Ar lietuviai žaidimų kūrėjai turi kuo nustebinti: startavo „Crowns and Pawns: Kingdoms of Deceit“

Penktadienį parduotuves pasiekė žaidimas „Crowns and Pawns: Kingdom of Deceit“. Tai mažoje Vilniaus studijoje „Tag of Joy“ sukurtas klasikinio nuotykių žanro žaidimas. Nuotykių žanras įkandamas absoliučiai kiekvienam, na, o žaidimo siužetas visam plačiam pasauliui atskleis Vilniaus paslaptis, kurių nežinojome net ir dažnas mūsų!

Man tai ypatinga akimirka. Apie žaidimus rašau jau daugiau nei du dešimtmečius ir atrodytų visuomet laukiau to, kuris būtų ne tik kurtas Lietuvoje, bet ir žaidime tą Lietuvą kažkaip atskleistų.

„Crowns and Pawns: Kingdom of Deceit“ yra būtent toks žaidimas, kviečiantis žaidėjus į nuotykį Vilniuje, kurio metu sieksime rasti senai prarastą istorinį lobį. Nepaisant to, kad žaidimo kūrimo darbai truko apie 6 metus (šiaip tai amžinybę!), jis nebuvo kuriamas nuolat.

Studija per tuos metus atliko kalnus kitų darbų, greičiausiai tam, kad galėtų finansuoti savo aistros projektą. Sakydamas „aistros projektas“, galvoje turiu ne tik faktą, kad tai žaidimas apie Lietuvą, bet ir didžiulę, deklaruotą kūrėjų meilę klasikiniam nuotykių žanrui.

„Tag of Joy“ įkūrėjai šiame žanre turi sukauptą patirtį ir tai jaučiasi. „Crowns of Pawns“ išties gali tapti tuo lietuviškuoju hitu, kurį bent iš smalsumo įsigys tiek žaidėjai, tiek žaidimų paprastai nežaidžiantys žmonės. Nepaisant to, kad žaidimo biudžetas buvo ribotas, žaidžiant akivaizdu, kad kūrėjai buvo komforto zonoje ir tai padeda kompensuoti žaidimo trūkumus, kurių ir šiaip nėra labai daug.

Kodėl klasikinis nuotykių žanras tinka visiems?

Nes tai žaidimų žanras artimiausias knygoms, animacijai ar bet kuriai kitai pasakojimo formai. Klasikiniai nuotykių žaidimai paprastai yra varomi pasakojimo, o žaidėjo rolė apsiriboja lengvai suvokiamomis procedūromis. Žaidėjai gali valdyti veikėją spragsėdami pelyte ant vietų kur norėtų nueiti, o pats žaismas konstruojamas aplink galvosūkius.

Pastarieji sprendžiami tiek aplinkoje (tiesiog spaudžiant ant objektų kuriuos norite aktyvinti), tiek inventoriuje (manipuliuojant daiktais kuriuos turite), tiek dialoguose (bandant išgauti reikiamą informaciją, pasirenkant reikiamas dialogo eilutes). Taigi, žaisti „Crawns and Pawns“ praktinių įgūdžių reikia lygiai tiek, kiek jų reik norint nerūpestingai spragsėti ant piktogramų darbastalyje. Loginio mąstymo ir kantrybės – šiek tiek daugiau.

Žaidimo įdomumas ir įsitraukimas į jį priklauso ne nuo žaidėjų praktinių įgūdžių, o nuo jo noro dalyvauti istorijoje ir į ją gilintis. Žaidimo pasakojimas dvelkia „Da Vinci Kodo“ aromatais, tad vėlgi prielaida, kad jis gali patikti kiekvienam. Per tuos metus kol buvo kuriamas žaidimas, su kūrėjais apie jį bendravau ne kartą, tačiau, kad ir kaip klausčiau, daugybės žaidimo paslapčių jie neatskleidė. Tai apsunkina šios apžvalgos rašymą, nes dabar suvokiu kodėl taip nutiko.

