišvengiamas.

Daug Vakarų kariuomenių analitikų anksčiau vertino, kad dar vidurvasarį Rusijos armijai išseks ištekliai ir ji praras iniciatyvą. Tačiau tokios prognozės nepasiteisino – net ir vasaros pabaigoje Rusijos armija tęsė atakas ir atrodė, kad ji gali išlaikyti tempą. Pranešta apie 3-iojo Rusijos armijos korpuso perkėlimą, o tai reikštų papildomus 10-12 tūkst. karių, aprūpintų netgi modernesniais T-80 ir T-90 tankais. Tad, anot V. Dacenko, dar anksti kalbėti apie Rusijos armijos žlugimą – bet jis būtinai ateis. Kodėl?

Kur gali klysti analitikai

Sunku prognozuoti galimą karo eigą ir būsimus įvykius. Tačiau vertindami Rusijos armijos karių skaičiaus mažėjimą, analitikai dažniausiai rėmėsi ta situacija, kuri buvo gegužę, tačiau ji gerokai nuo tada pasikeitė.

Invazijos pradžioje Rusija subūrė 190 tūkst. kareivių ir dar apie 30 tūkst. separatistų, kurie įsiveržė į Ukrainą. Gegužę-birželį buvo vertinama, kad bendras Rusijos pusėje kariaujančių asmenų skaičius siekė 100-150 tūkst., iš jų trečdalis – separatistai ir samdiniai.

Pirmajame karo etape agresorius prarado iki pusės reguliariųjų karių. Didelė dalis kariškių, dalyvavusių šturmuojant Kijevą, Černigovą ir Charkovą, atsisakė grįžti į Ukrainą.

Gegužę Rusija gerokai pakeitė savo taktiką – paskutinis didžiulės šarvuočių kolonos, bandžiusios prasiveržti pro ukrainiečių gynybą, pralaimėjimas įvyko netoli Belogorovkos dar gegužės viduryje. Tada rusai per vieną mūšį prarado apie 100 technikos vienetų ir 500-1000 karių. Po to rusų vadovybė nebebandė pulti „sunkiomis“ mechanizuotomis pajėgomis, vertina V. Dacenko.

Tolesni puolimai buvo vykdomi pagal kitokį scenarijų – ilgą masinį artilerijos apšaudymą, visų pastatų ir konstrukcijų sunaikinimą, o tuomet – mobiliųjų grupių puolimą su pėstininkų parama. Tankai nebebandė prasiveržti į gynybos gilumą, sukurdami trampliną masinei atakai. Tokia taktika buvo veiksminga Antrojo pasaulinio karo metais, bet ne dabar.