Kaip atpažinti pavojingą „Wi-Fi“?
Anot „Telia“ techninės saugos vadovo Dariaus Povilaičio, praktika rodo, kad brangiausiai keliautojams gali kainuoti tokios klaidos kaip prisijungimas prie nesaugaus arba netikro viešo „Wi-Fi“ tinklo, silpnų ar pakartotinai naudojamų slaptažodžių naudojimas, taip pat pamestas ar pavogtas telefonas.
„Didžiausi nuostoliai dažniausiai atsiranda ne dėl vieno incidento, o dėl kelių aplinkybių sutapimo, kai nusikaltėliai gauna prieigą prie visos žmogaus skaitmeninės tapatybės. Norint saugiau naudotis viešu interneto ryšiu, reikėtų visuomet pasitikrinti oficialų tinklo pavadinimą, ypač jei matomi keli panašūs tinklai. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kokios informacijos prašoma prisijungimo lange. Viešas „Wi-Fi“ neturėtų prašyti banko, socialinių tinklų ar el. pašto slaptažodžių. VPN ryšys ir šiandien išlieka viena efektyviausių papildomų apsaugos priemonių, nes padeda užšifruoti interneto srautą ir apsunkina galimybę perimti perduodamus duomenis viešuose tinkluose.“
Pasak Nacionalinio kibernetinio saugumo centro (NKSC) direktoriaus Antano Aleknavičiaus, Viešieji „Wi-Fi“ tinklai oro uostuose, viešbučiuose, kavinėse ar traukiniuose gali būti nesaugūs, todėl kyla rizika, kad kibernetiniai nusikaltėliai perims jūsų siunčiamus duomenis, pavogs prisijungimo vardus ir slaptažodžius arba nukreips į suklastotas svetaines.
„Norint apsisaugoti, rekomenduojama jungtis tik prie oficialių tinklų, naudoti VPN, tikrinti, ar svetainės naudoja HTTPS, ir viešajame tinkle neatlikti jautrių veiksmų, tokių kaip prisijungimas prie interneto banko“, – pataria NKSC vadovas.
Ar viešas „Wi-Fi“ – patikimas ir ką daryti prieš naršant?
A. Aleknavičiaus teigimu, prisijungiant prie viešojo „Wi-Fi“ tinklo, reikėtų įsitikinti, kad jungiamasi prie oficialaus tinklo, kurio pavadinimą yra nurodęs paslaugos teikėjas (viešbutis, oro uostas, kavinė ar kita įstaiga). Taip pat rekomenduojama vengti jungtis prie tinklų, kurių pavadinimai kelia įtarimų arba yra labai panašūs į oficialaus tinklo pavadinimą. Reikėtų būti atsargiems, jei tinklas nereikalauja jokio prisijungimo patvirtinimo, prašo įvesti asmeninius duomenis arba rodo įtartinus pranešimus. Kilus abejonių, geriausia pasitikslinti tinklo pavadinimą pas paslaugos teikėją.
„Didžiausia klaida – manyti, kad viešasis „Wi-Fi“ yra toks pat saugus kaip namų internetas. Iš tiesų, prie neapsaugotų tinklų prisijungę kibernetiniai nusikaltėliai gali bandyti perimti perduodamus duomenis, stebėti naudotojo veiklą ar nukreipti jį į fiktyvias svetaines. Dar viena dažna grėsmė – fiktyvūs Wi-Fi tinklai. Sukčiai gali sukurti tinklą, kurio pavadinimas iš pirmo žvilgsnio beveik nesiskiria nuo oficialaus. Prisijungęs prie tokio tinklo vartotojas gali manyti, kad naudojasi saugiu ryšiu, nors iš tiesų visa jo veikla gali būti stebima, o perduodami duomenys – perimami“, – perspėja kitas pašnekovas, „NOD Baltic“ IT inžinierius ir ESET ekspertas Darius Jatautas.
Anot jo, įtarimus turėtų kelti ne tik keli beveik vienodai pavadinti tinklai, netikėti prašymai įvesti el. pašto ar kitų paskyrų slaptažodžius, bet ir iškart po prisijungimo atsidarantys įtartini puslapiai, prašymai atsisiųsti programėlę ar pateikti mokėjimo kortelės duomenis. Kilus bent menkiausiai abejonei, geriau pasitikslinti tinklo pavadinimą pas įstaigos darbuotojus arba naudotis mobiliaisiais duomenimis.
„Viešuoju „Wi-Fi“ nerekomenduojama naudotis internetinei bankininkystei, darbo sistemoms ar kitoms jautrioms paskyroms. Jei to išvengti neįmanoma, reikėtų naudoti VPN, jungtis tik prie patikimo tinklo, įsitikinti, kad svetainė naudoja HTTPS, ir naudoti dviejų veiksnių autentifikavimą (2FA)“, – sako NKSC vadovas.
