Svarbu išeiti iš savo burbulo
Konferencijos organizatoriai atvirauja, kad renginio planavimas trunka visus metus. Tik išlydėjus paskutinius dalyvius iš renginio vietos, prasideda kitų metų festivalio organizavimas. Svarbiausia užduotis visiems komandoje dirbantiems žmonėms – surasti pranešėjus, kurie ne tik pritrauktų dalyvius, bet ir iš tiesų įkvėptų ir pasidalintų naudingomis įžvalgomis.
„Labai daug žmonių prisideda prie turinio planavimo. Tam tikra prasme, aš savo paties darbą įvardiju tarsi tokia orakulyste, – tau reikia pabandyti nuspėti, kas bus aktualu ir kas rezonuos tuo metu, nes turinys pradedamas formuoti realiai 12 mėnesių prieš – baigiasi vienas renginys, o mes jau pradedame formuoti kitų metų renginio temines kryptis. Todėl mes patys visą laiką turime būti labai, labai informuoti – nuo kitų renginių ir parodų lankymo, iki naujausių knygų ir labai skirtingų soc. burbulų leidinių skaitymo“, – teigia konferencijos vadovas Tomas Stasiukevičius.
Kiekvienas iš mūsų turime savus pomėgius – domimės labai skirtingais dalykais, užsiimame skirtingomis veiklomis. Tad štai konferencijos užduotis yra visus šiuos žmones suburti po vienu stogu, kad kiekvienas iš jų rastų sau aktualų turinį, o renginio metu megztų kontaktus ir keistųsi idėjomis. Todėl, kaip teigia „LOGIN“ ilgametė vadovė Sandra Meškauskaitė-Stepšienė, komandos darbas minėtus 12 mėnesių sukasi aplink skirtingų profesijų ir interesų žmones, kad pavyktų išsiaiškinti, kuo šie gyvena.
„Mūsų turinys bus įdomus tada, kai mes negyvensime savo burbuluose. Mes žiūrime, kas vyksta startuolių burbule, tada žiūrime, kas vyksta biohacker’ių burbule, kuo jie gyvena, kuo dabar gyvena visi tie, kurie apie robotizaciją kadaise kalbėjo, kuo gyvena dirbtinio intelekto burbulas ir t. t. Tik tada, kai nesi užsidaręs savo burbule, tu gali suprasti, kas vyksta ir kas dabar yra aktualu. Tie patys terminai… Labai geras pavyzdys yra terminas nomad (liet. klajoklis). Aš, pavyzdžiui, kitaip anksčiau juos vadindavau, o Tomas paaiškino, kad dabar tai yra truputį kita reikšmė, nei buvo. Reiškia, šios temos negali nebūti konferencijoje. Ir taip kiekvieną temą tu ir žiūri“, – sako ji.
Be to, sako S. Meškauskaitė-Stepšienė, labai didelę įtaką turi ir tai, kas sukasi žiniasklaidos akiratyje: „Tas pats „Delfi“ kontekstas irgi labai daug duoda, nes tu visą laiką dirbdamas čia jauti, kuo gyvena visuomenė, nes žiniasklaida tai atspindi. Mes konferencijoje sekame pasaulinį kontekstą, bet turime ir labai stipriai jausti, kuo gyvena tavo šalis, kas jai rūpi.“
Auditorija plečiasi
Organizatoriai džiaugiasi, kad renginys per tiek metų įgijo ir konkurencinį pranašumą – gali įvesti tokias temas, apie kurias kiti neretai bijo kalbėti.
„Mes turime prabangą kai kurias temas ir žinutes žmonėms užprogramuoti. Tarkime, įtraukties ar tvarumo tema yra tokios žinutės, kurias mes iš tikrųjų labai tendencingai dėliojame, nes tikime, kad tai yra ateitis ir pasaulis link to eina. [...] Mes galime sau leisti kelti temas, kurios visuomenėje labai, labai svarbios, tam ieškome įkvėpėjų. [...] Bet iš kitos pusės, mes esame apolitiški ir tikrai leidžiame pasisakyti visiems – neturime nuostatos, kad durys uždarytos ir priimame tik, pavyzdžiui, katalikus ar demokratus“, – šypteli ji.