Žaidimas nėra labai ilgas, kūrėjų vertinimu jo įveikimui patyrę žaidėjai sugaiš 7 valandas. Aš sugaišau 10, tad manau, kad visiškai atsitiktiniai žaidėjai susisuks per 12-15 valandų. 7-15 valandų visai solidus laiko tarpas žaidimui už 20EUR, tačiau pasakojimui jų nepakanka — įvykiai gan greit keičia vienas kitą tačiau jų nėra daug, bet kokios detalės aptarimas — tarsi siurprizo atskleidimas.

Apie ką šis žaidimas?

Pirmosios žaidimo akimirkos ir yra tas momentas, kai pajauti, kad kūrėjas jaučiasi gerai ir užtikrintai. Savo nuotykį pradedame kurdami komišką avatarą kažkokiam interneto žaidimui, bei plepėdami su žaidimo protagonistės Mildos drauge. Šie veiksmai nėra šiaip sau, jie lems kai kuriuos mūsų valdomos veikėjos bruožus.

Sužinome, kad valdome Čikagoje gyvenančią merginą Milda, kuri mano atveju buvo psichologė, tačiau ji gali būti ir fotografė ar programuotoja. Profesijos pasirinkimas lems kai kurių galvosūkių sprendimo subtilybes, tad tie kurie pamils žaidimą, teoriškai galėtų įveikti jį tris kartus ir atskleisti sau daugiau detalių apie Mildą, bei jos narpliojamą paslaptį.

Nepaisant profesijos pasirinkimo, Milda žaidime jauna ir talentinga, bet pinigų uždirbti dar nespėjo, tad laisvu metu ji padeda draugei menininkei. Sutapk tu man taip, kad būtent šiandien ji turi lemiamą susitikimą su kuratoriumi. Beskaitydama paštą Milda randa ir laišką kuriame rašoma, kad mirė jos senelis, tad ji paveldėjo jo namą Lietuvoje.

Šie, tarpusavyje atrodytų nesusiję įvykiai, išties tampa lemtingi Mildos gyvenime. Jos draugė yra tikra, kad namas Europoje — pakankama priežastis kelionei, tad judvi netrukus sukerta rankomis. Milda padės draugei gauti kontraktą, o draugė skirs dalį gauto avanso Mildos kelionei finansuoti. Kaip tarė, taip padarė, tačiau vos atvykus į Vilnių Milda supranta, kad viskas čia kur kas rimčiau nei atrodo. Į jos senelio namus įsilaužta, telefonu skambina mįslingi nepažįstamieji, gąsdina, grasina ir reikalauja kažkokių dokumentų.

Toliau jau nieko nepasakosiu, tepasakysiu tiek, kad Milda jau netrukus išsiaiškina, kad ją persekioja buvę KGB agentai, o jos senelis, bei mįslingai dingęs tėvas, abu, ieškojo ypatingo LDK epochos lobio. Visa tai kažkaip susiję su dar sovietmetį menančiu projektu „Koščėjus“...

Nuotykio metu Milda aplankys keletą Vilniaus bažnyčių, užmegs ryšius su Litvakų bendruomene ir narplios Jėzuitų paslaptis. Taip pat rizikuos apnuodyti žmones dalindama neaiškios kilmės alkoholį, ar mainydama informaciją į vaistus. Tiesa, Mildos nuotykis neapsiribos tik Lietuva, trumpam teks sulakstyti ir į Italiją, bei Baltarusiją. Kaip minėjau, žaidimas kurtas ilgai, tad dar mena laikus, kai kelionei į Minską pakako tik bilieto į ledo ritulio varžybas.

Nepaisant to, kad žaidimas yra anglų kalba, jis puikiai parašytas. Kalba turtinga ir nepaisant to, kad su daugelio veikėju susitinkame trumpam, jie gan neblogai atskleisti, turi charakterius, dažnas jų išties geba prajuokint. Žaidimas pats iš savęs tikrai nestokoja subtilaus humoro, ar šiltų užuominų į kitus žaidimus kurie kažkada sužavėjo kūrėjus.

