„Affidea“ gydytojas gastroenterologas dr. Benediktas Kurlinkus atkreipia dėmesį į tai, kad pastaraisiais metais pasikeitė net pats šios ligos pavadinimas.
„Anksčiau vartojome terminą nealkoholinė riebiųjų kepenų liga. Šis pavadinimas iš esmės sakė: „tai kepenų suriebėjimas, atsiradęs ne dėl alkoholio“. Tačiau toks apibrėžimas buvo gana ribotas – jis ligą apibūdino tuo, ko pacientas neturi, užuot pasakęs, kas ją iš tikrųjų lemia. Dabar tokia liga atitinkamai vadinama su metaboline disfunkcija asocijuota steatozine kepenų liga, arba MASKL. Taigi naudojamas terminas yra aiškesnis tiek gydytojui, tiek pacientui“, – sako dr. B. Kurlinkus.
Kepenys – savotiškas medžiagų apykaitos veidrodis
Pasak gastroenterologo, kepenys yra geras indikatorius, atskleidžiantis, kaip žmogaus organizmui sekasi tvarkytis su medžiagų apykaita. Antsvoris ir nutukimas čia turi ypač didelę reikšmę: kuo daugiau riebalinio audinio, ypač pilvo srityje, tuo didesnė tikimybė, kad riebalai pradės kauptis ir kepenyse.
Susirgimo riziką didina ne vien persivalgymas, bet ir nepalankūs mitybos įpročiai. Gydytojas ypač išskiria saldintus gėrimus – su jais galima gauti nemažai kalorijų ir cukraus, tačiau jie beveik nesuteikia sotumo jausmo. Nepalankus ir dažnas saldumynų, užkandžių, greitojo maisto, perdirbtų mėsos gaminių ir kitų produktų, kuriuose dažnai būna daug cukraus, druskos, sočiųjų riebalų ir kalorijų, vartojimas. Tuo tarpu nesočiųjų riebalų šaltiniai, pavyzdžiui, alyvuogių aliejus, riešutai ir žuvis, yra kepenims palankios mitybos dalis.
Kalbant apie cholesterolio rodiklius, gydytojas siūlo juos vertinti tiksliau. MASKL išsivystymui svarbesni yra padidėję trigliceridai ir sumažėjęs „gerasis“ (DTL) cholesterolis, o ne vien padidėjęs bendrasis ar „blogasis“ (MTL) cholesterolis.
Ne mažiau svarbus rizikos veiksnys – mažas fizinis aktyvumas. Įrodyta, kad reguliarus judėjimas padeda mažinti kepenų riebalų kiekį net ir tada, kai svoris labai nepasikeičia.
„Taigi galima sakyti, kad šis kepenų susirgimas dažniausiai yra kelių kartu veikiančių veiksnių rezultatas: netinkama mityba, per daug kalorijų, per mažai fizinio aktyvumo ir kartu atsirandantys metaboliniai sutrikimai“, – apibendrina dr. B. Kurlinkus.
Normalus svoris nuo kepenų suriebėjimo neapsaugo
Nors antsvoris ir nutukimas yra vieni svarbiausių MASKL rizikos veiksnių, vien skaičius svarstyklėse dar neleidžia spręsti apie kepenų būklę. Suriebėjimas gali būti nustatytas ir normalaus kūno svorio žmogui – tokia būklė tarptautinėse ekspertų rekomendacijose įvardijama kaip lieso žmogaus MASKL.
„Vien tik svarstyklėmis vertinti kepenų būklę nėra gera mintis. Todėl svarbu ne tik tai, kiek žmogus sveria, bet ir kur tie kilogramai „gyvena“. Kai kurių normalaus kūno svorio žmonių organizme gali būti santykinai daug visceralinių, arba pilvo ertmėje esančių, riebalų. Jie yra metaboliškai aktyvūs ir susiję su atsparumu insulinui bei didesne kepenų suriebėjimo rizika“, – aiškina dr. B. Kurlinkus.
