Tokiu archaišku būdu plytininkas per metus gali pagaminti keliasdešimt tūkstančių plytų (tiek užtektų maždaug dviem namams), kad tik būtų pirkėjų. Tiesa, rankų darbo plyta dešimteriopai brangesnė, nei standartinė, tačiau meistras įsitikinęs, kad tiek pat kartų ir kokybiškesnė.
„Mums įdomu pagaminti plytą, kaip ji buvo daroma XV-XVII amžiuje, – pasirinkimą sekti senovės amatininkų pėdomis aiškina meistras. – Tik plytas pagaminus autentiškais metodais, mes esam įdomūs.“
Įdomūs ne tik G. Kniežos gaminiai, bet ir jo gyvenimo vingiai. Jis gimė beveik aklas. Geriau matyti pradėjo tik po akių operacijos. Gamta vienur atima, kitur prideda, - įsitikinęs verslininkas, dabar vien pirštais galintis nustatyti, kokio reikia molio, kad plyta išeitų tvirta ir kokybiška.
Nors molis jau seniai jo didžioji aistra ir pragyvenimo šaltinis, G. Knieža plytininko kelią pasirinko ne iškart. Baigęs mokyklą, studijavo teatro režisūrą. Tačiau greit suprato, kad tai nėra tikrasis jo pašaukimas. Ieškant savęs ir pragyvenimo šaltinio, pravertė keramikos būrelyje įgytos žinios. Sovietmečiu G. Knieža nemažai užsidirbo žiesdamas puodelius ir gėlių vazonus, o metams bėgant vis labiau ėmė domėtis senovės plytų gamyba.
Tik daug vėliau sužinojo, kad kadaise giminėje būta plytininko. Paaiškėjo, kad G. Kniežos senelio brolis Žemaitijoje turėjo plytinę. „Kai aš tai sužinojau, man tapo aišku, kodėl n metų galvoj pas mane sukosi plytos, bet aš jų nedariau.”
Postūmiu keisti kryptį tapo į šukes subyrėjusi G. Kniežos šeima. Palikęs namą Vilniuje, vyras ėmė kurti naują gyvenimą ir senovinių plytų verslą Varėnos rajone.
Plytinei davęs skambų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vardą, G. Knieža jame užkodavo ir dideles savo verslo ambicijas. Maža to, plytininkas puoselėja slaptą svajonę kada nors įmūryti bent tris savo plytas Vatikane. Juk autentiškais metodais plytas retas kas gamina ne tik Lietuvoje, bet visoje Europoje. Tad kodėl Vatikano restauratoriams neužsakius plytų „LDK plytinėje“?
Šalia senovinių plytų manufaktūros G. Knieža svajoja įsteigti ir šiuolaikiškos statybos standartus atitinkančių gaminių iš molio cechą. Plytininkas eksperimentuodamas kuria, kaip pats sako, ateities gaminius, kurie gali būti paklausūs statant modernų namą po kelerių ar keliolikos metų.
G. Knieža nesibaimina, kad keletą metų trunkantys bandymai ir naujų molio savybių ieškojimai gali baigtis šiukšlių dėžėje. Esą tokių atvejų jau būta ne vienas ir ne du. Kita vertus, meistras tiki, jeigu nepasiseks iš dvylikto karto, gal pasiseks iš dvidešimto. „Kažkada ta sėkmė bus, ir reikia nebijoti kiekvienais metais kurti, kurti, kurti. Pavyks, nepavyks, bet reikia to nebijoti, be to aš tikiu.“
Tačiau iš tikėjimo neuždirbsi, tad kaip gerus sumanymus paversti pelningu verslu ir plytinę išauginti iki klestinčios įmonės? Šį galvosūkį LRT televizijos ir SEB banko projekte „Lietuva gali“ dalyvaujančiam G. Kniežai spręsti padeda vieną didžiausių Lietuvoje įmonių grupę valdantis koncerno „MG Baltic“ savininkas Darius Mockus ir SEB banko prezidento pavaduotojas Aivaras Čičelis.
Verslo dokumentikos laida „Lietuva gali“ antradieniais 21.55 val. per LRT televiziją.