Mažajai Barborai gyventi liko savaitė, tačiau medikai nenuleido rankų: močiutės pasiaukojimo niekada nepamirš (1)

28350
parengė Gabrielė Grinkaitė; TV8 laida „Sveikatos medis" | www.DELFI.lt
2019 m. gruodžio 1 d. 12:05
Su persodintomis kepenimis gyvenančiai mažajai Barborai šiandien jau metai ir 8 mėnesiai. Vis dėlto sėkmės paukštės skrydis galėjo ir neįvykti, paaiškėjus, kad mergytei netinka mamos Eglės Paulavičės kepenys. Tuomet nedvejodama padėti sutiko Barboros močiutė ir Eglės mama Giedrė Jonaitienė.

Donorą reikėjo rasti tuoj pat

„Dukrai buvo likusi gyventi savaitė, mus išsiuntė į Lenkiją. Pagal visus planus, aš turėjau būti donorė, tačiau Lenkijoje atliko papildomus tyrimus, kurie parodė, kad vis dėlto mano kepenys netinka. Gydytojai pasakė, kad donorą turime rasti tuoj pat, nes vaikui gyventi liko savaitė“, – TV8 laidai „Sveikatos medis“ pasakojo Eglė Paulavičė.

Tik išgirdusi šiuos žodžius, Barboros mama paskambino savo mamai Giedrei.

„Sulaukiau telefono skambučio, Eglė pasakė, kad negali būti donore ir paprašė manęs, nes kito sprendimo nebebuvo. Nieko kito ir nesvarstėme, todėl prieš pat Naujus metus važiavau į Varšuvą, dariausi tyrimus. Lietuvoje mums labai daug padėjo profesorius Urbonas. Naujus metus sutikome Lenkijoje, o sausio 15 dieną ir Barbora, ir aš gulėjome ant operacinio stalo“, – prisiminė Giedrė Jonaitienė.

Abi moterys neslepia didžiulio dėkingumo profesoriui Vaidotui Urbonui – ir ne vien dėl to, kad net ir per didžiąsias metų šventes jis nuolat telefonu kalbėdavosi su Barboros mama ir jomis rūpindavosi.

„Jei ne visas gydytojo dėmesys, priežiūra, optimizmas, nežinau, kas būtų buvę. Pooperacinė gydymo eiga buvo sunki, bet jis visada mums sakydavo: teisybė, dabar blogai, bet po kiek laiko viskas bus gerai“, – sakė E. Paulavičė. Tokia istorija – itin retas atvejis VUL Santaros klinikų vaikų gastroenterologas prof. dr. Vaidotas Urbonas pasakoja, jog Barboros istorija – unikalus atvejis.

„Tai buvo pirmas atvejis Lietuvos praktikoje, taip labai retai būna ir pasaulyje, kai donoru būna ne tėvai, o močiutė. Dažniausiai donoru tampa kažkuris iš tėvų ar paimamas organas iš jau mirusio žmogaus. Močiutė atidavė dalį savo kepenų, jai reikia už tai žemai nulenkti galvą. Retai įvyksta taip, kad mamos kepenys, kaip ir šiuo atveju, būna per didelės vaikui“, – kalbėjo gydytojas.

Barbora sirgo nuo pat gimimo – tulžis negalėdavo nutekėti iš kepenų į žarnas, dėl to atsirado kepenų uždegimas, vystėsi kepenų nepakankamumas. Vienintelis būdas išgelbėti jos gyvybę buvo kepenų transplantacija. Pasak prof. Vaidoto Urbono, kepenų transplantacijos atliekamos daugelyje pasaulio šalių. Tačiau kadangi Lietuvoje tokių operacijų poreikis labai mažas, su mūsų transplantologais sutarta, kad jas atlieka kitų šalių kolegos.

„Poreikis yra labai mažas, o kuo mažiau chirurgas atlieka tokių operacijų, tuo rezultatas būna blogesnis, lyginant su kolegomis, kurie jų daro daug. Todėl pats geriausias sprendimas yra siųsti pacientą ten, kur transplantacija bus atlikta kokybiškai, pas tuos kolegas, kurių rezultatai labai geri ir kuriais mes pasitikime. Jau daug metų palaikau gerus kontaktus su transplantacijos komanda iš Varšuvos ir Hamburgo. Mačiau, kad Barboros būklė staigiai blogėja, todėl reikėjo skubiai organizuoti transplantaciją. Visada dėkoju Lietuvai, kad pacientams yra apmokama tokių brangių transplantacijų kaina atliekant jas užsienyje“, – pasakojo profesorius.

Barbora, jos mama ir močiutė padarė gydytojui dovaną – paveikslėlį, su mažylės Barboros delniukų antspaudais, taip norėdamos išreikšti jam didžiulę padėką už visą jo pagalbą. Tačiau gydytojas kuklinosi: „Manau, kad mano indėlis čia labai mažas. Labiausiai reikia dėkoti medikams Lenkijoje ir Vokietijoje, kurie iš tiesų padarė didžiulį darbą. Barbora dabar kabinasi į gyvenimą, nors, žinoma, tų problemų yra, bet aš tikrai tikiu, kad jos po truputį išsispręs ir ji užaugs protinga, graži ir mylinti savo tėvus mergaitė“.

Daugiau

Rekomenduojame

Naujausi