Prieš pateikdamas platesnę žaidimo apžvalgą, meldžiu, įsiskaitykite į teiginį: „Dragon‘s Dogma 2“ yra žaidimas tiems, kuriems kelionė yra ženkliai svarbesnė nei jos tikslas. Tiems, kuriems asmeninis nuotykis yra patrauklesnis nei pasaulio gelbėjimas. Tiems, kurie renkasi žaidimus norėdami juos žaisti, o ne pereiti. Tiems, kurie yra pakankamai smalsūs ir užsispyrę, kad patys susikurtų žaidimą žaidime. Jei šios eilutės kažkiek apibūdina jus, meldžiu, skaitykite toliau.
Drakonas mirė, tegyvuoja Drakonas
„Dragon‘s Dogma“ serija – įdomi klasikinių pasakų apie slibinus improvizacija. Drakoniški nuotykiai perteikti pasaulyje įkvėptame Sicilijos, o tiksliau fantazijų apie tai, kaip ji atrodytų tamsiuose viduramžiuose, jei jos padangėje siautėtų slibinai.
Drakono terorizuojamame pasaulyje būtinai turi rastis ir herojai kurie jį įveikia. Šiame žaidime tai – pagrindinė egzistencijos dogma ir ji netoleruoja nukrypimų. Pasaulis gali egzistuoti ir mėgautis gyvenimo džiaugsmu tik kai jį valdo drakono žudikas. Ciklas maždaug toks – pasaulyje be drakonų žudiko atsiranda drakonas. Kovoje su juo kris daugybė žmonių, bet kilniausias ir drąsiausias jų taps išrinktuoju, o jojo širdį pagrobs drakonas. Beširdžiai prisikels kaip „Arisen“ ir jau pagal žmonių įstatymus jiems priklausys karalystės sostas ir nelengva dalia nužudyti drakoną. Drakonui žuvus, žmonės mėgaujasi nerūpestingu gyvenimu iki kol miršta valdovas, grįžta drakonas ir ciklas kartojasi.
„Dragon‘s Dogma 2“ (toliau DD2) yra eilinis šio ciklo ratas. Būtent todėl žaidimas taip smarkiai ir primena savo pirmtaką! Pirmtaką, kuris savo metu tapo kultine klasika, gerbėjų minias kaupęs lėtai ir ne vienerius metus.
Kodėl? Greičiausiai todėl, kad mechaniškai ir žaismo prasme jis yra painokas, kiek nepagarbus moderniam žaidėjui ar moderniam žaidimų dizainui, žodžiu – savotiškas ir keistas. Vis tik naujo žaidimo panašumai su pirmtaku man asmeniškai sukėlė nemenką liūdesį. Ir liūdėti buvo ko. Vizualiai žaidimas atrodo gerokai pasenęs, kai kurie jo elementai pribloškiantys, bet bendras vaizdas vis tiek sukuria įspūdį, kad jis buvo kurtas dešimtmetį ir daugybė elementų nebuvo atnaujinti. Čia pat patikslinu – DD2 nėra nei bjaurus, nei negražus, nei technologiškai atsilikęs, tiesiog bendras jo vaizdas nepanašus į naują žaidimą, o labiau primena aukštos kokybės perdirbinį „Skyrim“ epochos nuotykiams. Neatmesčiau, kad toks įspūdis buvo sukurtas tyčia.
Dar daugiau liūdesio...
Meldžiu tik nepagalvoti, kad man vien vizualiniai dalykai terūpi. Priežasčių giliam liūdesiui būta gerokai daugiau, bet didžiausia jų net nesusijusi su šio žaidimo trūkumais. Aš ją siečiau su trūkumais pačios žaidimų industrijos. Jau po pirmųjų valandų su DD2 suvokiau, kad nuo anos dalies prabėgo 12 metų ir per visus tuos metus niekas nepajuto pagundų ištirti, patobulinti ar begėdiškai nukopijuoti tai, kas pavertė originalų žaidimą išskirtiniu – nuotykio ir kovos sukeliamą azartą.
Meldžiu suprasti, viskas, ką jums nori papasakoti žaidimas, visos jo sistemos nublanksta prieš paprastą incidentą su ciklopu ar minotauru. Kulniuojate sau ramiai nuobodžiomis pamiškėmis ir neišvaizdžiais tarpekliais, kai staiga išgirstate kažką riaumojant...
