Žaidimas bloškia mus atgal į istorinį laikotarpį, kuris per visą serijos gyvavimą dar nebuvo paliestas – į Bronzos amžių ir Naująją Egipto karalystę. Į karalystę šlovės pike, prieš užsiverčiant paskutiniams bronzos amžiaus puslapiams. Tiesa, pragaištingas kolapsas visiškai neturi lemti jūsų žaidimo baigties, jei tik apsišarvuosite ne tik bronza, bet ir kantrybe.
„Total War“ serija, nepaisant jos fanų ar kritikų nuomonės, yra viena didingiausių serijų žaidimų istorijoje, bet tik dėl to, kad kitos tokios nėra. Žaidimų industrijos istorija taip jau parėdė, kad mesti iššūkį šiam „Creative Assembly“ kolosui nebenori niekas.
Dar prieš dešimtmetį ne viena studija, ypač Rytų Europoje, mėgino konkuruoti, siūlydama panašaus pobūdžio žaidimus, labiau sutelktus į taktinį mūšio lauko žemėlapį. Taip pat „Paradox“ turi visą pluoštą geopolitinių „grand strategy“ žaidimų. Tačiau pastarieji – tai gilios, gan sudėtingos strategijos, kurios ne kiekvienam žaidėjui ir įkandamos.
Savo ruožtu „Total War“ serija, nors ir pravardžiuojama dėl nepakankamo strateginio gylio, yra radusi tą saldų balansą tarp mechaninės painiavos ir karšto romano su pasaulio istorija. Būtent dėl šių priežasčių užtikrintai maniau ir tebemanau, kad tai viena tų žaidimų serijų, kuri privalo būti įtraukta į istorijos vadovėlius mokyklose, kaip rekomenduojama pramoga pažindinantis su viduramžiais, Napoleono epocha, Romos imperija ar anglosaksų ir vikingų kovų istorija.
Būtent dėl šių priežasčių, nors ir nerimaudamas, bet labai laukiau „Pharaoh“ pasirodymo.
Mano nerimas buvo susietas su vienu iš serijos žaidimų – „A Total War Saga: TROY“. Tai bene vienintelis serijos žaidimas, kuris taip ir nepavergė mano širdies, o to priežastimi tapo neaiškiai išskydusi riba tarp serijai būdingo realizmo ir mitologijos.
Bet labiausiai, ko gero, erzino žaidimo ribotumas. Kažkaip jis sugebėjo vienu metu būti ir didelis, ir mažas, ką greičiausiai lėmė tiek pasirinkta tema, tiek tam laikotarpiui ir geografijai būdinga karyba. Ne juokais bijojau, kad „Pharaoh“ bus dar skurdesnis.
Nors pasaulio užkariavimui Senovės Egipto stiliumi beveik neturėsime kavalerijos, šiame žaidime bent jau gausime puikių šaulių. Šaulių, gebančių garbingai stovėti prieš kuokomis ir kirviais ginkluotus oponentus, jei to labai reikia.
Mažas didelis pasaulis
„Total War: Pharaoh“ pasaulis, serijos standartais, apima gan mažą planetos dalį. Na, bet jis toks buvo ir ano meto žmonių suvokime. Prie Egipto imperijos vairo stojame Naujosios Karalystės epochoje, tad piramidės jau pastatytos, kultūrinis identitetas išvystytas, o praeities valdovų palikimas ir tradicijos – neginčytinos.
Žinomą pasaulį sudaro abipus Nilo išsidėsčiusios abiejų Egiptų žemės, Nubija ir Kušas. Į vakarus – Sinajaus pusiasalis, geras šmotas vidurio rytų žemių, tada priskirtų Kanaanitų teritorijoms. Šiaurėje, daugmaž dabartinės Turkijos ribose esančios Hetitų valdos. Visa tai padalinta į regionus ir provincijas, tad viso žaidime esančio pasaulio užkariavimas yra pusšimčio valandų reikalas.
