Straipsnis ilgas. Prieš skaitydami, nusimatykite sau atpildą už jo perskaitymą – galbūt tai galėtų būti skanėstas, kava, ar kas kito. Kodėl – suprasite perskaitę.
„Kartais pokyčiai savaime mums gali suteikti stimulą ir motyvaciją, ir viskas pasidaro žymiai lengviau. O kartais priešingai – kas nors veika ne taip gerai, ypač sugrįžtant iš pasikeitusios situacijos į seną, ir, atrodo, kažkas neveikia“, – LOGIN konferencijoje pranešimą pradėjo Vilniaus universiteto (VU) gyvybės mokslų centro neuromokslininkė, biochemikė dr. Urtė Neniškytė.
Galime įvairiausiai apibūdinti motyvacijos trūkumą: trūksta valios, kažkokio stimulo, galime sakyti tingiu. Tačiau iš esmės, imamės ar nesiimame veikti, nulemia vienintelė molekulė smegenyse, paaiškina ji.
Esame visiškai priklausomi nuo dopamino – ši negausi cheminė medžiaga smegenyse iš esmės apsprendžia viską – ką mes renkamės daryti, arba, atitinkamai, ko renkamės nedaryti. Ši molekulė tiek galinga, kad mokslininkams net kyla abejonių, ar egzistuoja laisva valia. Aukštas arba žemas dopamino lygmuo apsprendžia, ar esi visko besiimantis supermenas, ar ant sofos sėdintis slunkius, tingintis net perjungti nepatinkantį kanalą.
„Tyrinėjant dopaminą ir jo poveikį mūsų elgsenai, neišvengiamai vienu ar kitu momentu mokslininkai prieina prie klausimo, o mes ar turime laisvą valią, ar mes pasirenkame kažką, ar viskas nusprendžiama pasąmoningame smegenų lygmenyje įvairių cheminių reakcijų“, – kalba U. Neniškytė.