Riaumojant taip, kad net medžiai prie žemės prisispaudžia, o čia veizėk, jau per braškančius kamienus ir lūžtančias šakas braunasi milžiniškas monstro siluetas. Jis išlenda į dienos šviesą, ar dar baisiau, į nakties tamsą, ir imasi tvatyti viską, kas papuola. Čiumpate savo kalaviją, kuris monstro akivaizdoje atrodo it dildė nagams, ir ryžtingai stojate į kovą. Ne taip, kaip esate pratę žaidimuose, ne mosuodami kaip papuola, ne atakuodami tik tą vieną jautrų tašką, ne.
Stojate į kovą taip, kaip tą matėte kine ar skaitėte knygose. Naudojatės aplinka ir savo pačių išradingumu, kad monstrą apibėgtumėte, kad įsitvėrus jo kailio pasilypėtumėte, kol jis apsigraibęs drėbs jus žemėn it šapą. Pakylate ir matote pabaisą, aplipusią jūsų pakeleiviais. Antai vagišius savo durklais bando praurbinti pabaisos kulne urvą, antai nuošaliau įsitaisęs magas kantriai murma užkeikimą, nes jo sukerėjimui reikia daug laiko.
Monstras jau sukasi sutrikdyti kerėtoją, tad nusipurtę dulkes drąsiai stuksenate ginklu į skydą, idant atkreiptumėt pabaisos dėmesį į save. To dėmesio sulaukę, paniškai, bet ryžtingai leidžiatės į naują ataką. Abiem rankom įsikimbate į monstro koją su viltimi, kad šis smūgiuodamas pats praras pusiausvyrą ir visu savo daugiatoniu svoriu virs žemėn. Plosis taip, kad, regis, net fone esantys kalnai pašoks į orą. Tuomet iš visų pakampių išlys jūsų bendrakeleiviai ar šiaip praeiviai ir kuls tą nelabąjį it viduramžių freskų valstiečiai spragilais velėjantys nuverstą riterį. Tai bent malonumas!
Ir liūdesys, nes tokia buvo pirmojo DD kova. Antrajame ji dar smagesnė, o aš su vargu beįstengiu prisiminti, kažką panašaus už šio žaidimo ribų. Ir čia tik viena scena, su eiliniu dideliu monstru, bet monstrų, be abejo, yra daugiau ir ne visi jie eiliniai – milžiniškai grifonai, medūzos ir chimeros.
Čia neskaitant jūsų svorio kategoriją atitinkančių, bet nemažiau erzinančių goblinų, orkų, harpijų ir tiesiog pasiutusių vilkų. Kovoti su visais smagu, nors pasikartojančių incidentų gausa bėgant laikui ima erzinti. Laimei į širdis įsėlinus erzeliui visada galite leistis į drakonų medžioklę ir įvertinę savo sėkmę joje nuspręsti, ar jau esate pasiryžę šį žaidimą užbaigti. O, galbūt, atsiliepti kitokiam pašaukimui.
Tuzinas žaidimų viename
Kaip įprasta tokiuose žaidimuose, čia galite rinktis savo veikėjo profesiją (pašaukimą). Pačioje pradžioje jų yra kelios – karys, magas, vagišius ir lankininkas. Eigoje, kiekvienai šių specializacijų atrakinsite papildomą versiją. Antai karys, kovoje naudojantis vienarankį ginklą ir skydą, iš komandos gynėjo, gali persikvalifikuoti į sunkų puolėją, nešiną dvirankiu ginklu. Magas, kurio rolė šiame žaidime gydyti pakeleivius bei apžavėti jų ginklus, gali tapti gamtos stichijas valdančiu kerėtoju. Žaidimui įsisiūbavus ir žaidėjams apsipratus su jo kovos taisyklėmis, atsirakina daugiau, kiek painesnių specializacijų, kurias gali naudoti tik jūsų veikėjas, bet ne jo pakeleiviai.
Šios naujos specializacijos, gal kiek painiau įvaldomos, bet ypač galingos, sukurtos tam lemiamam mūšiui prieš drakoną. Nepaisant to, kad kiekviena specializacija leidžia naudoti vos po keturis įgūdžius, dėl pačios kovos eigos bei žaidėjo sumanumo reikšmės joje, nepasakyčiau, kad pačiai kovai kažko trūksta. Rezultatą lems tai, kaip pasirinkote kovos lauką, kaip išnaudojate jame esančius objektus ar reljefo savybes, kiek gerai išmanote numanomus priešo veiksmus ir kaip visas šias žinias išnaudojate.