Bet svarbiausia turbūt tai, kad dauguma žaidimo dialogų „užsodrinti“ įdomiomis užuominomis apie Lietuvą ir kultūrą, žaidimas tikrai neatskleidžia lietuviško charakterio, bet leidžia jį užčiuopti, o svarbiausia, per istorinį kontekstą atspindi Lietuvą tokią, kokia ji yra. Nepaisant to, kad nuotykio antagonistai yra kgbistai, čia nėra nei tarybinio naftalino dvelksmo, nei perdėto dramatizmo. Į šalies istoriją kūrėjai žvelgia adekvačiai ir pagarbiai, talentingai dėliodami akcentus ant skirtingų valstybės gyvavimo epochų ir tapydami nedidelį, bet sodrų Lietuvos paveikslą. Kai kurios žaidime esančios frazės, dėl pastarojo meto įvykių, gal įgavo kiek komišką ar tragikomišką atspalvį, bet tai tik paverčia nuotykį įdomesniu ir artimesniu.

Tobulas garsas

Bet net ir geriausiai parašytas tekstas, jei perskaitytas bet kaip, nieko nesudomins. Iš visų dalykų žaidime mane labiausiai pribloškė ir sujaudino išties aukštos kokybės garsas. Garso takelis neįkyrus ir kinematografiškas, o akcentai sėkmingai išryškina dramatiškus žaidimo momentus. Tačiau personažų garsinimas pranoksta visus lūkesčius.

Mildai savo balsą skolina patyrusi aktorė Erin Yvette, žaidėjams žinoma iš tokių žaidimų kaip „The Wolf Among Us“, „Psychonauts 2“ ar „Firewatch“. Erin tikra balso, intonacijų ir įvairiausių numykimų, bei pakikenimų virtuozė įpučia žaidimui gyvybės ir realistiškumo. Kiek apmaudu gal tai, kad ne visi žaidime sutikti veikėjai jai prilygsta. Tie su kuriais bendraujama dažniau, skamba puikiai ir organiškai, tačiau epizodiniai veikėjai įgarsinti jau silpniau. Nepaisant to, kaip visuma, žaidimas skamba puikiai ir tikrai gali būti statomas greta kokybiškų naratyvinių „indie“ žaidimų.

Biudžetinės siūlės

Ir tuo galėčiau jau baigti, bet kaip gi be kritikos? Visų pirma ko gero turiu įspėti dėl galvosūkių. Kūrėjai ne veltui pabrėžia, kad žaidimas priskiriamas būtent klasikiniam galvosūkių žanrui. Kai girdžiu terminą „klasikinis galvosūkių žaidimas“ iškart įsivaizduoju du dalykus – „point and click“ žaidimo mechaniką, bei ant absurdo ribos balansuojančius galvosūkius. Tokių žaidime yra, sakyčiau, bent pora mane tikrai ne juokais suerzino.

Vienu atveju per ilgai nesumojau, kad sprendimui reikalingas daiktas iš inventoriaus, kitu atveju strigau pokalbyje. Supraskite, esu vyras, tad pokalbyje apie PMS sukeliamas kančias ir šiaip nesu labai empatiškas, o čia dar sprendimą reik rasti. Dialogas ten kažkaip susijęs su vaistais. Esmė ta, kad prieš pokalbį aš jau bandžiau duoti vaistų pašnekovei, bet Milda nesutiko to daryti sakydama, kad „nieku gyvu nesugalvotų dalinti vaistų nepažįstamiesiems“.

Kažkaip dėl to pasąmoningai pokalbyje ignoravau vaistų temą ir gerą pusvalandį sukau ratus, nesuvokdamas, kad esu suklaidintas. Tuomet aplėkiau visą Vilnių, kol galiausiai grįžau ir išbaksnojau sprendimą. Panašių vietų žaidime yra ir daugiau, tai natūralus žanrui dalykas, kuris paprastai sprendžiamas kažkokiomis žaidime esančiomis pagalbos sistemomis. Šiame žaidime jų tarsi nėra, nors Milda kartais ir kalbasi su savimi, užvesti žaidėją ant teisingo kelio ji tikrai neskuba.