T. Stasiukevičius priduria, kad festivalio tikslas yra kelti klausimus ir kiekvienam dalyviui auditorijoje palikti galimybę atsakymus surasti pačiam. Būtent taip ir gimsta geriausios idėjos.
„Mes esame turėję ir diskusijų, kuriose pašnekovai nesutaria tarpusavyje, bet tai ir yra nuostabu, nes mūsų tikslas ir yra parodyti skirtingas nuomones – dažniausiai tiesa yra kažkur per vidurį. Norime ne kažkokią vieną žinutę ar tam tikrą siužetinę liniją konstruoti, bet parodyti, kad kai tu pats esi atviras tai informacijai ir pats ją atvirai priimi, turinio formavimas vyksta labai organiškai“, – teigia jis.
Pasak pašnekovų, galimybė plėsti turinio apimtis ir žengti už technologijų ribų, neapsiribojant tik inovacijomis, kurios galbūt kai kam nėra aktualios, paliečiant ir įvairias socialines, sveikatos ir kitas temas, lemia tai, kad į konferenciją pavyksta pritraukti kelis tūkstančius dalyvių iš labai skirtingų soc. burbulų ir veiklų. Anot konferencijos ilgametės vadovės, dalyviai tai vertina teigiamai.
„Mūsų klausytojas tai labai gerai priima, nes jis jaučia, kad mes einame kartu su juo ir dar priekį jo. Jis tada supranta, kad su juo viskas yra gerai, – jis eina pagal tendencijas. Tai aš sakyčiau, kad mes tiesiog jam patvirtiname, kad jis eina teisingai, o tie, kurie galbūt dar nežinojo, kad būtent taip žmonės eina į priekį, sužino, bet jie neprivalo taip eiti – jiems užtenka žinoti. Ir aš neinu visais keliais, bet man užtenka, kad aš žinau, ką daro kiti, o kelią pasirenku pati. Mūsų tikslas yra kelti klausimus, suteikti informaciją, bet mes nesakome, kad tu būtinai taip turi daryti“, – sako S. Meškauskaitė-Stepšienė.
„Pastaruoju metu labai daug kalbama apie lyderystę, todėl šiemet turėsime daug lyderystės temų, bet tai yra fenomenali tema, nes iš tiesų nėra vieno lyderystės recepto. Kiekvienas lyderis turi savo receptą, kuris veikia tiktai jam. Kiek man tenka kalbėtis su pranešėjais, visi jie turi skirtingus receptus, visiems skirtingi dalykai veikia ir jie irgi sako, kad tai, kas suveikia man, nebūtų suveiks kitam, bet galbūt jūs galite kažką išsinešti būtent sau“, – antrina S. Meškauskaitei-Stepšienei konferencijos vadovas T. Stasiukevičius.
Festivalis – viena didelė bendruomenė
Pakviesti atvykti į Lietuvą garsiausius savo srities profesionalus – nėra menkas darbas. T. Stasiukevičius atvirauja, kad su kai kuriais pranešėjais tenka bendrauti metų metus, kol jie pagaliau sutinka atvykti. Kiekvienas jų ne tik turi savo kainą, bet ir nori žinoti, kur atvyksta, ant kokios scenos reikės stovėti, nes kuria savo vertę, todėl atsakingai renkasi vietas, kuriose dalyvauja.
„Bet šiemet turėsime 300 pranešėjų iš 20 skirtingų pasaulio valstybių, tai man atrodo, kad didžiąją dalį žemėlapio tikrai pasidengiame“, – sako jis ir priduria, kad kai kada viliojant pranešėjus praverčia organizatorių gudrybės ir skuba dalytis pavyzdžiu.
