Visų pirma dėl to, kad netekome legendinės „SimCity“ žaidimo serijos, kuri pildė šią nišą. 2015 metais neliko šio žaidimo vystomos serijos, o panašaus žanro žaidimai rėmino save istoriniuose naratyvuose ar fantastiniuose scenarijuose. Visi, išskyrus „Cities: Skylines“, kurio pirmąją dalį praleidau, nes tebežaidžiau „SimCity“.
Būtent dėl to ir laukiau „Cities: Skylines 2“ – kaip savotiškos naujos pradžios. Manau, kad tas laukimas pasiteisino ir atsipirko. Antroji žaidimo dalis turi daug šansų patikti tiems, kas nežaidė pirmosios. Kodėl? Na, nes per aštuonis savo gyvavimo metus originalus žaidimas išaugo ir išsiplėtė ne tik vartotojų sukurtu turiniu, bet ir visa gausa mokamų išplėtimų.
Tiesa, išplėtimų būta tiek, kad jei dabar juos visus norėtumėte įsigyti iš karto, tektų pakloti beveik 400 eurų. Be abejo, už šią sumą gaunate daug galimybių ir dar daugiau turinio, o to antroji dalis savo starto dieną pasiūlyti tikrai negalėtų.
Kaip bebūtų, serijos gerbėjai tuos išplėtimus jau yra nusipirkę, žaidimui, ko gero, turėjo gerokai aukštesnius lūkesčius, nei tai, ką gavo. Tačiau tiems, kads pirmosios dalies nėra žaidę, „Cities: Skylines“ žada daug gražaus laiko ir edukacinių patirčių.
Kaip žaidžiasi?
Jei esate serijos ar žanro naujokai, „Cities: Skylines 2“ turi absoliučiai visus šansus jums patikti ir atimti dešimtis valandų jūsų laiko nepriklausomai nuo to, ar mėgstate žaidimus ir kiek juose turite patirties. Vienintelė savybė, kurios iš žaidėjo reikalauja žaidimas – noras vadovauti miesto plėtrai ir to miesto vizijos turėjimas.
Tiek vizualiai, tiek kertiniais elementais žaidimas labai primena visiems žinomą „SimCity“, bet jis nėra toks reiklus. Nei žaidimas, nei jūsų miesto gyventojai nenori tapti galvosūkiu, o greičiau siekia būti tam tikra edukacine patirtimi. Žinoma, tai būtų galima apibūdinti ir paprastu išsireiškimu, kad žaidimas tiesiog yra lengvas, bet tai nebūtų visiška tiesa. „Cities: Skylines 2“ yra tiek lengvas, tiek sudėtingas, kiek jūs to pageidaujate.
Žaidimo principas paprastas – paimti plyną lauką ir nutiesti jame gatves. Visos gatvės ir visi keliai žaidime, išskyrus greitkelius, jau turi vandentiekio ir elektros linijas, taigi, kur nutiesite kelią, ten bus ir vanduo, ir nuotekų komunikacija, ir elektra.
Beveik visi keliai turi šaligatvius, tad abipus jų atsiranda pilkai pažymėtos zonos, kurias galite žymėti savo nuožiūra. Žalios zonos – gyvenamieji pastatai, mėlynos – komercinės paskirties objektai, geltonos – industrija, gamyba, sandėliavimas.
Iš jūsų tikimasi tik planavimo, visi pastatai numatytose zonose išaugs patys. Žalios ir mėlynos zonos eina ranka rankon, kaip žmonių namai ir jų darbovietės bei paslaugų sektorius. Geltonos zonos braižomos kiek nuošaliau, pramonei numatytose zonose – taip daroma dėl jų keliamos taršos (triukšmo, dirvožemio, gruntinio vandens ar oro). Na, viskas kaip gyvenime.
Jei pageidaujate, tai gali būti visas žaidimo procesas, kurį praturtinsite rūpesčiu miestiečių poreikiais – pastatysite ligoninių, mokyklų, policijos nuovadą, gal net paleisite autobusą. Faktas – jūsų miestas gali augti ir generuoti mokesčių pajamas ir be to. Iš pradžių mane tai stebino, tačiau pirmi keli mano miestai vis tiek bankrutavo.
Tai lėmė ne žaidimo sudėtingumas ar miestiečių reiklumas, bet mano asmeninė ambicija užtikrinti, kad ligoninė, ugniagesių postas ir universitetas būtų kiekvieno gyvenamojo namo kieme. Na, gal kiek perdedu, bet, kad buvau apsėstas viešųjų paslaugų teikimu, tai faktas. Iš tiesų, žaidime nepasiteisina nė vienas kraštutinumas, bet balanso ribos jame labai plačios.