Tiesa, tokio tikslo žaidimas nekelia ir kaip jau įprasta siūlo kelis pergalės lygius – mažąją, vidutinę ir didžiąją. Kaip ir bet kuris kitas autokratinis valdovas, žaisdami tik jūs ir rinksitės, kada sustoti. Taip pat svarbu paminėti, kad žaidime yra iš esmės dvi didžiosios kampanijos, kurių eiga ir užduotys priklausys nuo to, kokį valdovą pasirinksite. Jei rinksitės Egipto dinastinius lyderius, jums bus siūlomas faraono kelias ir su juo susieti tikslai bei dvaro žaidimai, o štai renkantis Kanaanitus ar Hetitus, siūloma pakovoti dėl didžiojo karaliaus titulo.
Vertinant žaismą, skirtingus potyrius gali pasiūlyti ir veikėjo pasirinkimas, mat jis lemia jūsų geografinę starto poziciją. Pavyzdžiui – žaidime yra vienintelė moteris – faraonė Tausret. Pradžioje ji, be abejo, šio titulo neturi ir valdo nedideles teritorijas aukštutiniame Egipte, kol jos vyras Setis II tvarkosi žemutiniame. Pirmąją kampaniją pradėjau būtent už ją ir gan greit pabrukau uodegą. „Total War“ žaidimuose esu pratęs pulti svečias šalis ir kurti savas imperijas, o Tausret pozicija suponavo vien vidinius konfliktus. Neperpratus bazinių, naujų žaidimo mechanikų, žaisti Tausret vaidmenyje buvo tiesiog emociškai ir psichologiškai per sunku.
Tada persikūnijau į Ramzį ir visos problemos išsisprendė, pirmas kelias dešimtis ėjimų skyriau žemutinio Egipto konsolidavimui ir Kanaanitų užkariavimui. Tai ne tik leido vengti brolžudiškų ir sudėtingų karų, nes vidinės rietenos čia ypač permainingos, bet ir sukaupti pakankamai legitimumo taškų ir resursų, kad grįžčiau į Egiptą su trenksmu. Žodžiu, jei žaidimas patiks, jo užteks tikrai ilgam.
Jūros žmonės, sausros ir kitos dramos
Pirmas nuostabą sukėlęs dalykas žaidime buvo tas, kad čia nėra šeimos dramų. Turiu galvoje tai, kad pasirinkę veikėją žaisime už jį ir tik už jį, jis neturės antros pusės, nesusilauks vaikų ir mes neužsakinėsime savo vaikų žmogžudysčių.
Vietoje to, drama persikelia į dvarą, kur Faraonas ir jo aplinka apkalbomis ar manipuliacijomis kovoja dėl sosto. Tai nesudėtinga, naratyvo prasme kiek nuvilianti, bet strategiškai išnaudojama žaidimo savybė. Laimei, daugiau dramos čia pasiūlo gamtos kaprizai ir jūros žmonės.
Na, gamtos kaprizai – savaime aiškus dalykas. Pradėkime nuo to, kad pasirinkę Egipto kampaniją, pasmerkiame save vargui, siejamam su dykumomis. Retai kuriame serijos žaidime generolo noras išsukti iš kelio ir kirsti kampą kainavo tiek žmogiškų gyvybių. Tačiau ši problema suvaldoma planavimu ir žygiais išskirtinai tik keliu. O štai sausrų ir potvynių nesuplanuosi. Matote, čia turime plačią resursų įvairovę, tad jei anksčiau beveik viskam pakakdavo turėti aukso ir maisto, tai dabar dar teks kaupti ir akmens, medžio bei bronzos atsargas.
Bronza ir maistas, tiesą sakant, yra pagrindiniai resursai kariaunos išlaikymui ir šių resursų kariai nori daug. Ypač, jei kalbame apie tikrus karius, o ne eilinius artojus nuo egiptietiško norago. Aukso prireiks tik elitui ir žaidimo pabaigoje jo turėsite apsčiai, tačiau pradžioje kiekvienas medžajus samdomas tik gerai tai apmasčius. O šviesusis Atone, tik dabar supratau, kad „Assassin‘s Creed Origins“ fanams, šis žaidimas absoliučiai nuraus stogą, bet grįžkime prie resursų...