„Dalis jų turi protėvius, tolimos eilės prosenelius iš Lietuvos ir mes, surinkę informaciją, parašome, kad matome, jog žmogus turi lietuviškų šaknų, paklausiame, ar jam kada teko lankytis Lietuvoje, jeigu ne – kviečiame atvykti. Pavyzdžiui, mūsų pranešėjas Josh Stinton, – neįtikėtinas startuolių kūrėjas, bet mes per tokį kampą jį sudominome. Tai net ir lietuvių išeivių anūkai atvyksta į Lietuvą, nes tiesiog jie niekada nėra čia buvę“, – sako T. Stasiukevičius.
Turinio vadovas pastebi, kad festivalis yra vieta, kurioje kuriasi bendruomenė. Čia pranešėjai ir dalyviai neretai keičiasi idėjomis ir kontaktais, ieško atsakymų į bendrus klausimus. Tad ir organizatoriams lengviau įkalbėti Lietuvoje nebuvusius pašnekovus atvykti, kai kažkas iš jų bendruomenės jau yra čia buvę.
„Pavyzdžiui, praėjusiais metais turėjome tikrai stiprių pranešėjų, tai ir šiemet irgi pasinaudodami jų kontaktų ratu parašėme kitiems pranešėjams. Viena tokių – Siri Østvold, kuri yra nereali vandenynų tyrinėtoją, jos ir kitų tyrinėtojų dokumentiką rodė „Netflix“, tai ji tiesiog matydama socialiniuose tinkluose, kad jos draugas kalbėjo praėjusiais metais konferencijos scenoje, labai atvirai priėmė mūsų pasiūlymą. Tai tas sniego kamuolys rutuliojasi metai iš metų be sustojimo“, – šypteli jis.
S. Meškauskaitė-Stepšienė primena, kad dar visai neseniai pasaulis gyveno COVID-19 pandemijos nuotaikomis, o tą skaudžiai išgyveno ir visa renginių industrija – „LOGIN“ trumpam buvo persikėlęs į nuotolinį formatą. Kai negali susitikti gyvai, kontaktai mezgasi kur kas prasčiau. Laimei, tai truko neilgai, o praėjusieji metai buvo tie, kada festivalio bendruomenė galėjo sugrįžti, susitikti gyvai ir toliau dalytis idėjomis.
„Pernai metais pagaliau sugrįžome, pagaliau atvažiavo pranešėjai iš užsienio, mes turėjome vakarienę, kurios metu jie tarpusavyje bendravo, toliau kūrė bendruomenę. O iš visos bendruomenės, kurią mes subūrėme per tiek laiko, mes skiname vaisius vėlesniais metais, nes jie grįžta, dalinasi, važiuoja į kitą konferenciją ir sako: žinai, buvau Vilniuje, tame festivalyje, kokia gera publika buvo, kokie šilti žmonės, kaip jie mus priima ir t. t. Tai irgi labai daug duoda, nes per 18 metų susikuria legenda.
Kai Tomas prisijungė, visiškai savomis rankomis dėlioti turinį, tai tikrai remdavosi patirtimi, – sakydavo, kad pas mus buvo vienoks ar kitoks pranešėjas, dabar dažnai tu irgi taip sakai, bet jau žinai, kad jie tarpusavyje pasikalbėjo, nes tu seki juos socialiniuose tinkluose, matai, kad jie pasiskelbė, padėkojo mums ir kažkoks ratas žmonių pamatė. Tai šitie dalykai yra svarbūs, nes mes, atrodo, nieko ypatingo nedarome, kai tie pranešėjai atvažiuoja, tiesiog esame, kokie esame, – neklojame jokių raudonų kilimų, viskas yra labai paprasta, bet jiems, matyt, to užtenka. Bet, visgi, sakyčiau, kad čia daugiau ne apie mus, o apie tai, kad jie ateina ir pajaučia publiką, kuri čia susirenka, ploja, reaguoja, užduoda klausimus, – jiems dėl to yra malonu čia būti“, – sako S. Meškauskaitė-Stepšienė.
