Tačiau kiekviena valanda praleista su žaidimu tik gilino kaltės jausmą. Kaltės, kad žaidžiu jį, o ne kažką kitą. Paskutinį kartą taip jaučiausi tik merkdamas šimtus valandų į „Diablo IV“ ir jau dabar užtikrintai galiu pasakyti, šie du žaidimai verti vienas kito.
Jei manęs paprašytų apibūdinti šio žaidimo įspūdžius dviem žodžiais, jie būtų tokie: „Pernelyg azijietiškas“. Žaidimų industrija jau daug metų siekia konvergencijos, siekdama suplakti ir sukergti skirtingas žaidimų kūrimo mokyklas ir skirtingas žaidimų kultūras.
Azijos žaidimų kūrėjai nori, kad jų žaidimai atrodytų ir žaistųsi kaip vakarietiški, o vakarų žaidimų kūrėjai norėtų, kad jų žaidimai būtų populiarūs ir finansiškai patraukliose Tolimųjų Rytų rinkose. „Skull and Bones“, mano nuomone, yra eilinis eksperimentas siekiant rasti universalų, „visapusiškai simpatiško“ žaidimo modelį.
Vis tik faktas, kad kūrybos procesui vadovavo „Ubisoft Singapore“ studija, negali likti nepastebėtas. Manau, būtent jis lėmė tai, kad taip ilgai lauktas piratiškas nuotykis visai neatrodo kaip nuotykis.
Tai bukas darbas. O gal narkotikas?
Darbas?
„Skull and Bones“ kūrimo darbai truko kiek daugiau nei dešimtmetį. Vien tai yra ženklas, kad ne viskas kūrybos procese ėjosi sklandžiai. Įkvėptas „Assassin‘s Creed: Black Flag“ mūšių jūrose, šis žaidimas turėjo įgyvendinti visas piratiškas svajas. Ir, galbūt, kažkam, įgyvendins, bet aš jame neradau nieko, kas perteiktų XVII amžiaus jūrų plėšikų romantizmą.
Žaidimas parašytas blogai. Jo istorija neįtikinanti ir neįtraukianti, o todėl – efektyviai beprasmė. Pasirinkimų ir žaidimo vaidmenimis užuomazgos perteikiamos per galimybę dialoge rinktis vieną iš dviejų pokalbio krypčių ne džiugina, o erzina, nes jūsų pašnekovo atsakymas abiem atvejais bus tas pats. Gudrus bandymas parašyti abiem pasirinkimams tinkantį tekstą, kūrėjams išdega tik du sykius iš trijų. Jus žaidimo pasaulyje neturite jokios rolės, jokios istorijos, esate valkata, kurį visi garbina, nes taip reikia.
Na, bala nematė tos istorijos. Pasirašysiu ją sau pats. Juk klajosiu po vandenyną, tyrinėsiu salas, ieškosiu piratiškų lobių, rinksiu resursus, prekiausiu laivais ar ginklais... Techniškai, visa tai yra žaidime. Praktiškai – žaidimą įkvėpęs „Black Flag“ viso to turėjo daugiau. Pradėkime nuo to, kad čia net nėra įgulos.
Nesiaubsite kaimų ir fortų, siekdami išvogti iš jų tą garsųjį chirurgą, neverbuosite žmonių smuklėse ir nemokėsite niekam algų. Nesidalinsite ir grobiu, nes visi žmonės, esantys jūsų laive – bevardžiai vergai, kurie dirba už maistą. Bet kas tuomet lemia jūsų laivo kovos ir būriavimo charakteristikas? Ogi baldai. Aš neįsivaizduoju, kaip mano asmeninė akistata su vandenynu galėtų būti dar labiau negyva.
Na, bet gerai. Gal pačių laivų yra daug, jie skirtingi, gal aš galiu juos tobulinti ir paversti unikaliomis kovos mašinomis, nepagaunamais jūrų velniais ar fortų ir miestų siaubą keliančiomis ginklų platformomis? Atsakymas – ir taip, ir ne. Laivų žaidime yra kokie 7 ar 9. Užrašau dar ir raštu, kad būtume tikri – žaidime yra kokie septyni ar devyni laivai. Aš gėdingai pamiršau, o ir jų kiekis palengva augs, bet ką reikėjo veikti 10 metų, kad žaidimo starto dieną pasiūlyti vos kelis laivų tipus?
Pamiršau, kiek jų yra iš tiesų, nes be to, kad jų mažai, jie dar ir yra beprasmiai. Vienas jų yra žvejo valtis. Iš jo kartą išlipę, į ją niekada nebegrįšite. Nes kam? Tuomet yra kelios vis aukštesnio lygio laivų grupės, po 2-3 laivus kiekvienoje.