Taigi, subūrėte kariauną ir išsiruošėte į žygį, kai staiga patvinęs Nilas nusiplukdė deltoje drėkinamus laukus, o kitus regionus kamuoja sausra. Tuo jūsų žygis gali baigtis net neprasidėjęs, o čia dar žvalgų pranešimai, kad buvo pastebėti jūros žmonės.
Kas tokie buvo jūros žmonės iš tiesų, mokslas iki galo nesutaria, bet manykim, kad tai – būsimi graikai ir romėnai. Dar neturintys savo didingų civilizacijų, bet turintys dideles ambicijas ir valčių. Žaidime jie atrodo it būtų perkelti tiesiai nuo akmeninių Egipto freskų, šiek tiek juokingi, bet labai nuožmūs. Labiau nei jų išvaizda mums rūpi jų taktika ir jų charakteris, o vertinant šiuos aspektus, jau kalbame apie vikingus. Jų flotilės išnyra it iš jūros gelmių, pasiekia Nilo deltą ir greitai joje išsidalijusios į grupes smogia keliose vietose vienu metu.
Žaidimo pradžioje it saksų karaliai iš „Netflix“ serialo „Vikingai“, stebėsite tuos laivus nuo krano ir melsitės, kad tik praplauktų. Jei nepraplauks, tuomet išsilaipinę krės šunybes. Vieni siaubs mažas gyvenvietes, rengs reidus ir griaus paminklus, kiti degins miestus, treti medžios stipriausias jūsų armijas. Vienintelis dalykas, kurio jie nedarys, tai nemėgins įsikurti Egipte ir steigti ten savo karalysčių.
Norint sustabdyti neprašytus atvykėlius, paprastai reikės formuoti armiją, kurioje yra bent šiek tiek patyrusių karių, o visi jie, kaip taisyklė, reikalauja daug bronzos. Taigi, net jei žemė jums bus maloni ir derlinga, netikėtas kaimyno puolimas iš pasalų ir prarastos bronzos liejyklos lems tokią pat graudžią žaidimo baigtį, kaip ir badas. Medis ir akmuo, savo ruožtu svarbūs resursai miestų vystymui, kur taip pat reikės ieškoti balanso tarp to, ko reikia karybai, ir, dažnu atveju, represinio pobūdžio pastatų žmonių laimei užtikrinti.
O kur dar visi pagalbiniai pastatai statomi už miestų – prekybos centrai, šventovės, monumentai ir fortai. Kūrėjai tikrai pasistengė, kad kiekvienas jų būtų reikšmingas. Visų pirma, tai oazės padėsiančios spręsti logistikos galvosūkius. Jei seniau buvome pratę tiesiog siųsti armiją iš taško A į tašką B, tai dabar verta nuosekliai suplanuoti jų kelionę, sustoti apsipirkti ir pasimelsti. Taip ne tik išvengiate žudančio dykumos karščio, bet ir atpiginate karių išlaikymą, pakeliate moralę, o svarbiausia – jei pastatai pastatyti apgalvotai ir protingai, nueinate du, tris kartus toliau, nei žygyje be sustojimų.
Taigi, tarpusavio priklausomybių ir skirtingų mechanikų žaidime tikrai daug. Nėra būtina į jas visas gilintis iš karto, tačiau ilgainiui, o ypač patekus į keblią situaciją, paprastai rasite daugiau nei vieną būdą spręsti problemas. Net ir žaidusiems ankstesnius serijos žaidimus tai bus mokymosi procesas, pakeliui užgriebiant ir šiek tiek įdomių istorinių faktų, o naujokams – puikus įvadas į „grand strategy“ žanrą.
