Straipsnio autorius Carlo Valerio Bellieni sumanė peržiūrėti visą turimą literatūrą apie juoką ir humorą, išleistą anglų kalba per pastaruosius 10 metų, kad išsiaiškintų, ar galima padaryti kokias nors kitas išvadas.
Peržvelgęs daugiau nei 100 straipsnių, jis pateikė naują galimą paaiškinimą: juokas yra įrankis, kurį gamta mums galėjo suteikti, kad padėtų išgyventi.
„Peržiūrėjau mokslinių tyrimų straipsnius apie humoro teorijas, kuriuose pateikta reikšmingos informacijos apie tris sritis: fizines juoko savybes, smegenų centrus, susijusius su juoko atsiradimu, ir juoko naudą sveikatai. Tai sudarė daugiau kaip 150 darbų, kuriuose buvo pateikti įrodymai apie svarbius sąlygų, dėl kurių žmonės juokiasi, bruožus“, – pasakoja jis.
Suskirstęs visas teorijas į konkrečias sritis, autorius galėjo sutraukti juoko procesą į tris pagrindinius etapus: apstulbimą, išsisprendimą ir galimą signalą „viskas aišku“.
„Tai leidžia manyti, kad juokas galėjo išlikti dėl natūralios atrankos per pastaruosius tūkstantmečius, kad padėtų žmonėms išgyventi. Tai taip pat galėtų paaiškinti, kodėl mus traukia žmonės, kurie mus juokina“, – daro išvadą autorius.
Juoko evoliucija
Nesuderinamumo teorija gerai paaiškina humoro sukeltą juoką, tačiau to nepakanka.
Šiuo atveju juokas nėra susijęs su visur paplitusiu jausmu, kad dalykai nesutampa arba yra nesuderinami. Tai susiję su tuo, kad atsiduriame konkrečioje situacijoje, kuri paneigia mūsų normalumo lūkesčius.
Pavyzdžiui, jei pamatytume miesto gatve vaikštinėjantį tigrą, tai gali atrodyti nederamai, tačiau tai nėra komiška – priešingai, tai keltų siaubą. Tačiau, jei tigras pats ritinėjasi kaip kamuolys, jis tampa komiškas.
Animacinis herojus Homeris Simpsonas mus prajuokina, kai krenta nuo namo stogo ir šokinėja arba bando „uždusinti“ savo sūnų Bartą, vartantį akis ir liežuvį, tarsi jis būtų guminis.
Tai pavyzdžiai, kai žmogaus patirtis persikelia į perdėtą, animacinę pasaulio versiją, kurioje gali nutikti bet kas, ypač juokinga.
Tačiau tam, kad įvykis būtų juokingas, jis turi būti suvokiamas kaip nepavojingas. Juokiamės, nes pripažįstame, kad tigras ar Homeras niekada veiksmingai nesužeidžia kitų ir patys nenukenčia, nes iš esmės jų pasauliai nėra tikri.
Taigi juoką galime susiaurinti iki trijų žingsnių proceso. Pirma, reikia situacijos, kuri atrodytų keista ir sukeltų neatitikimo (sumišimo ar panikos) jausmą.
Antra, reikia išspręsti ir įveikti nerimą ar stresą, kurį sukėlė ši nesuderinama situacija (sprendimas). Trečia, tikrasis juoko išsiveržimas veikia kaip pavojaus sirena, įspėjanti aplinkinius (palengvėjimas), kad jie yra saugūs.
Juokas gali būti signalas, kurį žmonės tūkstantmečius naudojo norėdami parodyti kitiems, kad nereikia reaguoti į kovą arba pabėgimą ir kad suvokiama grėsmė praėjo.
Štai kodėl juokas dažnai yra užkrečiamas: jis mus vienija, daro mus labiau bendraujančiais, praneša apie baimės ar nerimo pabaigą.
Tai galime tiesiogiai perkelti į 1936 m. filmą „Modernūs laikai“, kuriame Čarlio Čaplino komiškas klajoklio personažas įkyriai taiso varžtus fabrike kaip robotas, o ne žmogus.
Tai verčia mus juoktis, nes nesąmoningai norime parodyti kitiems, kad nerimą keliantis spektaklis, kai žmogus paverčiamas robotu, yra fikcija. Jis yra žmogus, o ne mašina. Nėra pagrindo nerimauti.
Kuo humoras gali būti veiksmingas?
Moteris gimdykloje išgyvena siaubingus išgyvenimus, rėkia, kad nereikėjo, negalėjo, nenorėjo ir negali, o gydytojas tuo metu nuramina, kad ši nesijaudintų – juk tai – tik sąrėmiai.
Panašiai kaip šis pateiktas pokštas prasideda scena iš įprasto gyvenimo, paskui virsta kažkuo šiek tiek keistu ir gluminančiu (moteris elgiasi neadekvačiai), tačiau galiausiai suprantame, kad tai nėra rimta ir iš tikrųjų labai komiška (dviguba gydytojo atsakymo prasmė sukelia palengvėjimą), sukelianti juoką.
Kaip autorius parodė ankstesniame tyrime apie žmogaus elgesį verkiant, juokas turi didelę reikšmę mūsų kūno fiziologijai.
Kaip ir verkimas – ir kramtymas, kvėpavimas ar vaikščiojimas – juokas yra ritmiškas elgesys, kuris yra organizmo atpalaidavimo mechanizmas.
Juoką reguliuojantys smegenų centrai yra tie patys, kurie kontroliuoja emocijas, baimes ir nerimą. Juoko išlaisvinimas nutraukia stresą ar įtampą situacijoje ir užlieja kūną palengvėjimu.
Kaip parodė klounų terapijos tyrimai, humoras dažnai pasitelkiamas ligoninėse, kad padėtų pacientams sveikti.
Humoras taip pat gali pagerinti kraujospūdį ir imuninę apsaugą, padėti įveikti nerimą ir depresiją.
Autoriaus apžvalgoje nagrinėti tyrimai taip pat parodė, kad humoras yra svarbus mokant ir naudojamas sąvokoms ir mintims pabrėžti.
Humoras palaiko dėmesį ir sukuria ramesnę bei produktyvesnę mokymosi aplinką. Mokymo aplinkoje humoras taip pat mažina nerimą, skatina dalyvavimą ir didina motyvaciją.
Meilė ir juokas
Šių duomenų apie juoką apžvalga taip pat leidžia kelti hipotezę apie tai, kodėl žmonės įsimyli žmogų dėl to, kad „jis verčia mane juoktis“. Tai nėra vien tik humoro jausmas. Tai gali būti kažkas sudėtingesnio.
Jei kieno nors kito juokas išprovokuoja mūsų juoką, tas asmuo mums praneša, kad galime atsipalaiduoti, kad esame saugūs, o tai sukuria pasitikėjimą.
Jei mūsų juoką išprovokuoja jo anektodai, tai padeda mums įveikti baimę, kurią sukėlė keista ar nepažįstama situacija. O jei žmogaus gebėjimas būti juokingam įkvepia mus įveikti savo baimes, mus labiau traukia prie jo. Tai galėtų paaiškinti, kodėl mes dieviname tuos, kurie mus juokina.
Žinoma, šiuolaikiniais laikais apie juoką nesusimąstome. Tiesiog mėgaujamės dėl jo atsirandančios geros savijautos.
Evoliucijos požiūriu šis labai žmogiškas elgesys galbūt atliko svarbią pavojaus suvokimo ir savisaugos funkciją.
Net ir dabar, jei susiduriame su pavojumi, po to dažnai juokiamės, nes jaučiame palengvėjimą.
