Septyniolika metų šios akimirkos laukusios cikados kasasi sau kelią iš po žemių
(2)Po septyniolikos laukimo metų milijardai raudonakių cikadinių šeimos vabzdžių skirtingose Jungtinių Valstijų vietovėse po truputį kasasi sau kelią iš po žemių.
Skelbiama, kad vadinamosios X kartos cikadų kolonijų jau pasirodė penkiolikoje rytinių JAV valstijų ir Vašingtone – nuo Džordžijos iki Niujorko, taip pat Indianoje ir Ilinojuje.
Pamenate, kaip atrodė gyvenimas prieš septyniolika metų, kai paskutinį kartą buvo pasirodžiusius šios periodinės cikados – iki keturių centimetrų ilgio vabzdžiai ryškiai raudonomis akimis ir plėviškais, skaidriais sparnais? O gi ant bangos buvo „Motorolos“ atlenkiamas telefonas, feisbukas buvo vos pradėjęs savo erą, o JAV prezidentu buvo George‘as W. Bushas.
Cikadomis noriai minta paukščiai, graužikai ir netgi ragauja kulinarinių nuotykių ištroškę žmonės. Suaugusios cikados žemės paviršiuje išgyvena maždaug tris savaites – pakankamai ilgai, kad prieš mirtį spėtų pasidauginti. M. Rauppas sako, kad tikro cikadų antplūdžio sulaukia vietos, kur auga pakankamai daug brandžių medžių ir kur cikadų būta anksčiau. Šiems vabzdžiams labiausiai patinka saulėti miškų pakraščiai, kur šilčiau ir daugiau tinkamų medžių ateinančiai kartai paslėpti.
Vadinamosios periodinės cikatos, išsiritusios iš kiaušinėlių, savanoriškai pasilaidoja po žeme – kartais įsirausia net iki pustrečio metro gilyn. Po žeme lėliukės siurbia gyvybės syvus iš medžių šaknų ir po septyniolikos metų išlenda į žemės paviršių, ropščiasi medžio kamienu ir šakomis, išsineria iš apvalkalo ir galutinai subręsta.
Kurtinantis cikadų giedojimas – šių vabzdžių patinėlių poravimo šauksmas.
Vos tik cikados susiporuoja, patelės medžių šakose ima daryti plyšelius, kuriuose kiekviena palieka apie 400-600 kiaušinėlių. Suaugusios cikados sparčiai išmiršta, tačiau po kelių savaičių iš kiaušinėlių ima ristis naujoji karta.
Šių metų cikadų laida jau netrukus pasilaidos po žeme ir nepasimatysime iki pat 2038 metų.