„Svarbeuse kantrei kenteti“
Veiksmų, kuriuos pasitelkiame statydami pastatus, dvaro intrigose, prekiaudami ar užsispyrusiai vaikydami armijas nuo turgaus prie turgaus, yra daug. Pradžioje tai sukelia keistą nerimo jausmą ir atgraso nuo žaidimo sukurdamos lėto ir pernelyg sudėtingo proceso įspūdį. Tokį prieskonį turi ir pirmieji mūšiai, kai dar neįvertiname neproporcingai didelės šaulių galios ir skirtumo tarp veteranų bei piemenų, kariais tapusių tik vakar. O dar tie viduržemio vikingai ar Libijos klajokliai su savo reidais...
Svarbiausia šiame etape neišsigąsti, nepatingėti bent kartais įlįsti į enciklopediją, nesibarti su kaimynais ir kentėti. Kentėti išdavystes ir menkus pralaimėjimus, nes tokia jau šio žaidimo sudėtingumo kreivė. Jis tikrai atrodo sunkus pradžioje, bet baigiantis kampanijai jau buvau tvirtos nuomonės, kad tai yra vienas lengvesnių žaidimų serijoje. Ypač, kai pagaliau prisijungsite ar patys inicijuosite pilietinį karą dėl faraono titulo. Faraono galios ypač stiprios, tad pelnus šį titulą, žaidimas virs pasivaikščiojimu parke.
Kalbant apie mūšius – situacija panaši. Pradžioje jie velnioniškai varo iš proto. Kariai daro ne tai, ką tikitės, miršta ne taip, kaip tikitės ir bėga nuo priešo taip, kaip nesitikite. Tai buvo pirmasis serijos žaidimas, kuriame man teko pripažinti, kad mūšio lauke dirbtinis intelektas kaunasi geriau nei aš. Turiu galvoje vadovavimą savo kariaunai, tad pirmuosius keliolika mūšių ramiausiai pavedžiau jam.
Negalėjau pakęsti tos betvarkės, šiek tiek padidėjusio tempo ir chaoso, kurį su savimi atsinešė normalaus muštro nemačiusi, bronzos epochos karinė doktrina. Vis tik, po kurio laiko, generolo titulą iš dirbtinio intelekto atėmiau ir sudėtingesniuose mūšiuose vadovavau pats, ypač kur dirbtinio intelekto prognozuojami nuostoliai netenkino.
Ką reikia suprasti? Na, tokius bazinius dalykus, kad mūšio eiga iš esmės priklauso veteranams, o žemiausio lygio karių, jei tik galite neturėti, geriau neturėti. Šauliai čia galingesni nei bet kuriame kitame serijos žaidime ir dauguma jų puikiai laikosi artimoje kovoje. Kavalerijos nėra, todėl kai tik galite, prasminga rengti pasalas ar slėpti savo rezervą mūšio lauke netikėtam smūgiui į užnugarį ar flangus.
Tada įvaldyti naujoves, o ypač atsitraukimo mūšiu mechaniką. Stipriu centru suviliojate priešo pajėgas, priimate pagrindinį smūgį, atsitraukiate, sukuriate katilą ir jį uždarote. Dirbtinis intelektas nuolatos ant šio triuko pasimauna. Taigi – skalaujate, kartojate ir pasitikite lankininkais, kurių strėlės net ir didžiausioje marmalynėje, dažniau vis tik pervers priešą nei draugą.
O kaip gi garsieji kovos vežimai? Ogi niekaip. Atrodo įspūdingai, gali nejuokingai sutrypti užsižiopsojusius priešo šaulius, bet pagrinde naudojami kaip masalas. Jie gali atlikti giluminius reidus ir efektyviai paskui save nuvilioja priešo pulką, kitą, tačiau įsivėlę į kovą ar palikti be priežiūros nėra efektyvūs.
Miestų mūšių metu, jei sunku, nesibodėkite padegti priešo kelyje esančius pastatus. Taip pat atminkite, kad mūšio metu dėvisi ginklai ir šarvai, tad kovojant mieste, strateginių taškų kontrolė suteikia kur kas didesnį pranašumą nei bet kada iki šiol. Vėlgi, atsižvelgiant į tai, kad tarp paprastų dalinių ir veteranų žioji praraja, kompensuoti bronzos ir kokybiškų karių stygių galite strateginiame lygmenyje. Tai yra suburdami dvi ar daugiau armijų ir smogdami jomis visomis.
