Tiesa, iki tokio interneto, kokį turime šiandien, teko nueiti gana ilgą technologijų raidos kelią.
Pasak „Telia“ vyriausiojo paslaugų architekto Tomo Grinevičiaus, šis terminas atsirado dar tuomet, kai internetui buvo naudojamos telefono linijos, o prisijungti prie tinklo padėdavo šiandien jau retai sutinkami, specifinį garsą skleidžiantys modemai. Vėliau atsirado DSL (angl. Digital Subscriber Line) technologija, leidusi gerokai sparčiau naršyti internete, o svarbiausia – tuo pat metu ir kalbėti telefonu, nors abiem paslaugoms buvo naudojama ta pati telefono linija.
„Tuometiniai modemai leisdavo pasiekti iki 56 kilobitų per sekundę spartą, o DSL technologija ją padidino iki 256 kilobitų ar net 2 megabitų per sekundę“, – aiškina T. Grinevičius.
Nuo tada interneto technologijos gerokai pažengė į priekį: šiandien ryšys gali būti teikiamas šviesolaidžiu, 4G ar 5G tinklais, o jo sparta gali viršyti ir 1 gigabitą per sekundę. Vis dėlto kyla klausimas – nuo kokios spartos internetas jau laikomas plačiajuosčiu?
RRT Elektroninių ryšių reguliavimo grupės patarėjo Vaidoto Radzevičiaus teigimu, nėra vienos universalios spartos ribos, nuo kurios interneto ryšys būtų laikomas plačiajuosčiu. Tačiau RRT kaip siektiną tikslą namų ūkiams dažnai išskiria bent 100 megabitų per sekundę (Mb/s) spartą.
„Svarbiausia, kad paslauga suteiktų vartotojui galimybę naudotis pagrindinėmis interneto paslaugomis, tokiomis kaip el. paštas, e. bankininkystė, e. valdžios ir e. prekybos paslaugos, visuomenės informavimo priemonės, pramoginis turinys, pokalbiai tekstu, balsu ar vaizdo skambučiais“, – pabrėžia jis.
Pagrindiniai šviesolaidinio, 4G ir 5G interneto skirtumai
Nors plačiajuostis internetas gali būti teikiamas skirtingomis technologijomis, vartotojui natūraliai kyla klausimas – kuo jos iš tiesų skiriasi ir ar viena visuomet yra geresnė už kitą?
Pasak T. Grinevičiaus, vienas esminių skirtumų tarp šviesolaidinio ir mobiliojo interneto yra ryšio stabilumas. Fiksuotasis internetas paprastai užtikrina stabilesnę spartą ir yra atsparesnis įvairiems trikdžiams, o mobilusis ryšys suteikia daugiau lankstumo, tačiau jo kokybė labiau priklauso nuo tinklo apkrovos.
„Pavyzdžiui, vakaro valandomis, kai prie bazinių stočių vienu metu jungiasi daug naudotojų, mobiliojo interneto sparta gali pastebimai sumažėti. Kita vertus, mobiliojo ryšio technologijos nuolat tobulėja, todėl skirtumas tarp fiksuotojo ir mobiliojo interneto tam tikrais atvejais tampa vis mažiau juntamas“, – aiškina T. Grinevičius.
Kad 5G interneto sparta ne visada išlieka vienoda, rodo ir Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) matavimai. Pasak V. Radzevičiaus, 5G technologija reikšmingai padidino mobiliojo interneto spartą, tačiau jo veikimui įtakos turi ne tik tinklo apkrova, bet ir atstumas iki bazinės stoties, pastatai, reljefas bei naudojama įranga.
„5G namų internetas gali būti labai spartus dienos metu, tačiau vakare, ypač jei tai gyvenamasis rajonas, sparta gali reikšmingai sumažėti iki nepatenkinamo lygio, nes tos pačios bazinės stoties radijo ištekliais dalijasi namo po darbų ar mokyklos sugrįžę kaimynai“, – sako V. Radzevičius.
Vis dėlto tai nereiškia, kad mobilusis internetas visais atvejais yra prastesnis pasirinkimas. Kaip pažymi T. Grinevičius, abi technologijos turi savų privalumų, todėl tinkamiausias sprendimas priklauso nuo vartotojo poreikių ir konkrečioje vietovėje prieinamo ryšio.