Natūraliai augantis žinių ir įgūdžių bagažas greičiausiai lems tai, kad finale jūs, kaip ir aš, norėsite pasirinkti klajojančio kario specialybę, kuris gali naudoti kelis ginklus ir trejetą pasirinktų įgūdžių iš visų anksčiau išmoktų. To norėsite ne tiek dėl kovos, bet dėl lankstumo pačiame nuotykyje, išmokę nudobti priešus paprastomis atakomis, o ne įgūdžiais, šiems skirtus mygtukus išnaudosite triukams, kurie palengvins kasdienybę.
Sklandymui, kad perskristumėte tarpeklius ar palypėtumėte ant aukštesnių uolų kur paslėpti lobiai, lankui, kad iš tolo nudobtumėte priešus, gebančius prisišaukti pagalbą ar kad sunaikintumėte neatveriamų durų skląstį per galinį namo langą ir t. t. Visas smagumas yra ruoštis šiai akimirkai, reguliariai keisti specializacijas ir liudyti, kaip dėl to keičiasi žaidimas bei jūsų rolė mūšio lauke. Jei valdydami karį jausitės it eilinėje fantastinėje kapoklėje, tai būdami lankininkais jau žaisite keistoką šaudyklę, o pasirinkę vagišių net nustebsite suvokę, kiek daug šiame žaidime dinamiško veiksmo.
Kodėl tiek daug apie kovą?
Todėl, kad kova – banalus dalykas, šiame žaidime išpildytas nepriekaištingai ir yra it dramblys, laikantis visą žaidimo pasaulį ir jo smagumo užtaisą ant savo kupros. Kiti du drambliai, bent teoriškai, turėtų būti pasaulio tyrinėjimas ir pasakojimas bei kvestai. Abu tie drambliai yra, bet jie tik simuliuoja darbą. Pavyzdžiui – pasaulio tyrinėjimas čia smagus tik todėl, kad tai yra būdas rasti naują iššūkį ir naują kovos lauką.
„Dragon‘s Dogma“ neišsiskiria dailiais kraštovaizdžiais, todėl didžiausią džiaugsmą čia kelia ne naujai atrasta daili panorama, o tamsus urvas. Juk tamsiame urve gali būti vertingo grobio, kuriuo čia šiaip nesišvaistoma, ar koks monstras, nematytas ar jau matytas, bet turintis kaulą, odą ar ragą kokio reikia šarvų ar ginklų patobulinimui.
Tiesa, čia yra ir paros laiko kaita, tad naktį visas pasaulis tampa savotišku urvu. Tamsoje pernelyg lengva užsirauti ant daug didesnio priešų būrio nei gali įveikti, nekalbant apie tai, kad būtent naktį prisikelia skeletai, užkeikimus kartojasi nemirėlių magai, mauroja zombiai ir tarp medžių kamienų šmirinėja mirtinai pavojingos vėlės. Žaidimo pradžioje, faktas, vengsite kelionių naktį ir ieškosite laužaviečių, kur galėtut įkurti stovyklą, bet vėliau... Vėliau kelionės nakty tampa dar vienu nauju užsiėmimu, tarp jų tikintis sutikti ir mistišką begalvį raitelį, kuris per visą herojaus augimo procesą dar spės iš jūsų išsityčioti.
Taigi ar dieną, ar naktį, keliaujame dėl kovos, nors, žinoma, meluojame sau, kad darome tai dėl tikslo. DD2, kaip ir bet kuris kitas fantastinis žaidimas, turi pagrindinę siužetinę liniją su savomis užduotimis, kurios privers atverti dalį pasaulio, bet gerokai mažesnę nei įprasta. Tai vienas tu retų žaidimų, kuriame pasaulis tyrinėjamas jei ne dėl vidinės motyvacijos jį pažinti, tai todėl, kad kovoje veikėją pastvėrusi harpija nuskraidino ir bloškė jį tarpeklin. Po kovos, norint išsikabaroti iš jo, teks atlikti trejeto mylių lankstą, tikėtina, patiriant vis naujų incidentų.