Tiesą sakant, dirbtinis intelektas ir taip mėgsta kiekvieną savo regioną ginti fortu su specialiai jam sukurta įgula, tad jūsų žygio daina šiame žaidime būtų keistuolių teatro „Senbernių daina“. Na ta, visi porom, porom, porom, porom. Bet kuri kampanija, tiek puolant, tiek ginantis bus efektyvesnė, pigesnė ir greitesnė, jei joje tandeme dalyvaus du generolai. Tiek priešo generolo apsupimui, kas beveik visada padeda greičiau nukenksminti šaulius, tiek fortų blokavimui miestų apgulties metu.
Verdiktas
Vertinat žaidimo grafiką „Total War: Pharaoh“ nėra išskirtinis. Sakyčiau net kiek nuobodokas, bet ko gali tikėtis iš dykumų ir uolingų dykrų? Vartotojo sąsaja, kaip ir dera, dailiai egiptietiška, tačiau susidaro įspūdis, kad dalis žaidimo funkcionalumo buvo sukurta per vėlai ir užlipdyta bet kaip.
Daugybę žaidimo funkcijų atrasite netikėtai ir atsitiktinai, tad kas kartą pastebėję naują mygtuką užveskite pelę ir paskaitykite, ką jis daro. Funkcijų daug, tad jei kažkokios jų neradote ar nežinojote iš karto, didžiajame paveiksle nieko nepakeis.
Kažkokių komplimentų, galbūt, nusipelno smėlio audros, kurios ne tik atrodo įspūdingai, bet ir pakeičia mūšio eigą, mat krenta šaulių efektyvumas. Tas pats liečia liūtis, paverčiančias smėlį purvu ir apsunkinančios gyvenimą sunkesniems pėstininkams ar kovos vežimams.
Garsas žaidime puikus, o sudėtingumo lygis, nors ir su kaprizais, bet subalansuotas pakankamai gerai, kad patirtumėte visko, nuo kančių iki pasididžiavimo savimi, iki nusivylimo, kad pasaulyje nebeliko nieko, kas galėtų priešintis jūsų didybei.
Po pirmųjų valandų su žaidimu galvojau, kad jis rekomenduotinas tik serijos gerbėjams, po kelių dešimčių valandų vis tik pripažinau, kad jis puikiai tiks ir naujokams. Visų pirma dėl to, kad jie neturės visų tų kvailų įpročių, kuriuos veteranams įskiepijo senesni, tarpusavyje labiau panašūs ir mažiau chaotiški žaidimai. Be abejo, tai puiki metodinė medžiaga moksleiviams, besimokantiems senojo pasaulio istorijos, o ir šiaip smalsiems žmonėms.
Dėl naujų mechanikų, apibrėžiančių kariuomenių judėjimą ir logistiką, dėl to, kaip resursai apibrėžia turimų armijų skaičių, žaisdami šį žaidimą, gan greitai perprasite skirtumus tarp taktinių ir strateginių sprendimų, sužinosite, ką lemia armijų efektyvumo rodikliai ir ką kariaujančioms pusėms lemia netikėtai atsivėrusi operatyvinė erdvė. Ne tik sužinosite, bet ir patys tas erdves atvėrinėsite.
Atsižvelgiant į tai, kad šioje dalyje dirbtinis intelektas, kovojantis jūsų pusėje, pagaliau yra kažko vertas, techniškai galite visiškai išvengti net ir vadovavimo mūšiams, jei jie jums atrodo per chaotiški ar tiesiog per reiklūs kompiuteriui. Galiausiai, žaidimas vertas dėmesio vien todėl, kad jame į jus bus kreipiamasi – „Mano valdove“, „Mano saule“. Smulkmena, bet maloni.
„Pharaoh: Total War“ skirtas asmeniniam kompiuteriui, prekyboje pasirodė 2023 metų sausio 11 dieną. Žaidimą sukūrė „Creative Assembly“, išleido „Sega“.