Taigi visiškai „žaliems“ žaidėjams gali trūkti kantrybės savarankiškai aiškintis visus žaidimo niuansus. Esu tikras, internete netrukus atsiras pilni žaidimo perėjimai, tad pagalbos, kai jos reiks, rasite, bet... Esu tikras, kad giliai širdyje kūrėjai žinojo, kad jų kūdikis bus įdomus ne tik žaidėjų ratui, o žaidimą norės išmėginti ir mažiau žaidžiantys Lietuviai. Tokiame kontekste norėtųsi daugiau užuominų, kad ir netiesioginių, bet kažkokių smulkių detalių kurios bent jau leistų suprasti, kad esi teisingame kelyje.

Tiesa tokie dalykai nemenkai kainuoja, tai ir papildomos animacijos, ir vartotojo sąsajos elementai ir gausybė naujų dialogo eilučių ir t.t. Visai gali būti, kad daugelio kūrėjų užmačių tiesiog bukai neleido įgyvendinti biudžetas. Iš čia ir man kilę įtarimai, kad profesijos turėjo būt labiau integruotos į žaismą, ar nuojauta, kad mažiausiai vienas veikėjas, bei visa jo linija, kažkuriuo metu buvo arba perrašyta, arba tiesiog išimta iš žaidimo.

Kitaip tariant, žaidimą giriu nuoširdžiai ir nuoširdžiai jį rekomenduoju kiekvienam skaitančiam, bet tuo pat metu turiu pripažinti. Nors visumoj jis sukirptas ir susiūtas labai neblogai, šiokios tokios biudžetinės siūlės išduoda, kad kūrėjai į žaidimą sudėjo ne tik savo širdį, bet ir labai daug prakaito siekdami sukurti žaidimą kuris atrodytų ir žaistųsi bent kelis syk brangiau, nei buvo išleista kūrybai. Vis tik teisybės dėlei privalau pridurti, kad žaidime norėtųsi daugiau scenų. Jei paprastai nuotykyje mes einame nuo galvosūkio iki galvosūkio pakeliui kirsdami vieną kitą beprasmišką „kambarį“, tai žaisdami „Crowns and Pawns“ mes varom nuo tikslo prie tikslo, be jokių ten grožinių intarpų.

„Tag of Joy“ taip pat šiek tiek eksperimentavo ir kvailiojo su vartotojo sąsaja. Sakau kvailiojo, nes kai prie jos įpranti, ji visai smagi, patogi ir vietomis net inovuojanti. Tiesiog ji nėra labai įprasta, tad kartas nuo karto būna įsiveli į amžiną kovą su „Esc“ mygtuku kuris daro viską, tik ne tą ko tikiesi.

Nuoširdūs linkėjimai

Baigdamas palinkėsiu jums gero laiko, jei žaidimą žaisite. Taip pat palinkėsiu jį įsigyti ir sužaisti, kad „Crowns and Pawns“ taptų geriausiai parduodamu žaidimu Lietuvoje, o gautos pajamos padėtų kūrėjams atsikratyti biudžeto rėmų ir, jei ne sukurti žaidimo tęsinį, tai išleisti kolekcinę šio žaidimo versiją, jau fizinėje pakuotėje.

Linkiu, kad sėkmės nudžiuginti kūrėjai šiek tiek kilsteltų vizualinę žaidimo aplinkų kokybę, nes šiuo metu gan smagiai išpildyti veikėjai, kartas nuo karto iškrenta iš „paplaukusių“ žaidimo fonų. Taip pat, kad toje versijoje būtų visos lokacijos kurių kūrėjai (spėlioju) atsisakė šiame žaidime, o lietuviška versija prabiltų žinomų ir profesionalių Lietuvos aktorių balsais. Na, o kol to laukiame džiaukimės ir švęskime Vilnių žaidime, kaip ir faktą, kad jau žinome ką dovanosime žaidimus mėgstantiems draugams iš užsienio!

„Crawns and Pawns“ sukurtas „Tag of Joy“ studijoje ir yra skirtas asmeniniam kompiuteriui. Žaidimas platinamas „Steam“ platformoje.