Žaidimo „Resident Evil 4: Remake“ apžvalga: zombiai prisikelia dar kartą

Taip jau sutapo, kad prieš pradedant žaisti „Resident Evil 4: Remake“, vienoje tinklalaidėje diskutavome apie tai, kas yra žaidimų perdirbiniai, kam jie reikalingi ir kada jie laikytini kokybiškais. Vieningo atsakymo į šiuos klausimus ko gero nėra, tačiau naują ir puikų žaidimo perdirbinio pavyzdį turime. „Resident Evil 4: Remake“ yra vykęs, dėmesio vertas perdirbinys, kurį įvertins tiek serijos fanai, tiek būsimi siaubo/išlikimo žanro gerbėjai kuriems šis žaidimas būtų pirmasis.

Nei išimtis, nei taisyklė

„Resident Evil“ – sena serija, tad greičiausiai būsite kažką apie ją girdėję. Pagal šios serijos žaidimus kuriami filmai ir serialai, o žaidime virusus kurianti „Umbrella“ korporacija tapo savotišku memu pandemijos metu.

Šioje serijoje, be abejo, prikurta aibės žaidimų, tačiau ir perdirbiniai jai nėra svetimi. Serijos žaidimai, gan dažnai tiesiog perleidžiami naujai ir šiame procese atnaujinami ar patobulinami. Keli serijos žaidimai buvo perdirbti iš esmės ir šioje vietoje tiek kritikai, tiek žaidėjai sutarė, „Resident Evil 2: Remake“ buvo puikus, santūrus, klasikai ištikimas, bet kažkuo šviežias žaidimas, o štai „Resident Evil 3: Remake“ – tiesiog mėšlo krūva.

Negana to, serija pati iš savęs nuolatos evoliucionavo, pirmąjį kokybinį ir filosofinį prasmės lūžį patirdama būtent tuo metu kai išėjo originalusis „Resident Evil 4“. Šis žaidimas anuomet ne tik išplėtė žanro ribas, transformuodamas visą seriją iš vangių šiurpių nuoykių į intensyvaus veiksmo žaidimus.

„Resident Evil 4“ pristatytos mechanikos, lygių dizainas ir kovos ypatybės vėliau buvo pasiskolintos ir tobulintos daugelyje kitų žaidimų. Vėliau sekę „rezidentai“ buvo įvairiuose ieškojimuose ir žvelgiant žaidėjo akimis, „Resident Evil“ penktoji ir šeštoji dalys vis dar buvo kamuojamos kūrėjo apsisprendimo stokos. Tai buvo vidutiniški žaidimai, kurie atrodė vienodai vidutiniški tiek serijos gerbėjams, tiek naujokams.

Galiausiai „Resident Evil 7“ dar sykį pakeitė seriją iš esmės, kur greta kitų pokyčių buvo pasirinktas ir visiškai naujas, meninis žaidimų pasaulių stilius, balansuojantis ant brutalaus realizmo ribos, kur siaubas jau mutuoja į šleikštulį. O taip... „Resident Evil 7“ mokėjo puikiai gąsdinti tuo, koks šlykštus yra jo pasaulis. Tai vėliau buvo panaudota kuriant „Resident Evil: The Village“ kuris, beje, tapo ir puikiu įvadu į šiame tekste aptariamą žaidimą – jie abu išties labai panašūs.

Viskas ko buvo išmokta

Na štai ir prasitariau. Nepaisant to, kad „Resident Evil 4: Remake“ gan nuosekliai ir sąžiningai mėgina atkartoti tai, ką matėme originaliame žaidime, atsikratyti minties, kad tai tėra patobulintas „The Village“ nepavyks nė vienam jį žaidusiam.

Tiesa, šiuo aš neteigiu, kad jei žaidėte „The Village“, šią žaidimo dalį galite ignoruoti. Ne, greičiau jau sakyčiau, kad visus, kurie žaidė „The Village“, „Capcom“ apgavo būtent tada, o ne dabar.

„Resident Evil 4“ yra tiesiog nesulyginamai geresnis. Kas tai lemia? Ko gero visos tos pamokos, kurias išmoko tiek žaidimų industrija, tiek patys šio žaidimo kūrėjai.