Didžiausią džiaugsmą žaidime atradau būtent tada, kai po kelių bandymų atkurti Kauno miestą, gimė kita idėja, vizija ir tikslas. Užsimaniau pastatyti miestą, kuris yra maksimaliai nepriklausomas. Miestą, kuris pats pasigamina elektrą iš anglies, kurią išsikasa, pats užsiaugina savo maistą, turi stiprią natūralius išteklius išnaudojančią pramonę, susitvarko su vandens gavyba ir nuotekų šalinimu, bet tuo pat metu nėra pernelyg taršus, nuolat auga, ir, bent teoriškai, teikia visas įmanomas paslaugas.
Tokio miesto dizainą ir plėtrą, be abejo, lėmė jau ne mano fantazija, o natūralių išteklių klodai, apie kuriuos steigėsi rajonai ir į kurios tiesėsi greitkeliai. Žaidimas tapo įdomus, o iššūkis – aiškus – aprūpinti visą taip atsiradusią infrastruktūrą visomis viešosiomis paslaugomis, pradedant vandeniu ir išsilavinimu, baigiant parkais ar savaitgalio kruizais ir skrydžiais į kosmosą. Iššūkis nebuvo ypač sudėtingas, o kaip meditacija – žaidimas buvo net per daug malonus.
Jausmai, kurie aplanko žaidžiant
Progresija taip pat gana nuosaiki. Iš pradžių galėsite tiesti tik paprastas gatves ir statyti minimalius poreikius tenkinančius infrastruktūros objektus. Tačiau miestui augant, kaupsite patirties taškus ir patys spręsite, kaip juos išleisti. Pasirinkimas platus – nuo ankstyvų investicijų į gamtosaugą iki kosminės programos. Kiekvienas išleistas patirties taškas atkeliauja su būtinąja infrastruktūra, pastatais ir jų patobulinimais.
Sistema išmąstyta tikrai gerai, žaidžiant pirmą kartą ji ne tik padeda geriau įsigilinti į bazinius dalykus, bet ir neperkrauna žaidėjo galimybėmis. Jau patyrę žaidėjai diskomforto irgi nepajus, nes tiesiog žinos, ko jiems reikia, žymiai tiksliau planuos gyvenamąsias zonas ir atitinkamai sparčiau kaups taškus naujų savybių atrakinimui.
Žaidime, sakyčiau, tėra vienas aspektas, kuris šiaip jau lengvą žaidimą paverčia vidutiniškai ar net labai sunkiu. Tai ryšys su paprastu žmogumi. „Cities: Skylines 2“ turi visą pluoštą informacinių langų, kuriuose spalvomis sužymėti visi miesto privalumai, trūkumai ir iššūkiai.
Tačiau kam rūpi pamatuota statistika, kai ekrano kampe turi čirperį – žaidimo atitikmenį socialiniam tinklui „Twitter“. Būtent jis labiausiai nervina. Atrodytų, pastatei ligoninių, praplatinai kelius ir visi turėtų būti laimingi, bet kažkas vis skundžiasi prasta #SveikatosApsauga ir renka tūkstančius patiktukų.
Būna nesusilaikai, paspaudi ant jo vardo, randi, kur žmogus gyvena, dirba, įsitikini, kad sveikatos klinika yra jam pakeliui į darbą ir ne juokais supyksti. Visiškai užsimiršti, kad grubiai pažeidi žmogaus teisę į privatumą, pradedi domėtis, kur mokosi jo vaikai, dirba kiti šeimos nariai ir visus susijusius pastatus nugriauni už šmeižtą.
Žinoma, juokauju, aš žaidimuose esu prieraišus ir įsijaučiantis, tad įmuosi spręsti virtualių miestiečių problemas, o tai finale nulemia tuos daugkartinius bankrotus. Faktas tas, kad kiekvienas jūsų miesto gyventojas yra žaidime, jis nėra menamas, o išties egzistuoja kaip paprastutis žmogaus modelis, su savo namais, darbu, poreikiais, svajonėmis ir socialinio tinklo paskyra.
Kiekvieną atskirą žaidėją (o taip pat senesnį kompiuterį) šis faktas paveiks skirtingai, bet man asmeniškai tai padėjo įsijausti. Miestui reik platesnės gatvės, nes žmonės tūno kamščiuose ir trokšta nuo smogo? Žaisdamas „SimCity“ tiesiog nugriaučiau eilę namų ir praplatinčiau gatvę, o čia būtinai turiu dar patikrinti, kas tuose namuose gyvena, kaip seniai, galbūt priartinti kamerą ir pažiūrėti, kokį gerbūvį jie susikūrę ir ar man patrauklus to namo kiemas.
