Šis nuolatinis ląstelių atsinaujinimas paskatino populiarią idėją: kas maždaug septynerius metus žmogaus ląstelės tampa tokios produktyvios, kad kūnas pakeičia kiekvieną savo dalį – nuo blakstienų iki stemplės.
Bet ar tai tiesa? Ne visai. Kai kurių kūno organų ir sistemų tam tikros ląstelės visiškai pakeičiamos per kelis mėnesius, tačiau kitos lieka tokios pat, kokios buvo žmogaus gimimo dieną.
„Didžioji dalis odos ir žarnyno atsinaujina labai greitai, dažniausiai per kelis mėnesius“, – „Live Science“ sakė Olafas Bergmannas, Karolinskos instituto Stokholme ląstelių ir molekulinės biologijos skyriaus vyriausiasis tyrėjas. Kepenų ląstelės atsinaujina šiek tiek lėčiau – atlikdami tyrimą mokslininkai nustatė, kad dauguma kepenų ląstelių atsinaujina per trejus metus.
Tačiau kitų organų ir sistemų ląstelės dauginasi dar lėčiau.
„Žmogaus širdis atsinaujina gana retai – per gyvenimą pasikeičia tik 40 proc. visų kardiomiocitų (ląstelių, atsakingų už širdies raumens susitraukimo jėgą)“, – sakė Bergmanas. O skeleto ląstelėms prireikia maždaug 10 metų, kad jos pilnai atsinaujintų, rašo „New York Times“.
Smegenų ląstelių atsinaujinimas vyksta dar lėčiau. Mokslininkai nustatė, kad kai kurie hipokampo neuronai atsinaujina, tačiau tik 1,75 proc. per metus. Tad kai kurių tipų neuronai atsinaujina, tačiau dalis kitų neuronų lieka tokie patys visą gyvenimą. Ir net atskiros ląstelių populiacijos, kurios gali atsinaujinti, per visą gyvenimą yra pakeičiamos ne visiškai, o tik iš dalies.
Tačiau kyla kitas klausimas: jei mūsų kūno dalys, pavyzdžiui, oda, žarnynas ir kepenys, atsinaujina kas kelerius metus, kodėl mes vis tiek senstame?
„Nepaisant to, kokia „jauna“ yra mūsų oda, žarnynas ir kepenys, bėgant metams jaučiamės senesni dėl savo biologinio amžiaus“, – aiškino Bergmanas. Net jei žmogaus ląstelės yra palyginti jaunos, biologinis amžius atspindi, kaip organizmas reaguoja į bėgantį laiką. Kadangi organai atnaujina savo ląsteles, jie vis tiek sensta dėl besidauginančių ląstelių pokyčių. Replikuojantis ląstelėms, DNR nuolat dalijasi ir kopijuojasi, įvyksta klaidos. Tokiu būdu mutacijos gali kauptis ir paveikti ląstelės gyvavimą arba tam tikrų genų raišką.
Taigi net jei mūsų kūno dalių ląstelės yra palyginti naujos, mūsų senstanti, daug kopijuojama DNR verčia mus jausti visus prabėgusius metus.