Didesnė interneto sparta ne visada reiškia geresnį ryšį
Daugelis vartotojų interneto kokybę iki šiol vertina pirmiausia pagal jo spartą, tačiau, pasak T. Grinevičiaus, vien šis rodiklis neatskleidžia viso vaizdo. Ekspertas interneto spartą lygina su maksimaliu automobilio greičiu – nors prietaisų skydelyje gali būti nurodyta 250–280 kilometrų per valandą, realiomis sąlygomis tokį greitį išvystyti pavyksta retai. Panašiai ir su internetu – didelė deklaruojama sparta dar negarantuoja, kad ryšys visuomet veiks sklandžiai.
„Svarbus kriterijus yra ir vėlinimas (angl. latency). Kasdien naršant internete ar žiūrint vaizdo įrašus jis dažniausiai nėra reikšmingas, tačiau tampa itin svarbus žaidžiant tinklinius žaidimus, dalyvaujant vaizdo konferencijose ar naudojantis kitomis realaus laiko paslaugomis. Fiksuotasis internetas paprastai užtikrina 5–10 kartų mažesnį vėlinimą nei mobilusis ryšys, o jo svyravimai yra minimalūs dėl dedikuotos prieigos infrastruktūros“, – sako T. Grinevičius.
Vėlinimas parodo, kiek laiko užtrunka duomenų perdavimas ir atsako gavimas. Kuo jis mažesnis, tuo greičiau ryšys reaguoja į vartotojo veiksmus. Tai ypač aktualu vaizdo skambučių ar internetinių žaidimų metu, kai net ir turint spartų internetą dėl vėlinimo gali atsirasti trikdžių.
Ne mažiau svarbus ir interneto ryšio stabilumas. T. Grinevičius atkreipia dėmesį, kad renkantis internetą verta įvertinti tinklo talpą, patikimumą ir padengimą. Nors šiuos parametrus vartotojams ne visada paprasta pastebėti ar išmatuoti, jų svarba ypač išryškėja tuomet, kai ryšys sutrinka. Kad tokie sutrikimai gali sukelti visai netikėtų nepatogumų, ekspertas iliustruoja gyvenimiška situacija.
„Kaip asmeninį pavyzdį galiu pateikti internetu valdomus garažo vartus. Kadangi kasdien nesivežioju nei pultelio, nei atsarginių raktų, dingus interneto ryšiui galiu susidurti su problema patekti į namus. Tokiose situacijose tampa akivaizdu, kaip svarbu iš anksto turėti planą nenumatytiems ryšio sutrikimams spręsti“, – sako pašnekovas.
Alternatyvus interneto ryšys padeda išvengti netikėtumų
Pasak T. Grinevičiaus, viena iš galimybių sumažinti tokių sutrikimų pasekmes – turėti alternatyvią interneto prieigą. Pavyzdžiui, namuose naudojant tiek fiksuotąjį, tiek mobilųjį internetą, sutrikus vienam ryšiui galima pasinaudoti kitu. Tai ypač aktualu, jei internetas būtinas darbui ar kasdieniams namų įrenginiams valdyti.
„Visada stengiuosi naudoti tik tiek paslaugų ir įrangos, kiek iš tiesų reikia. Vis dėlto svarbu įvertinti, kas nutiktų sugedus įrenginiui, kuriuo dalijamasi, kiek laiko užtruktų atkurti paslaugas ir kokių nuostolių galėtų sukelti interneto ryšio sutrikimas“, – sako jis.
Pašnekovo teigimu, net ir trumpalaikis interneto sutrikimas ar pastebimas spartos sumažėjimas gali reikšti prarastą laiką. Todėl kai kuriais atvejais papildomos interneto paslaugos išlaidos gali būti mažesnės už nuostolius, patiriamus likus be ryšio.
„Jei yra galimybė, namuose rekomenduočiau turėti fiksuotąjį internetą, kuris veikia nuolat ir prie kurio visi naudojami įrenginiai yra prijungti bei pasirengę darbui bet kuriuo metu. Tai užtikrina ne tik patogumą, bet ir didesnį paslaugų prieinamumą“, – komentuoja T. Grinevičius.
Jo teigimu, fiksuotasis internetas gali būti ir atsarginis ryšys tiems, kurie kasdien naudojasi mobiliuoju internetu – sutrikus vienai prieigai, galima pasinaudoti kita.
Kada neriboti mobilūs duomenys tampa riboti?