Šios savybės turi išties keistą poveikį žaidimo pradžioje, kol gyventojų mažai ir norisi juos visus stebėti ir jais rūpintis. Vėliau, miestui augant, jutau, kaip iš rūpestingo ir gyvo mero, virtau šaltu ir nuolat augančiu miestu. Žmonių norai ir nusiskundimai rūpėjo vis mažiau, o aš susitelkiau į ateities viziją. Vėlgi, tai lėmė ne tik asmeninė ambicija, bet ir lėtai atšliaužęs suvokimas, kad viskas, ką aš darau, paprastam žmogui nė motais.
Mano nuomone, tai yra šauniausia, paradoksaliausia ir žaviausia „Cities: Skylines 2“ savybė. Jei jūsų mieste yra problemų, nieko dėl jų nedarykite ir tiesiog statykite naujus rajonus, tieskite naujas gatves ir projektuokite naujus stadionus. Žmonės savo problemas kažkaip išsispręs savaime.
Ne, kamščių nesumažės, sveikata nepagerės ir nusiskundimai niekur neišgaruos, bet kartą šaknis įleidęs miestietis tiesiog su viskuo susitaikys. Ir mokės mokesčius. Nes surenkami mokesčiai realiai yra vienintelis jūsų darbo įvertinimas ir vienintelis atgalinis gyventojų ryšys, kuris jums rūpi. Visa kita kol kas tėra statistika ir svetimas skausmas.
Jei esate serijos fanai...
Jei esate serijos fanai, greičiausiai „Cities: Skylines 2“, bent jau kurį laiką atrodys ribotas. Viena vertus, jame yra jungtys viskam, apie ką gali svajoti miesto meras ar vyriausiasis architektas. Antra vertus, dažnu atveju dvejočiau, ar tam tikrą žaidimo funkcionalumą turėčiau vadinti žaidimo elementu, ar ateities jungtimi jam.
Na, pavyzdžiui – gamyba ir prekyba. Žaidime yra viskas ko reikia, kad pasinerčiau į šią temą ir siekčiau balansuoti miesto biudžetą eksploatuojant gamtinius išteklius, juos išgaunant ir įsukant gamybos grandinę. Ir tai tenkina, kol šie veiksmai tėra miesto vizijos dalis, tačiau norint į temą pasinerti giliau ir, galbūt, įsikišti į vadybą ar eksporto niuansus, teks konstatuoti, kad nerti kaip ir nėra kur.
Tas pats liečia viešąjį transportą ar detalų miesto planavimą. Žaidime yra visi būtinieji elementai, tačiau įprasto gylio (kurį užtikrino senai versijai sukurtas papildomas turinys ir modifikacijos), čia nėra. Kažkuria prasme, serijos fanams antroji dalis paliks tuščio, naujo, balto lapo įspūdį ir kurį laiką žaisdami, ko gero, ilgėsitės ar norėsite grįžti prie senojo žaidimo.
Kas dar blogai?
Tai, kad kūrėjai pasirinko būtent tokį sudėtingumo ir iššūkių balansą, yra ir gera, ir bloga žinia. Paprastai iš miestų vadybos žaidimų tikiesi tam tikro iššūkio ir nuolatinio sukimosi rate, balansuojant ir derinant tuziną įvairiausių iššūkių ir poreikių. Tame slypi azartas ir tai buvo pagrindinis apdovanojimo jausmo variklis. Akimirką, kai viskas mieste gerai, nėra kamščių, duobės sulopytos ir vamzdžiai nesikemša, trumpam atsiloši kėdėje, patapšnoji sau per petį ir grįžti prie darbo, nes atvyko šimtas naujakurių ir tapo tuo šiaudu, kuris sulaužė eilinę kupranugario kuprą.
„Cities: Skylines 2 pakaks minimalaus jūsų dėmesio, kad viskas veiktų, nepaisant plika akimi matomų kilometrinių kamščių, miesto gyvenimas nestos ir gilesnių pasekmių tai neturės. Net jei pastebite, kad jūsų svajonių mieste viskas gerai, bet tuoj baigsis pinigai, žaidimas pasiūlys plačių galimybių skolintis.
Aš to vengiau ir rinkausi pasyvų laukimą. Tiesiog sukuri pluoštą naujų zonų gyventojams ir verslui, pagreitini laiko tėkmę ir išeini kavos su tiktokais. Po valandėlės kitos žiū, ogi miestas vėl dirba pelningai. Tiesą sakant, ši žaidimo savybė įprasmina vieną jo trūkumų – paros laiko kaitą.