Vėlgi, žaisdami skubėsite kelti savo lygį, kad atrakintumėte kuo geresnius laivus, tad romanas su žemesnio lygio laivais truks labai neilgai. Galiausiai atsirakinsite brigantiną. Nepaisant to, kad žaidime yra dar pora panašaus lygio laivų, jus jų nenorėsite. Kaip jų nenori joks kitas žaidėjas.
Absoliučiai visi žmonės, kuriuos sutikau žaisdamas „Skull and Bones“, turi brigantiną, absoliučiai visi turi vienodus ginklus (nes jei manėte, kad patrankų žaidime daugiau nei laivų, tai klydote) ir visi turi vienodus šarvus. Baldai gal kiek skirsis, priklausomai nuo žaidėjų pomėgių aiškintis, kuris iš jų geresnis, bet man asmeniškai jie visi pasirodė vienodai beprasmiai.
Bet juk tai atviro pasaulio nuolatos vystomas žaidimas. Situacija jame tik gerės, sakys žaidimo advokatai. Ir man teks sutikti – gerės. Šių eilučių rašymo metu, prasidėjo naujas žaidimo sezonas, jis į žaidimą prideda lygiai vieną laivą, po vieną kiekvieno tipo ginklą ir kalną kosmetinių niekučių. Pirmyn piratai, kiškite dar šimtus valandų į žaidimą, kad mėnesio gale turėtų tą pačią sumautą karonadą kaip visi. Tik kai kurie gaus ją greičiau, nes pirko brangesnę žaidimo versiją, įsigijo „premium“ sezono bilietą ir jų progresas žaidime dėl to bus vos greitesnis.
Narkotikas?
Žaidimo pasaulį kūrėjai apibūdina kaip tamsų ir žiaurų piratų nuotykį, bet, kaip minėjau aukščiau, sunku pasakyti, kaip šie aspektai perteikiami pasaulio konstrukcijoje ar jo istorijoje. Na, taip, dialoguose daug keiksmažodžių, tačiau tekstų rašytojai vis tiek buvo labiau linkę kalbėti apie piratišką komunizmą, likimo atstumtus plėšikus, kurie ima iš turčių, ką nori. Siužete nėra jokių tamsių ar net pilkų potėpių, jokios dramos. Tačiau tai yra žaisme.
„Skull and Bones“ progresijos medis sukonstruotas taip, kad, norėdami tobulinti laivus, žaidėjai turės investuoti dešimtis valandų žaismo. Vykdant misijas, nuolat pasikartojančias misijas, ar ieškant nuotykių, bet nebūtinai, nes šie procesai lėti ir nuobodūs. Daug smagiau yra bukai skandint viską, kas skęsta. Surinkt grobį, jį parduoti ir taip kaupti pagrindinę žaidimo valiutą – sidabrą. Vis tik, vos atrakinę geriausią laivą žaidime suvoksite, kad jis tėra 5 lygio, bet galėtų būti net dvylikto. Kad pakelti laivo lygį, tereikia jį geriau apginkluoti ir apšarvuoti, bet staigmena, staigmena – tiek šarvai, tiek ginklai, leisiantys tą padaryti, nėra įkainoti sidabru.
Žaidime apstu kitokių valiutų, kurių antra lengviausiai gaunama – „pieces of eight“ arba auksiniai ispaniški doleriai. Jų negausite vykdydami misijas, tai visai kito meta žaidimo valiuta ir jame gausu tamsos. Nes toje metoje nėra nieko, išskyrus opiumą liaudžiai. Tiesiogine ir perkeltine šių žodžių prasme. Įkišę keliolika valandų į žaidimą, atrakinsite „Helm“ operacijas, kurių esmė – nelegali alkoholio bei opiumo gamyba ir platinimas. Būtent šis žaidimo aspektas yra integruotas ir į žaidėjų „pvp“ kovas (galima kautis dėl „varyklų“ kontrolės, ar tų pačių ispaniškų dolerių).
Kovos prieš kitus žaidėjus, beje, nėra labai įdomios, nes dėl mechaninių žaidimo sprendimų, sutikus lygiavertį priešininką, jos gali tęstis amžinai ir visada baigiasi kažkaip „atsitiktinai“. Sutikus silpnesnį ar stipresnį oponentą viskas baigiasi greitai ir nuobodžiai. Be abejo, šioje vietoje labiausiai pasiteisina žaidimas grupėje, kuris visiškai nėra būtinas visose kitose veiklose.
