Savo įžvalgomis žiniasklaidai atsiųstame komentare apie tai dalijasi „TGS Baltic“ partneris, technologijų industrijos grupės vadovas Mindaugas Civilka.
Istoriškai teisinis reguliavimas tebėra grindžiamas fiziniais elementais, kurie yra giliai įsišakniję visuomenėje. Pavyzdžiui, rašytinis dokumentas suprantamas tik kaip popierinis dokumentas, o parašas – tik kaip ranka pagamintas parašas. Net 20 metų nepakako tam, kad atsirastų supratimas, kad elektroninis „parašas“ – tai duomenys, susieti su kitais duomenimis, o „rašytinis“ gali būti išreikštas bet kokiam formate (kad ir elektroniniame), jeigu tik užtikrinama galimybė informaciją atkurti vėliau.
Tiesa, per paskutinius kelis metus „web3“ platforma padėjo pagrindus tokiems naujiems dariniams kaip DAO (decentralizuotos autonominės organizacijos), kurios neturi tradiciniams juridiniams asmenims būdingų bruožų, DeFI (decentralizuoti skaitmeninių finansų tinklai), valdomi ne kažkokio konkretaus mums įprasto subjekto, o protokolo. Reguliuotojams kyla klausimas, ar skubėti iškart pripažinti ir suteikti teisinį subjektiškumą šiems dariniams, ar palaukti, stebėti šių fenomenų vystymąsi ir įsikišti tik tuomet? Prognozuojama, kad ES artimoje ateityje šių reiškinių neskubės reguliuoti, todėl tai gali tapti šansu mažoms šalims, pavyzdžiui, Lietuvai.
Skubėti ar dar palaukti
Diskutuojant apie metavisatos reguliavimą teisininkas atkreipia dėmesį, kad reguliavimo imamasi tada, kai norisi užtikrinti visuomenei ar daliai jos svarbių vertybių apsaugą. Visgi, vertybės ir tarpusavio balansas bėgant laikui kinta, ir teisinio reguliavimo tikslas – įsikišti tuomet, kai nusistovi pusiausvyra ir pradeda ryškėti visuomenei reikšmingos problemos ir santykiai, kuriems reikia apsaugos ir reguliacinio įsikišimo.
Istoriškai e. verslo taisyklės vystėsi panašiai kaip kadaise pirklių teisė. E. teisė tiek iš teisinės, tiek ir neteisinės aplinkos pasiskolino daugybę elementų, todėl ji ieško tokių sričių, kurioms negalima pritaikyti tradicinių komercinės teisės taisyklių ir siekia sukurti elektroninius pakaitalus.
Kyla itin subtilus balanso klausimas – kiek ir kada reguliuoti, o kiek palikti savireguliacijai ir papročiams. Šis klausimas yra labai natūralus, jis nėra naujas, jis nuolat iškyla įvykus bet kokiam reikšmingam pokyčiui visuomeniniuose santykiuose. Neretai tuos pokyčius lemia reikšmingas technologinis pokytis. Taip buvo atsitikę ir XX a. 8–9 dešimtmetyje, pačioje interneto eros pradžioje. Svarbiausia suprasti, kad pati technologija niekada nebuvo ir negalės būti reguliavimo objektu, reguliavimo dalykas yra visuomenės narių tarpusavio santykiai.
Kas per daug, tas nesveika
Pradėjus svarstyti apie reguliavimą, derėtų vengti kraštutinumų, nes abu jie neatneš pozityvių rezultatų ir turi savo kainą. Per ankstyvas reguliavimas stabdo progresą ir inovacijas, per liberalus ir atlaidus santykių palikimas savireguliacijai, atneša problemas, kurios sukelia visuomenės frustraciją, fundamentalias problemas (pavyzdžiui, vartotojai praranda santaupas), o tai dažniausiai seka kitas kraštutinumas – griežta kontrolė ir taisyklės. Palikti svarbius visuomeninius santykius savireguliacijai istoriškai nebūdavo tvaru.
Reguliacija tik vardan reguliacijos neturėtų būti vykdoma, tai turėtų būti lankstus, neišvengiamas valstybės įsikišimas, kai rinka nesugeba užtikrinti visuomenės poreikius tenkinančių vertybių: sveikatos apsauga, vartotojų teisių, asmens duomenų apsaugos, viešosios tvarkos.
Galvojančius apie reguliavima raginu nebandyti sureguliuoti to, kas nėra iki galo suprantama, arba kas iš principo negali tapti reguliavimo objektu.