Naujas varikliukas ir iš RE7 paveldėtas meninis stilius tobulai tinka perteikti RE4 idėją, ypač ankstyvąją žaidimo dalį, apleistame Ispanijos kalnų kaime, bei ten esančioje pilyje. Žaidimo pasaulis yra pakankamai šiurpus atmosferos prasme, tačiau greta to gauname ir dozę šleikštulio. Šis žaidimas nesitaško mėsom ir nevimdo aliuzijomis į kanibalizmą, kaip tai buvo RE7, bet savo dozę pašvinkusios ir atgrasios dvėselienos turi.


Nepaisant to, kad žaidimo lygiai yra labai dideli, o progresija juose ima labiau priminti „soulslike“ ar „God Of War“ žaidimus, kūrėjams pavyko juose išsaugoti ir serijai būdingą klaustrofobijos jausmą. Šį kartą tai leidžia padaryti moderni žaidimų grafika, leidžianti kūrėjui panardinti savo pasaulį į lipnų ir tirštą tamsos rūbą. Žaismas su šviesomis ir šešėliais privers pasijusti įkalintais nežinioje ir apsuptais pavojų, net ir tada kai stovėsite atvirose ir ištaigingose viduramžių pilies menėse.

Galiausiai, bendrą žaidimo efektą sustiprina ir išskirtinis dėmesys žaidimo garsui. Ko vertos vien apsėstų valstiečių mantros, kurių praktiškai negirdėjome originale. Garso efektai šiame žaidime sukuria unikalią priešo rūšį – nei žmonės, nei zombiai – greičiau psichiniai ligoniai ar religiniai fanatikai, valdomi savo pačių instinktų ir nematomo blogio.

Žaidimui progresuojant keičiasi vietovės, o su jomis ir priešai, tad būkite pasiruošę viskam, pradedant kone nemirtingais mutantais ar viruso valdomais riterių šarvais, baigiant dinamitu ir kirviais ginkluotais techno zombiais, kurių jei susirenka kokie penki, galvoje kažkodėl ima skambėt Rammstein'ai.

Rammstein'ų žaidime, deja, nėra, bet muzikinės temos čia parinktos puikiai, gerai išpildytos ir kovos ar mįslių sprendimo metu grojančios kompozicijos. Pastarosios savo skambesiu ir parinktų instrumentų dėka galėtų būti lygintinos su tuo, ką esame pratę girdėti Hideo Kojima žaidimuose ar „Silent Hill“ serijoje. Greta to žaidimas išnaudoja ir „PlayStation 5“ pultelio galimybes, tiek jame įmontuotą mikrofoną, tiek visas grįžtamojo ryšio priemones. Bet atsižvelgdamas į tai, kad žaidimas išleistas ir kitoms platformoms, kur šių dalykų atkurti neįmanoma – šioje vietoje nesiplėsiu.

Žodžiu, pirmos kelios valandos leido suvokti šį žaidimą kaip tyrą perdirbinį, kurio esmė – atskleisti seną turinį, tuo pat metu demonstruojant visas per metus žanrą ištikusias naujoves, mechanikas ir madas. Kūrėjai buvo įkvėpti ne tik savų patirčių, bet ir to kaip „Resident Evil“ pasėtas sėklas daigino kitos studijos.

Apie tai, kad kūrėjai drąsiai ieškojo įkvėpimo kitur byloja ir vadinamųjų „Easter Egg“ gausa. Be abejo tai reiškia ir tą, kad dalis sprendimų kurie buvo originaliame žaidime, bet erzino savo netobulumu, kuriant perdirbinį buvo pašalinti. Finale turime ne tobulą, ne puikų, bet tiesiog gerą, kietai sukaltą, dinamišką, įtraukiantį ir ne per trumpą nuotykį.

Prezidento dukra ir kaimiečiai

Siužeto prasme, žaidimą nėra lengva perprasti, ypač jei nesate žaidę originalaus RE4. Iš dalies ir todėl, kad ši dalis yra didesnio pasakojimo vidurys, tad kuo didesni serijos fanai esate, tuo greičiau įsijausite. Tiems, kam šis žaidimas bus pirmasis serijoje, teks šiek tiek pakentėti ir pabūt nežinioje, kol įsibėgės konkrečiai šio žaidimo pasakojimas. Ir bandysiu spėti, kad tai irgi bus smagu, nes nežinomybė, bei siekis ją pakeisti žiniomis yra tai, kas varo kiekvieną dėmesio vertą trilerį.