Aš vėl vengiu kalbėti apie žaidimo siužetines ar pagalbines misijas, nes... Na, jos nėra įdomios. Jos nėra tiek įdomios, kiek įdomus betikslis blaškymasis ar aibės nelaimingų atsitikimų, atveriančių vis naujus žaismo elementus. Žaidimas parašytas gan paprastai. Negana to, ji nori būti realiu nuotykiu, tad jame nėra greitojo keliavimo funkcijos, tokios kaip mes ją suprantame, jame nėra šauktukų virš galvų pas žmones, su kuriais reikia pašnekėti, jame nėra detalaus užduoties aprašymo, o tik vangios užuominos.
Taigi, norint patirti visą užduočių spektrą, tenka kalbinti kiekvieną sutiktą kaimietį, gaudyti užuominas apie kažkokius įvykius ir tikėtis, kad tai tikrai užuominos į nuotykį, o ne atsitiktiniai blėnys. Toks žaidimo ir savaime atsiveriančio siužeto dizainas būtų nuostabu „Baldurs Gate“ literatūrinės prabos žaidime, tačiau „Dragons Dogma“ parašyta taip, it ją būtų paskubom subėręs vienas žmogus, o vėliau tekstą adaptavo kažkokia mėgėjiška programėlė visą šnektą transformavusi į „senobinę anglų“. Transformavo ir iki beskonybės prisodrino dialogus jaustukais ir ištiktukais, kaip antai „fui“ ar „meldžiu“.
Nepaisant to, nudobus eilinį monstrą, vis reikia išsirinkti kryptį, kuria eisime, o neretai būna, kad kaimiečiai patys prieina ir užkalbina, tad visiškai betikslio blaškymosi čia irgi nebus, tiesiog kvestai (o ypač naujų jų paieška) nėra pagrindinis žaidimo variklis ir motyvas.
Apie pimpačkiukus
Paskutinis žaidimo elementas, kurį noriu aptarti prieš pateikdamas verdiktą – pimpačkiukai. Tai nėra geriausias vertimas terminui „pawn“ kuris apibūdina dar vieną išskirtinę žaidimo sistemą, bet, mano požiūriu, jis labiausiai tinka. Tai kompiuterio valdomi veikėjai, kuriuos iki šiol tekste vadinau pakeleiviais. Verčiant tiesiogiai šis žodis reikštų „menkavertį pėstininką“, o įsigilinus į jų role žaidime, labiau tikrų kitas apibūdinimas – „vergas“. Žinoma, kaip vertimas puikiai tinka ir pakeleivis, bet realiai pimpačkiukas yra tiksliausias jų apibūdinimas.
Kodėl? Ogi todėl, kad tai yra specifinė žaidimo pasaulio kasta, sukurta kad tarnautų mūsų veikėjui. Vienas šių pakeleivių bus pagrindinis, jį panaudoję tikrai įspūdingus veikėjų kūrimo įrankius, susikursime patys. Kiti bus sukurti kitų žaidėjų ar žaidimo kūrėjų – juos išsikviesime per specialius portalus. Mūsų grupėje visada galės būti iki trijų pakeleivių, kuriuos, be abejo, rinksimės pagal jų kovos specializaciją, įgūdžius bei papildomas savybes, kaip antai elfų kalbos mokėjimas ar pomėgis rinkti gamtos gėrybes ir resursus. Jie paklūsta visiems žaidėjo nurodymams ir yra laimingi galėdami bet kaip pasitarnauti, neretai, prie laužo net melancholiškai pusbalsiu pasvarstantys, kad jų širdis užsipildo pilnatve tik tomis akimirkomis, kai jie gali būti šalia mūsų. Pimpačkiukai. Grynai.
Šie pimpačkiukai yra ir papildomas smagus žaismo sluoksnis, leidžiantis žaidėjui susitelkti į herojiškus išpuolius kovoje su bosais, kol jie nukreipia jų dėmesį. Pakeleiviai sugauna žaidėją, kai šis krenta iš aukščiau (tad lipdami kažkur, galite palikti juos apačioje ir tuomet saugiai nušokti į jų glėbį). Jie nurodo kelią pasiklydus ir nuveda į užduoties vietą, pasakoja pasaulio istorijas, neša jūsų krovinį ar net pasufleruoja paslapčių, kurių neradote. Šių dalykų, beje, jūsų pačių sukurti pimpačkiukai išmoks tarnaudami kitiems žaidėjams.
