Žaidimas truko iki pirmos reklamos
Menininkė savo pasakojimą pradėjo nuo meno žmonėms pažįstamos situacijos, iliustruojančios kūrybos galią – jei nėra lėšų dažams ir teptukams – juos gali pakeisti bet kas, esantis „po ranka“.
„Obuolys kainavo pigiau nei dažai ir drobės. Be to, galėjau viską suvalgyti, jeigu darbas ne visai pavyktų, eiti toliau. Visi manęs klausė – ką darysi, kuo užsiimsi? Žaidimas truko iki pirmos reklamos – tai mane įtikino, kad galiu turėti darbą, profesiją“, – sėkmingos istorijos pradžią pasakojo J. Vaitkutė.
Dabar ji tikino išgyvenanti „beribystę“ – kūrybai pasitelkia aplink supančius daiktus. Tai, menininkės teigimu, jai leidžia kurti naujas sistemas.
J. Vaitkutė pažindino su psichologiniu reiškiniu – „pareidolija“, kai atsitiktinai susidaręs vaizdas ar garsas suvokiamas kaip pažįstamas objektas, kuriame galima įžvelgti kažkokių atpažįstamų figūrų: veidus, gyvūnų kontūrus ir pan. „Treniruodamasi, stengdamasi įžiūrėti pastatuose paralelių – pradedu įžiūrėti vis daugiau veidų, kitų objektų. Reikia nuolat treniruoti šį pastebėjimą, bandyti įžiūrėti daugiau“, – išnaudoti vaizduotės galią ragino kūrėja.
Kitas J. Vaitkutės kūryboje naudojamas būdas – prie esamos realybės pritaikyti detales, sukuriančias naują vaizdinį. Pavyzdys – Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje sukurta instaliacija „Pabudę iš knygų“. „Uždėjus ant tam tikrų knygų juodus popieriaus lapus, šie sukuria veidų piešinį – be jokio sugadinimo ar supjaustymo. Nauja realybė, tiesiog papildant viena detale“, – atskleidė kūrinio vidinę struktūrą J. Vaitkutė.
Įžvalgos gimsta iš nuobodžiavimo
Trečioji menininkės mėgstama veikla, kaip sakė ji, realybės perstumdymas, nenaudojant jokio peilio, tiesiog erdvėje esančius daiktus sudėliojant į tinkamas vietas: „Įžvalgų ieškau nuobodžiaudama. Kartais savęs paklausiu: kas gali būti dar nuobodžiau? Ir surandu tai, kas mane pradžiugina.“
Įžvalgos praktikoje, anot menininkės, mažiau poetiškos – dažnai jos gimsta ieškant sprendimo. „Kadangi viską darau pirmą kartą (iki tol niekas nėra nieko panašaus padaręs, nėra tokio vadovėlio – galbūt vėliau pati jį sukursiu) – turiu surasti būdą, kaip visa tai pagaminti. Veido kaukė iš česnakų atsirado kaip juokelis, kad aplinkiniai šalintųsi. Iš to, beje, gimė kita idėja reklamos agentūrai – kaukė iš žiedų“, – apie vieną iš kito išsirutuliojančius projektus pasakojo J. Vaitkutė.
Didžiausi stebuklai vyksta tada, kai apjungiami įvairių sričių kūrėjų pastebėjimai
J. Vaitkutė sukūrė viršelį pianisto, žinomo vokiečių kompozitoriaus Clemenso Christiano Poetzscho albumui „The Soul of Things“.
„C. C.Poetzschas per pandemiją sukūrė albumą apie tai, kaip daiktai veikia mus pačius, kuo tampame per juos. Agentūra kreipėsi į mane, nes kuriu objekto meną. Padariau albumo viršelį iš daiktų, kurie buvo pianisto studijoje. Puikiai pritiko: mano daiktų dėliojimas pakužda kažkam idėją“, – pasidžiaugė J. Vaitkutė.
Didžiausi stebuklai, pasak kūrėjos, vyksta tada, kai apjungiami įvairių sričių kūrėjų pastebėjimai. „Visi turime skirtingų pastebėjimų – specifinių, techninių. Daugiausia darbų gimsta kooperuojantis su kitais menininkais, kurių disciplinų nemoku. Susijungę su šviesos dailininkais, meistrais – kartu pagaminome elnią“, – rodė jungtinį kūrinį J. Vaitkutė.
Dar vienas įdomus pasaulis pažintas, J. Vaitkutės žodžiais tariant, susitikus su Andriumi Mamontovu. „Praėjusiais metais susijungėme – gimė instaliacija „Skambina“, kuriai sukurti prireikė senų stalviršių ir telefonų („zero waste“). Daugelis šiuos senus telefonus prisimena kaip didžiulį streso šaltinį – pavertėme juos raminančiu meditacinės muzikos skleidėju. Dabar skambindami jie neerzino, o skambėjo kaip rami melodija, upė iš stalviršio“, – pažymėjo viena instaliacijos kūrėjų.
Įžvalgos, kūrėjos manymu, yra bet kur, tik reikia leisti joms būti pastebėtoms: „Galbūt gamindami maistą pastebėsite kokią įdomesnę daržovę, galbūt grotažymę, – kaip nutiko man. Turiu norą, kad įžvalgos sklistų, o mes jomis dalintumėmės ir atrastumėme. Svarbiausia, kad būtume atviri pastebėjimams ir nežinojimui.“