Tai, kad žaidime dinamiškai kinta paros laikas – gražu, tačiau tai apsunkina darbą – nakties metu nesmagu tiesti kelius, dar nesmagiau planuoti oro uostus ar greitkelių sankryžas. Tačiau tai puikus metas palikti savo miestą savieigai, ypač jei jis dirba nuostolingai. Kol netiesiate naujų kelių ir nestatote naujų ligoninių, jūsų miesto veiklos kaštai neauga, o mokesčių mokėtojų kiekis auga nuolat.
Įdomus faktas – vos pasirodžius žaidimui, internetą užplūdo pikti komentarai dėl žaidimo kaprizų ir apkrovų kompiuteriui. Pergyvenau dėl to, nes, visų pirma, „Cities: Skylines 2“ techninių inžinierių sąstate minimi ir labai patyrę kūrėjai iš Lietuvos, nesinorėtų ant jų burnoti. Taip pat mano kompiuteris yra visiškai vidutinių pajėgumų ir penkerių metų amžiaus, bet, nepaisant to, su žaidimu tvarkėsi gerai.
Taip, žaidžiant vis neapleido nuojauta, kad norėčiau atsinaujinti dėl kokybiškesnio vaizdo, kartais miestą nusėdavo pluoštas neaiškių artefaktų, o apšvietimas kvailiojo kone reguliariai. Tačiau vis tiek nepasakyčiau, kad turiu didelių priekaištų, ypač vertinant tai, kad be problemų galiu miestą stebėti tiek iš gatvės it eilinis praeivis, tiek iš stratosferos aukštumų, tiek ir iš kiekvienos norimos padėties tarp šių dviejų. Galbūt žaidimas turi daugiau iššūkių galingesniems kompiuteriams, kur pagal nutylėjimą aktyvuojamos daugiau resursų reikalaujančios kosmetinės žaidimo savybės.
Pasyviai edukacinis
„Cities: Skylines 2“ – dailus, įtraukiantis ir kiek meditacinis miesto statybos ir vadybos simuliatorius. Žemas sudėtingumo lygio slenkstis lemia tai, kad žaidime bus lygiai tiek iššūkio, kiek jo norėsite, ir lygiai tiek problemų, kiek norėsite jas spręsti.
Baziniai planavimo įrankiai lengvai suprantami ir įvaldomi, o kūrybingesnėms sieloms siūlomi ir gudresni, pavyzdžiui, teraformavimo įrankiai, leidžiantys susipilti ir piliakalnį, jei jo norisi. Kažkuria prasme, atsižvelgiant į tai, kad visos miesto komunikacijos atkeliauja su gatvėmis, tai jį gatvių simuliatoriumi ir norisi vadinti.
Edukacine prasme tai puikus žaidimas bet kuriam miestiečiui, nes atskleidžia gana daug priežastinio ryšių tarp miestų infrastruktūros, toliaregiško planavimo ir gerbūvio.
Nors žaidime esančios energetikos, tiekimo, prekybos, viešųjų paslaugų ir kitos sistemos yra paviršutinės, jos nekomplikuoja žaidimo per prievolę į jas gilintis, bet nedraudžia jų stebėti, bei darytis išvadas. Esu tikras, dauguma tų sistemų bus išnaudotos ateityje, kai žaidimas sulauks pirmųjų išplėtimų. Manau, su jais atkeliaus ne tik naujos galimybės, bet ir nauji miesto gyventojų poreikiai.
Bet kuriuo atveju, tokios banalios idėjos kaip prekybinis rojus, industrinis pragaras ar 100 proc. žalias ir tvarus miestas, žaidime gali būti įgyvendintos jau šiandien.
Smagiausia, kad tai galite daryti viso miesto lygiu, arba, jei norite, suskirstyti miestą rajonais ir kiekvienam jų taikyti atskirą mokestinę ar ekologijos politiką. Tai puiki savybė, leidžianti eksperimentuoti su miestų koncepcijomis ar geriau pažinti žaidimo, o kartu ir savo gyvenamosios vietos ekonomines, ekologines ir infrastruktūrines sistemas. Arba įvertinti realų slėptuvių skaičių, kokio reikia, kad katastrofos atveju jose užtektų vietos visiems gyventojams.
Žaidime tos slėptuvės saugo nuo cunamių, gaisrų ir kitų gamtos kataklizmų, o apie ką galvosite jas statydami, jau jūsų reikalas.