Žodžiu, norint gaminti alkoholį ir narkotikus, reikia žaliavų, kurios irgi gaunamos tik specifinių misijų metu. Taip pat reikia realizuoti pagamintas prekes bei susirinkti rinkliavą iš jau valdomų varyklų ir „dylerių“. Būtent čia žaidimas atsiskleidžia kaip valandų rijikas, nes resursų reikia daug, o juos generuojančios veiklos turi būti atliktos rankiniu būdu ir nenaudojant „quick travel“ funkcijos. Realiai, dabar esu situacijoje, kur vos prisijungęs prie žaidimo turiu veiklos porai valandų mažiausiai ir ta veikla yra pristatyti prekes pirkėjams, susirinkti pelnus ir saugiai parplukdyti juos į bazę.
Aukso generavimas svarbus tiek tam, kad atrakinčiau tą vienintelį galingiausią ginkluotės pavyzdį, tiek tam, kad kilčiau žaidėjų lyderystės lentelėje, kuri taip pat turi galingų apdovanojimų už tam tikrus pasiektus rezultatus. Patikėkite, darbo ten mėnesiams.
Va taip bukai prisijungi, susirenki auksą ir skuti vis tuo pačiu maršrutu į tą patį tašką, kol žaidimas negailestingai generuoja iš niekur išnyrančius priešo laivus, norinčius viską atimti. Žinoma, jie nieko neatima, nebent tik laiką, kurį sugaištu jų vengdamas ar juos skandindamas.
Bėda ta, kad atrakinus narkotikų metą, visa kita žaidimo veikla praranda bet kokią prasmę, kaip ir bevertės, į nieką nekonvertuojamos sidabrinės monetos. Žaidime yra ir daugiau galingesnių valiutų, bet jos, kaip taisyklė, gaunamos už išskirtinius pasiekimus „Helm“ operacijose.
Taigi, jei norite, galite pradėti vieną iš žaidime esančių siužetinių tyrimų, sugaišti jam krūvą valandų, galiausiai rasti skrynią ir visą jos turinį išmesti. Nes jis bevertis. O jei norite, galite tiesiog prekiauti opiumu ir džiaugtis galingais prizais.
Kas dar blogai?
O blogai žaidime yra tai, kas jame iš tiesų yra gerai. Jis sumautai gražus. Labai gražus. Žaidimo pasaulis, tiesa, mažas, bet išsprukus į atvirą jūrą ir šimtais skandinant vis iš rūko išnyrančius laivus, negali nustoti grožėtis peizažais, sprogimais ir detalumu. Greta to, puikus ir garsas. Žodžiu, būti laive ir iš jo šaudyti – be proto smagu. Norisi tą daryti net jei tam nėra jokios prasmės. Vėlgi, panašiai jaučiausi ir žaisdamas „Diablo“, kai pasirinkdavau paskersti tūkstantį demonų tam, kad žaisdamas galėčiau paklausyti kokią nors tinklalaidę.
Žaidžiant „Skull and Bones“ blaškytis nesinori. Plaukti ir šaudyti yra velnioniškai smagu. Aš kažkuria prasme net gailiuosi, kad gavau apžvelgti šį žaidimą, nes jis kaip traškučiai. Supranti, kad negerai, bet kartą paragavęs negali sustoti. Bet jei žaisti jo dar nepradėjote, tai mano rekomendacija būtų ir nepradėti. Bet kuris kitas žaidimas piratų tema yra gilesnis, prasmingesnis, įdomesnis ir svarbiausia – romantiškesnis nei šis. „Skull and Bones“ yra ypač dailiame pasaulyje perteiktas grindfest‘as, turintis visus reikalingus komponentus, kada nors tapti tikru žaidimu.
Žinant, kad šiandienos žaidimo sukūrimui prireikė dešimties metų, spėti kada bus tas „kada nors“ aš nė nebandysiu. Kada nors, bus kada nors. O šiandien „Skull and Bones“ atsisakau vadinti žaidimu. Tai lošimų aparatas „vienarankis plėšikas“ kuris sukurtas, kad be paliovos plėštų jūsų laiką ir pinigus.
„Skull and Bones“ žaidimą apžvalgai suteikė jo kūrėjas ir leidėjas „Ubisoft“. Žaidimas prekyboje nuo vasario 16 dienos ir yra išleistas „PlayStation 5“, „Xbox Series X/S“ konsolėms bei asmeniniam kompiuteriui. Žaidimas testuotas ir ekrano paveikslėliai gaminti naudojant PS5 versiją.