Pačios istorijos aš neatpasakosiu, manau pakanka pasakyti tiek, kad jūs valdysite vieną mėgiamiausių serijos protagonistų Leon ir pagrinde tik jį. Savo nuotykį Leon pradeda Ispanijos kalnuose esančiame kaime, kur jis ieško pagrobtos JAV prezidento dukros. Netrukus herojus suvokia susidūręs su keistu kultu ir prigimtiniu blogiu, kuriame susilieja archeologiniai tyrimai, DNR manipuliacijos, išnykusių gyvybės formų atkūrimas, religinis fanatizmas ir amžinas galios troškimas.

Puikus mišinys, kuris pats savaime kompensuoja rimties ir personažų gylio stoką. Turiu galvoje – jei jau susidūrėme su bepročiu religiniu fanatiku, kurio pašaukimas luošinti save ir tarnauti iš gintaro išluptam inkliuzui, negi jums tikrai dar reikia kažką žinoti apie jo kilmę ar motyvacijas?

Šiaip ši serija visada mėgo absurdą kaip grimą scenarijaus trūkumams, tad ši dalis nėra išimtis. Ieškodamas, globodamas ir gindamas prezidento dukrą nuo šakėmis nešinų kaimiečių, Leon aplankys kelias masyvias teritorijas – kaimą, pilį ir buvusiame žuvies fabrike paslėptą tyrimų laboratoriją.

Nors greitam žaidimo įveikimui gali pakakti 8 valandų ar mažiau, pirmasis jo perėjimas gali trūkti gerokai ilgiau. Aš pats sumerkiau kiek daugiau nei dvi dešimtis valandų, nes žaidimas suteikia progų šiek tiek nukrypti nuo pagrindinio tikslo, patyrinėti pasaulį, paieškoti lobių ar ginklų. Šioje vietoje ko gero galėčiau ir pagirti „Capcom“ už jų triūsą siekiant pateikti senus personažus kažkaip naujai. Rezultatas gavosi puikus, mat tiek Ashley, tiek Leon, tiek jų sutikti veikėjai yra pakankamai infantilūs ir persmelkti stereotipų, kad primintų originaliojo žaidimo herojus, tačiau tuo pat metu jų elgsena, kalba ir manieros papildytos smulkiais, neįkyriais ir labai taikliais niuansais, kurie paverčia nuotykį pakankamai moderniu ir šiuolaikišku.

Žmonės kalba...

Žmonės kalba, kad „Resident Evil 4: Remake“ taip pat yra vienas sudėtingiausių žaidimų serijoje. Man su tokiu teiginiu sutikti sunku, nes žaisdamas tikrai nepajutau kaip šis serijos žaidimas skiriasi nuo kitų. Na taip, šiame žaidime esame skatinami dažniau veltis į artimą kovą, traiškyti zombių marmūzes firminiu „suktuku“ ir aktyviai naudoti peilį, tiek puolant, tiek ir ginantis. Ši strategija ne tik perteikia dalį originalaus žaidimo dvasios, bet ir padeda taupyti amuniciją, kurios šiame žaidime nėra gausiai, bet gausiau nei kituose žanro žaidimuose.

Jei turite šovinių, žaidimas tampa lengvas, visų pirma dėl smarkiai patobulino fizikos variklio kuris leidžia išnaudoti zombių būrį prieš jį patį. Kovojant prieš vieną ar du viruso apsėstus kaimiečius, paprastai taikome į galvą ir vienu dviem šūviais sprendžiame jų populiacijos problemą. Tačiau kai žaidėją užpuola būrys žudikiškai nusiteikusių kaimiečių, tenka prisiminti tokius žaidimus kaip „Dead Space“ ir pamiršus galvos sritį taikyti į rankas ir kojas.