Tačiau kai kurie vartotojai apskritai atsisako atskiro namų interneto ir visoms reikmėms naudoja mobilųjį ryšį, ypač jei telefone turi neribotų duomenų planą. Tik ar toks planas iš tiesų reiškia, kad internetu visada galima naudotis be jokių apribojimų?
Pasak RRT Elektroninių ryšių reguliavimo grupės patarėjo V. Radzevičiaus, „neribotų“ planų ribos dažniausiai išryškėja išvykus į užsienį, kur galioja Europos Sąjungos „Roam Like at Home“ taisyklės. Jos leidžia keliaujant po ES šalis skambinti, siųsti SMS žinutes ir naudotis mobiliuoju internetu tokiomis pačiomis kainomis kaip namuose, be papildomų tarptinklinio ryšio mokesčių.
Vis dėlto naudojantis mobiliuoju internetu užsienyje gali būti taikomi sąžiningo naudojimosi apribojimai. Pasitaiko atvejų, kai ir Lietuvoje, vartotojams sunaudojus itin didelį duomenų kiekį, paslaugų teikėjai tai vertina kaip nesąžiningą naudojimąsi paslaugomis.
„RRT yra pateikusi mobiliojo ryšio paslaugų teikėjams metodines rekomendacijas, kad „neriboti“ planai neturėtų turėti paslėptų sąlygų ar išlygų, pagal kurias vartotojas, sunaudojęs net ir labai didelį duomenų kiekį, būtų laikomas nesąžiningai besinaudojančiu paslaugomis, o jų teikimas dėl to būtų apribotas. Paslaugų teikėjas turi teisę apriboti mobiliojo interneto spartą, tačiau vartotojas turi būti aiškiai informuotas prieš sudarant sutartį, kada ir kokiomis aplinkybėmis toks ribojimas gali būti taikomas“, – sako V. Radzevičius.
RRT atstovas taip pat pabrėžia, kad operatoriai negali interneto spartos riboti savo nuožiūra. Tokie ribojimai turi atitikti Europos Sąjungos taisykles ir būti vienodai taikomi visam interneto duomenų srautui.
Lėto interneto priežastys
Vis dėlto internetas gali veikti lėtai ne tik dėl operatoriaus taikomų apribojimų. Kartais net ir pasirinkus spartų internetą ryšys ima strigti, o interneto puslapiai kraunasi gerokai lėčiau nei įprasta. Tokiais atvejais dažniausiai pirmiausia kritikos strėlės tenka paslaugų teikėjui, tačiau problema nebūtinai slypi jo tinkle – prastam ryšiui įtakos gali turėti ir namuose naudojama įranga.
Pasak RRT atstovo, vartotojams ne visada paprasta atskirti, kodėl internetas veikia lėtai – ar išties kaltas operatorius, ar problemų kyla dėl naudojamo „Wi-Fi“ ryšio. Jo kokybei įtakos gali turėti ir maršrutizatoriaus vieta, ir kapitalinės sienos, net kaimyninių belaidžių tinklų trukdžiai, o gal tiesiog pasenusi įranga ar vienu metu prie interneto prijungti keli skirtingi įrenginiai. Kita vertus, ryšio kokybę gali bloginti ir operatoriaus tinklo apkrova ar nepakankama aprėptis.
Norint išsiaiškinti, kur slypi problema, RRT atstovas pirmiausia rekomenduoja atlikti kelis interneto spartos matavimus: palyginti rezultatus prisijungus tiesiogiai prie paslaugų teikėjo įrangos tinklo kabeliu ir naudojantis „Wi-Fi“ skirtingose namų vietose. Tam galima pasitelkti RRT interneto spartos matavimo įrankį „Matuok.lt“.
„Jeigu prisijungus laidu sparta atitinka sutartyje nurodytas sąlygas, o per „Wi-Fi“ ji reikšmingai sumažėja, tikėtina, kad problema slypi namų belaidžiame tinkle. Jei matavimai rodo galimą paslaugos kokybės neatitikimą prisijungus tiesiogiai prie paslaugų teikėjo tinklo, vartotojas pirmiausia turėtų kreiptis į paslaugų teikėją, o nepavykus išspręsti ginčo – į RRT“, – sako V. Radzevičius.
Todėl, jei internetas ima strigti, kaltųjų paieškas verta pradėti ne nuo operatoriaus, o nuo paprasto ryšio patikrinimo namuose.
