„Niekur pasaulyje nėra nė vieno mūsų gaminio, ant kurio būtų „Harju Elekter“ logitipas“, – šypteli T. Prūsas, tačiau tuoj pat pažymi, kad tarp įmonės klientų, tokie vardai kaip „Rolls Royce Marine“, „General Electric“ ar „Siemens“.
„Harju Elekter“ neturi ir jokio savo produkcijos katalogo. Toks paprasčiausiai nereikalingas, nes į Panevėžio įmonę kreipiasi tie klientai, kuriems būtini unikalūs, anksčiau niekur nenaudoti sprendimai.
Estų kapitalo „Harju Elekter“ gamykloje projektuojami ir gaminami dažnių keitimo sistemos ir skirstomieji bei valdymo įrenginiai. Daugiau kaip 80 proc. Įmonės produkcijos iškeliauja į laivybos sektorių. Pasaulyje daugėja elektra varomų laivų, kuriuos panevėžiečiai ir aprūpina sudėtingomis elektrotechninėmis sistemomis.
„Harju Elekter“ prisidėjo ir prie pirmojo pasaulyje elektra varomo autonominio laivo „Yara Birkeland“ projekto. Norvegijoje pagamintas laivas pernai buvo nuleistas į vandenį, o šiemet turėtų išplaukti į pirmąją kelionę, prikrautas konteinerių. Panevėžyje jam buvo suprojektuotos ir pagamintos dažnių keitiklių, galios paskirstymo ir baterijų įkrovimo sistemos, kurias sudaro apie 100 tūkst. komponentų.
Tokios Panevėžyje gaminamos ir projektuojamos sistemos taip pat reikalingi laivams, kurie elektros energiją gauna iš dyzelinių ar suskystintų dujų generatorių. Toks sprendimas taip pat vis dažniau naudojamas laivybos sektoriuje, kuriame ilgus metus pagrindinis kuras buvo mazutas.
Dirba išmaniau už didžiuosius
T. Prūsas DELFI pasakoja, kad anksčiau laivybos kompanijos planuodavo, kad jų laivų tarnavimo ciklas sieks apie 40 metų, nes per tokį laikotarpį nebepataisomai surūdydavo korpusai. Tačiau pastaruoju metu ciklas trumpėja iki 10-15, nes sparčiai vystantis technologijoms niekas nenori, kad konkurentai plaukiotų su naujesniais, vadinasi, ir gerokai pažangesniais bei pranašesniais laivais.
„Per 10-15 metų rinkoje pasirodo laivai, kurie yra ekologiškesni, ekonomiškesni, talpesni, pasikeičia standartai, todėl kai kurie uostai senesnių laivų gali nebeįleisti. Yra paskaičiuota, kad kaštų skirtumas tarp paties efektyviausio šiandieninio laivo su įgula ir visiškai autonominio laivo yra 30 proc. Tai milžiniški pinigai ir varomoji jėga, stumianti laivybos pramonę elektrifikuotis, automatizuotis“ – sako „Harju Elekter“ vadovas.
Pasak T. Prūso, naują laivą, pavyzdžiui, didelį keltą statyti nusprendusi laivybos bendrovė turi įvertinti, kad vien statybos darbai užtruks bent trejus metus, todėl tenka spręsti dilemą, kokias sistemas rinktis.
„Jei nueisi pas sistemų integratorių ir išsirinksi kažką iš katalogo, tai ką tai reikš? Tai reikš, kad tie sprendiniai jau yra pasenę, kažkas su jais jau plaukioja, o tu dar laivo statyti nepradėjai. Pas mus ateinama gamintis sistemų, kurių dar nėra. Rytdienos sistemų, kad būtum žingsniu priekyje“, – tvirtina pašnekovas.
Jo teigimu, tokių bendrovių, kurios pačios projektuotų ir gamintų tokias laivybos sektoriui skirtas elektrotechnines sistemas, turinčias 100 tūkst. ir daugiau komponentų, Europoje yra gal tik penkios.
„Vis tie mūsų stambūs klientai patys turi ir gamyklas, ir inžinerinius padalinius. Atrodytų, kad viską gali pasidaryti patys, bet taip nėra. Sistemos sudėtingėja, jas reikia ne tik suprojektuoti, bet ir ištestuoti bei sertifikuoti, nes kalbame apie kritines sistemas, nuo kurių priklauso žmonių gyvybės“, – pasakoja T. Prūsas.
Pasak pašnekovo, taip yra, nes didžiosios kompanijos yra nelanksčios, jų procesai sudėtingi, todėl joms sunkiai pavyksta laikytis gamybos terminų – jos mieliau imasi standartinių darbų, o visus sudėtingesnius perleidžia trečiosioms šalims, tarp kurių – ir „Harju Elekter“.
Universitetų absolventai – be bazinių žinių
Lietuvos verslui kone vienbalsiai skundžiantis dėl darbuotojų trūkumo, T. Prūsas sako, kad „Harju Elekter“ šį iššūkį valdyti pavyksta, nors ir nėra lengva. Jo teigimu, didžiausia problema yra žemas mūsų šalies aukštojo mokslo lygis – į bendrovę atėjusius universitetų absolventus tenka dar ilgai mokyti papildomai. Įmonė yra įsteigusi savo akademiją, kurioje seniau didesnį dėmesį skirdavo praktinių įgūdžių lavinimui, bet maždaug prieš metus pradėjo dėstyti ir elektrotechnikos teoriją.
„Mes sakome, kad inžinierius yra ne tas, kuris turi diplomą. Nes kad ir kaip bebūtų gaila, ateina labai daug žmonių su diplomais, bet su nuliu žinių ir nuliu kompetencijų. Čia turiu pabrėžti, kad esu už aukštąjį mokslą, bet prieš institucijas, kurios juo apsimeta. Lietuvoje yra daug institucijų, kurios imituoja aukštąjį mokslą, bet iš tiesų jis yra joks – nei aukštasis, nei žemasis“, – pažymi „Harju Elekter“ vadovas.
Jo teigimu, tokios institucijos tik paima žmonių pinigus, dar blogiau – ir jų laiką, suteikia viltį, bet nesuteikia jokių žinių.
T. Prūsas rodo ant sienos kabantį plakatą, kuriame surašyti pagrindiniai elektrotechnikos dėsniai: „Kad ir kaip būtų gaila, per pastaruosius penkerius metus nė vienas su universitetų, kolegijų ar profesinio rengimo centrų diplomais atėjęs žmogus nesugebėjo paaiškinti visko, kas čia išdėstyta.“
„Man labai keista, nes kai aš pats mokiausi Kauno technologijų universitete, viso to buvo mokoma, o tie, kurie nemokėjo, studijų tiesiog nebaigė. Dabar toks įspūdis, kad diplomai duodami visiems ir nėra nieko reikalaujama. O mes kalbame apie bazines žinias, be kurių aš neįsivaizduoju inžinerinio darbo. Mūsų trečios kategorijos montuotojas turbūt daugiau moka ir turi daugiau kompetencijų“, – kalba T. Prūsas.