Į rankas šaudome tada, kai rankose sušmėžuoja dinamitas ar molotovo kokteilis. Abu šiuos ginklus galima pašauti ir taip pasirūpinti, kad zombiniu barbekiu mėgausis patys zombiai. Jei zombiai ginkluoti šaltais ginklais ar beginkliai, taikome į kojas, tam, kad tolėliau einantys kliūtų už prieš juos susmunkančių kūnų ir taip suteiktų pakankamai laiko taikymuisi, šaudymui, ginklo pertaisymui ir aplinkos apžiūrai, jei planuojate kažkur bėgti.

Viskas, pasitelkiate fiziką ir žaidimas iš sunkaus tampa lengvu. Bosų kovos čia, kaip jau įprasta daugelyje žaidimų, dažniausiai yra kiek lengvesnės nei kelionė iki jų. Tiesa, iš pirmo sykio juos nugalėti nėra lengva, bet ne todėl, kad jie turi daug gyvybių, o todėl, kad paprastai jų nužudymui nepakanka tik taikliai šaudyti, gali tekti įveikti ir kokią nesudėtingą mįslę. Daugiausiai problemų šiame, kaip ir kituose moderniuose žanro žaidimuose paprastai sukelia vadinamieji „pusbosiai“. Tai tokie gerokai stipresni ir vikresni monstrai, kurie dažniausiai sukuriami taip, kad sėtų baimę, paniką ir naikintų jūsų sprogmenų atsargas. Šiame žaidime jų nėra labai daug, tačiau erdvės kur juos sutinkame paprastai yra gan klaustrofobiškos, tad žaidimas sukuria tam tikrą apsiausties atmosferą. Žodžiu yra viskas, ko reikia solidžiai tyro adrenalino injekcijai.

Jei adrenalino ar sudėtingumo atrodys per daug, „RE4: Remake“ neatsiliks nuo kitų modernių, didelio biudžeto žaidimų ir pasiūlys daugiau režimų, bei nustatymų, kad kiekvienas siaubo gerbėjas atrastų sau komfortišką aplinką tam siaubui patirti.

Nors jei klaustumėte manęs – iššūkiai ir sunkiau įveikiamos vietos, visada ir buvo tas, pagarbią baimę keliantis serijos akcentas.



Verdiktas


„Rezident Evil 4: Remake“ yra puikus perdirbinys, ištikimas originaliam žaidimui, bet pakankamai pakeistas, kad būtų suvoktas kaip naujas nuotykis. Personažų, aplinkų ir siužeto atnaujinimai neįkyrūs, neperšantys kažkokių serijai nebūdingų idėjų, bet tuo pat metu ir nedvelkia naftalinu.

Kūrėjų sprendimas pasitelkti RE7 vizualinį stilių, tiek aplinkų, tiek monstrų dizainui čia tinka puikiai ir nepaisant visų siužetinių nelogiškumų, pats žaidimo pasaulis atrodo įtikinantis ir turintys ką pasakyti apie savo šiurpią praeitį. Kovos žaidime dinamiškos, bet kur kas svarbiau, kad jas galime įveikti savo pamėgtu stiliumi.

Kas mėgsta šaudyti ir sprogdinti, gan anksti gaus galimybę tą daryti, jei vietoj ginklų patobulinimų, tiesiog pirks šaudmenis. Klasikinių žaidimų gerbėjai, jei nori, gali visas lėšas investuoti į pistoleto tobulinimą ir žaidime naudoti tik jį vieną. Negana to, tie, kas mėgsta sėlinti, nustebs suvokę, kad šiame žaidime tai irgi veikia.

Teoriškai yra įmanoma didžiulę dalį priešų įveikti iš pasalų ir be kovos, jei tik netingėsite ropinėti ir tūpčioti. Tai daugeliui žaidėjų žinomas, bet šiai serijai visiškai nebūdingas būdas, tad dažnas serijos fanas tai kritikuoja, bet aš visuomet pasisakiau už įvairovę. Nepatinka keliaklupsčiauti? Nedarykite to, bet ir nedrauskite to daryti kitiems. Nebent jie keliaklupsčiauja prieš iš gintaro išluptą lervą, tada jau kita kalba...

„Resident Evil 4: Remake“ sukurtas ir išleistas Capcom. Jį galite išmėginti „PlayStation 5“, „PlayStation 4“, „Xbox Series X“ ir „Series S“ konsolėse arba asmeniniu kompiuteriu.