Papildo ir „NOD Baltic „IT inžinierius ir ESET ekspertas, anot kurio naudojant dviejų veiksnių autentifikavimą, net jei slaptažodis būtų pavogtas, papildomas apsaugos žingsnis gali užkirsti kelią įsilaužimui. Visgi, viešasis „Wi-Fi“ puikiai tinka kasdienėms veikloms – naujienų skaitymui, maršrutų paieškai ar bendravimui. Tačiau internetinei bankininkystei, darbo sistemoms ar kitoms jautrioms paskyroms, pasak D. Jatauto, kur kas saugiau naudoti mobiliuosius duomenis.
Ekspertai taip pat vardija, ką daryti nedelsiant, jei turite įtarimų, kad prisijungėte prie nesaugaus „Wi-Fi“:
Ar saugu naudotis užsienio šalyse parduodamomis SIM kortelėmis ir viešomis krovimo stotelėmis?
Neretai kelionėse rekomenduojama įsigyti vietinių operatorių SIM korteles norint patogiai naršyti ar kitaip susisiekti. Tik ar šitai saugu? Pasak „Telia“ Techninės saugos vadovo D. Povilaičio, saugumo požiūriu tiek eSIM, tiek tradicinės SIM kortelės yra saugios, jei naudojamasi patikimų operatorių paslaugomis. Įsigyjant vietinę SIM kortelę užsienyje, rekomenduojama naudotis tik oficialiais operatorių salonais ar autorizuotais prekybos taškais. Reikėtų saugotis neaiškios kilmės pardavėjų, netikrų eSIM svetainių bei situacijų, kai prašoma pateikti daugiau asmens duomenų, nei būtina paslaugai suteikti.
Be to, nemažai diskutuojama ir apie vadinamąsias „juice jacking“ atakas per viešas USB įkrovimo stoteles, kuomet duomenys iš telefono nuteka pasinaudojant viešai prieinamais telefono įkrovikliais, realių ir plačiai paplitusių tokio pobūdžio incidentų, pasak D. Povilaičio, nėra daug. Visgi, rizika teoriškai išlieka, nes USB jungtis perduoda ne tik elektros energiją, bet ir duomenis.
„Dėl šios priežasties viešose vietose verčiau naudoti savo įkroviklį, o jei tenka naudotis viešu USB prievadu – pasirinkti režimą „tik įkrovimas“, kuris neleidžia perduoti duomenų. Papildomą apsaugą suteikia ir USB duomenų blokatoriai, o nežinomos kilmės laidų ar adapterių naudojimo geriau apskritai vengti“, – pataria ekspertas.
Ką daryti pametus telefoną?
Dar prieš kelionę D. Povilaitis pataria apgalvoti ir telefono netekimo scenarijų: įjungti įrenginio paieškos ir nuotolinio užrakinimo funkcijas, naudoti stiprų ekrano užraktą, pasirūpinti atsarginiais prisijungimo prie svarbiausių paskyrų būdais ir turėti svarbiausių kontaktų – banko, mobiliojo ryšio operatoriaus, draudimo ar kelionės dokumentų – kopijas ne tik telefone. Taip pat svarbu pasirūpinti keliomis nepriklausomomis mokėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, turėti fizinę mokėjimo kortelę atskirai nuo telefono ir šiek tiek grynųjų pinigų.
D. Povilaitis vardija tris svarbiausius žingsnius, jei kelionėje pametėte telefoną:
Jeigu kelionės metu telefonas būtų pamestas arba pavogtas, pirmiausia reikėtų pasinaudoti telefono paieškos funkcijomis, tokiomis kaip „Find My iPhone“ ar „Find My Device“, ir nuotoliniu būdu užrakinti įrenginį arba, jei reikia, ištrinti jame esančius duomenis.
Antrasis žingsnis – nedelsiant kreiptis į mobiliojo ryšio operatorių ir užblokuoti SIM kortelę, kad nusikaltėliai negalėtų pasinaudoti SMS autentifikavimo kodais ir, jei telefone buvo naudojamos mokėjimo programėlės, skaitmeninė piniginė ar išsaugotos banko kortelės – reikėtų nedelsiant kreiptis į banką arba kortelės išdavėją ir laikinai sustabdyti ar užblokuoti mokėjimo korteles bei mokėjimus telefonu.
Trečia, būtina kuo greičiau pakeisti svarbiausių paskyrų slaptažodžius: pirmiausia el. pašto, elektroninės bankininkystės, slaptažodžių saugyklų ir socialinių tinklų.