Vertinant riziką gydytojas pataria atsižvelgti ne tik į kūno masės indeksą (KMI), bet ir į liemens apimtį, gliukozės bei lipidų rodiklius kraujyje, kraujospūdį, fizinį aktyvumą, mitybos įpročius ir bendrą metabolinę būklę. Visgi KMI išlieka vienas pirmųjų orientyrų vertinant kūno svorį ir su juo susijusias sveikatos rizikas: 25–29,9 kg/m² rodo antsvorį, o 30 kg/m² ir daugiau – nutukimą. Savo KMI galima pasitikrinti ir savarankiškai, pavyzdžiui, naudojantis skaičiuokle tinklalapyje manosvoris.lt.
Didesnės rizikos grupei priklauso žmonės, kuriems nustatytas padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje ar 2 tipo cukrinis diabetas, padidėję trigliceridai, sumažėjęs vadinamasis „gerasis“ cholesterolis ar padidėjęs kraujospūdis.
Nieko nejausti galima metų metus
Kepenys dažnai vadinamos „tyliuoju“ organu. Simptomų nebuvimas, anot dr. B. Kurlinkaus, yra viena klastingiausių kepenų ligų savybių, būdinga ne tik MASKL, bet ir daugeliui kitų kepenų ligų.
„Žmogus gali metų metus turėti suriebėjusias kepenis ir jaustis visiškai sveikas. Daugeliu atvejų kepenų suriebėjimas aptinkamas visai atsitiktinai – atliekant pilvo organų echoskopiją dėl visai kitos priežasties. Jei simptomai ir atsiranda, jie dažniausiai būna labai nespecifiniai – žmogus gali jausti nuovargį, sumažėjusį darbingumą ar nedidelį diskomfortą dešinėje pašonėje. Tačiau šie simptomai nebūtinai reiškia būtent kepenų ligą, gali būti susiję su kitomis ligomis arba tiesiog netinkamu gyvenimo būdu“, – sako gydytojas.
Pats faktas, kad kepenys yra suriebėjusios, dar nereiškia, jog jos jau reikšmingai pažeistos. Tačiau pavojus didėja, kai ši būklė užsitęsia. Daliai žmonių pakitimai gali palaipsniui progresuoti: iš pradžių kepenyse kaupiasi riebalai, vėliau gali atsirasti uždegimas ir kepenų ląstelių pažeidimas, o ilgainiui – randėjimas, arba fibrozė. Ligai progresuojant gali išsivystyti kepenų cirozė ir jos komplikacijos.
„Didžiausią progresavimo riziką turi sergantieji 2 tipo cukriniu diabetu, nutukimu, ypač pilviniu, taip pat žmonės, turintys kelis kardiometabolinius rizikos veiksnius, pavyzdžiui, padidėjusį kraujospūdį ir sutrikusius lipidų rodiklius. Didesnė rizika taip pat nustatoma vyresniems nei 50 metų vyrams ir moterims po menopauzės“, – sako dr. B. Kurlinkus.
Todėl vertinant kepenų suriebėjimo riziką svarbu atkreipti dėmesį ne tik į kūno svorį, bet ir į riebalų kaupimąsi pilvo srityje. Vienas paprastesnių orientyrų – liemens apimtis ir jos santykis su ūgiu. Savo liemens ir ūgio santykį galima pasitikrinti specialia skaičiuokle. Ji gali padėti geriau suprasti, ar jūsų kūno riebalai linkę kauptis pilvo srityje.
Normalūs kepenų fermentai dar nereiškia, kad kepenys sveikos
Anot gastroenterologo, kepenų būklei įvertinti svarbūs kraujo tyrimai. Dažniausiai tiriami kepenų fermentai ALT ir AST, taip pat GGT, šarminė fosfatazė bei bilirubinas. Kartu svarbu įvertinti trombocitus, gliukozės ir lipidų rodiklius – jie padeda susidaryti platesnį vaizdą apie kepenų ir bendrą metabolinę sveikatą. Tačiau vien kraujo tyrimų ne visada pakanka.
„Normalūs kepenų fermentai negarantuoja, kad kepenys yra visiškai sveikos. Tą akcentuoja ir naujausios tarptautinės ekspertų rekomendacijos. Todėl diagnozavus MASKL svarbu įvertinti, ar yra išsivysčiusi kepenų fibrozė. Tai galima atlikti vertinant tam tikrus kraujo rodiklius ir panaudojant skaičiuokles, bet dažnai galutiniam įvertinimui reikia atlikti kepenų elastografijos tyrimą. Nustatyta kepenų fibrozė yra rodiklis, kad kepenų būklė yra rimtai sutrikusi ir reikalingas intensyvesnis gydymas bei priežiūra gydymo įstaigoje“, – aiškina gydytojas.