Kas kartą apsistoję smuklėje gausite ataskaitą iš kelionių kurias, kol ilsėjotės, jūsų pimpačkiukai patyrė su kitais žaidėjais. Kiti žaidėjai taip pat galės įvertinti jūsų kūrinį, o kartais ir kokią dovaną atsiųsti. Tačiau didžiausia dovana, be abejo, yra pačių pimpačkiukų pasiūlymai ištyrinėti olą, kurios dar neradote, bet jie joje jau buvo su kitu žaidėju. Tai puiki sistema, nors ir neveikia tobulai, bet išplečia žaismą tiek vienam žaidėjui, tiek per kolektyvinio nuotykio prizmę.
Antai, mano sukurta pimpačkiukė buvo varno juodumo plaukų burtininkė vardu Yenefer. Netrukus mūsų kompanijoje atsirado ir randuotas, pelenuotų plaukų raganius Geralatas. Tų Geraltų portale nors vežimu vežk, kaip ir Gendolfų, Kratosų ar Briennų, jei jus veža kitos visatos.
Kas dar blogai?
DD2 turi dvi pagrindines ydas, kurios neleido jam patirti visapusiškos šlovės. Pirmoji, tai prasta versijos skirtam asmeniniam kompiuteriui optimizacija, žaidėjai skundžiasi nesklandžiu žaismu ir apkrovomis kompiuteriui, ko konsolėms skirtoje versijoje patirti neteko. Antroji jo yda – sprendimas monetizuoti kai kuriuos žaidimo elementus, sukuriant prekes, kokių žaidime, pasak pačių kūrėjų, išvis neturi būti. Kaip jau minėjau, žaidime nėra greito keliavimo funkcijos, nes būtent pats ėjimas kažkur ir aibė netikėtų susidūrimų yra pamatinis viso žaismo elementas. Tad kūrėjų sprendimas apmokestinti greitųjų kelionių akmenis (kurių galima įgyti ir tiesiog žaidžiant) atrodo mažų mažiausiai kvailas.
Mano akimis, tai iliustruoja žaidimų pramonei taip būdingą priešpriešą tarp kūrėjo vizijos ir leidėjo godumo. Nepaisant to, kad niekas neverčia žaidėjų nieko pirkti, pats sprendimas siūlyti tokią prekę sukėlė skandalą rimtai pakenkusį žaidimo įvaizdžiui. Vien tuo, kad šis įvykis užgožia kitą komunikaciją, kurioje kūrėjų komanda pagrindžia savo sprendimus paversti šį žaidimą, tokiu iš pažiūros neprieinamu.
Taip pat yra ir mažesnių ydų, kaip antai pagalbinės žaidimo sistemos. Pavyzdžiui, sėlinimo sistema, ji griuvusi, sakytum jos net nėra, kai tuo pat metu, tam tikrose užduotyse ji būtina. Taip pat kitų žmonių ir gyventojų reakcijos į mūsų veikėją ir jo veiksmus. Jas sunku apibūdinti žodžiais, nes jos keistos ir neprognozuojamos. Kažkuria prasme jautiesi it Guliveris patekęs į keistuolių salą, kur jie gyvena pagal jiem vieniems suprantamas, kvailas taisykles ir jiems viskas atrodo normalu. Tatai erzina, nes norint įsijausti į žaidimo viziją, reikia priimti faktą, kad aš trokštu tapti karaliumi. Bet kas norės karalystės, kurią sudaro šimtas pašiūrių ir depresuotų kvankų gauja? Tai dar viena priežastis kuo greičiau susikrauti savo kelionmaišį ir mauti į dykra, galinėtis su ograis, draskyti akis ciklopams ir vaduoti požemius nuo pernelyg vislių goblinų. Visa tai skambant tikrai puikiai kovos muzikai, su deramais skudučiais, būgneliais ir kulminaciniu orkestro ir choro patosu, palydinčiu nuo pečių ritinamą minotauro galvą.
Šiuo priartėjame prie verdikto, o jis paprastas. Jei jus žavi idėja patirti tikrai gerą „Dungeons and Dragons“ sesiją su labai gera kova, bet labai blogu meistru – leiskitės į šį nuotykį. Nesigailėsite.
„Dragon‘s Dogma 2“ sukūrė ir išleido „Capcom“. Žaidimas buvo išleistas kovo 22 dieną „PlayStation 5“, „Xbox Series X/S“ konsolėms ir asmeniniam kompiuteriui. Žaidimo versiją apžvalgai suteikė leidėjas. Žaista, vertinta ir nuotraukom naudota PS5 versija.