Kiek reikia numesti svorio, kad pagerėtų kepenų būklė?
Geroji žinia – kepenys pasižymi gebėjimu atsistatyti, ypač jeigu veiksmų imamasi ankstyvoje ligos stadijoje. Didžiausią teigiamą poveikį, pasak dr. B. Kurlinkaus, turi kūno svorio mažinimas, mitybos pokyčiai ir fizinis aktyvumas. Tyrimų duomenys rodo, kad teigiamų pokyčių galima pasiekti sumažinus santykinai nedidelę pradinio kūno svorio dalį.
„Tarptautinės gairės nurodo, kad kūno masę reikia sumažinti bent 5 proc., nes tai jau gali sumažinti riebalų kiekį kepenyse. Kūno masę sumažinus 7–10 proc., galima tikėtis palengvinti kepenų uždegimą. Jeigu pavyksta kūno masę sumažinti daugiau nei 10 proc., įmanoma kepenų fibrozės regresija“, – konkrečius orientyrus pateikia gastroenterologas.
Gydytojas atkreipia dėmesį, kad siekiant sumažinti svorį, svarbu ne tik mažiau valgyti, bet ir sveikiau maitintis. Tuo tikslu rekomenduojama Viduržemio jūros tipo dieta: daugiau daržovių, vaisių, ankštinių ir pilno grūdo produktų, riešutų, žuvies ir nesočiųjų riebalų, mažiau itin perdirbto maisto ir saldintų gėrimų.
Prie to turėtų prisidėti reguliarus judėjimas – bent 150 minučių vidutinio intensyvumo fizinių pratimų per savaitę. Laikantis šių rekomendacijų kepenų riebalų kiekis ir kepenų fermentų rodikliai gali pradėti mažėti jau per kelis mėnesius. Jei yra poreikis, gyvenimo būdo pokyčius, pasak gydytojo, galima papildyti ir medikamentiniu gydymu.
Viena iš medikamentinio gydymo galimybių, kurias rekomenduoja ir tarptautinės gairės gerinti metabolinius rizikos veiksnius, yra GLP-1 receptorių agonistų klasės vaistai, tarp kurių – semagliutidas. Klinikiniai tyrimai rodo, kad semagliutidas mažina energijos suvartojimą, didina sotumo, pilnumo ir valgymo kontrolės jausmą, mažina alkio jausmą, o taip pat ir potraukio dažnumą ir intensyvumą. Be poveikio kūno svoriui, tyrimai rodo, kad semagliutidas gali prisidėti prie riebalų kiekio kepenyse mažėjimo, uždegimo slopinimo ir kepenų būklės gerėjimo pacientams, sergantiems MASKL.
Tikrintis kepenis reikėtų ne pagal amžių, o pagal riziką
Kepenų suriebėjimas ilgą laiką gali nesukelti jokių simptomų, todėl natūraliai kyla klausimas, ar profilaktiškai kepenis turėtų tikrintis kiekvienas. Dr. B. Kurlinkus pabrėžia, kad rekomendacijų dėl kepenų suriebėjimo tikrinti visą populiaciją nėra. Taip pat nėra nustatyta konkreti amžiaus riba, nuo kurios tokia patikra automatiškai taptų reikalinga.
Tačiau yra žmonių grupių, kurioms tokia patikra ypač prasminga. Pirmiausia tai yra 2 tipo cukriniu diabetu sergantys asmenys. Kita grupė – žmonės, turintys pilvinį nutukimą ir bent vieną papildomą metabolinį rizikos veiksnį, pavyzdžiui, padidėjusį kraujospūdį, gliukozės ar trigliceridų kiekį kraujyje, sumažėjusį DTL cholesterolį. Taigi kepenų patikra reikalinga ne nuo tam tikro amžiaus, o pirmiausia tiems, kurių metabolinė rizika signalizuoja apie galimą kepenų suriebėjimą.
Pranešimą parengė ManoSvoris.lt. Už pateiktos informacijos atitikimą tikrovei ir teisėtumą atsako pranešimo rengėjas.
