Po silpno olimpiečių pasirodymo Alekna ragina imtis veiksmų: kito kelio nėra (12)

4274
Gediminas Inčiūra
2021 m. rugpjūčio 9 d. 15:59
Sekmadienį Tokijuje atsisveikinta su 32-osiomis vasaros olimpinėmis žaidynėmis. Nors jose buvo išdalinta rekordiškai daug medalių komplektų – net 339, Lietuvos delegacijai tai nepadėjo. Tik 77 vietą bendroje įskaitoje užėmusi Lietuvos rinktinė užfiksavo antirekordinį rezultatą – taip žemai medalių lentelėje lietuviai po Nepriklausomybės atkūrimo dar nebuvo finišavę.

Nedžiugina ir mūsų šalies atletų poziciją Europos šalių kontekste – čia iš pusšimčio valstybių pavyko aplenkti tik kiek daugiau nei dešimt. Lietuvai Japonijos sostinėje taip pat atstovavo kukliausias kiekis istorijoje – vos 42 sportininkai, iš kurių daugiau nei pusė nepasiekė jiems keltų uždavinių.

Vienintelį apdovanojimą Lietuvai Tokijuje iškovojo 37-erių metų penkiakovininkė Laura Asadauskaitė Zadneprovskienė, kuri įspūdingai finišavusi laimėjo sidabrą. Jai už išgelbėtą šalies sportininkų garbę labiausiai ir dėkoja dukart olimpinis čempionas Virgilijus Alekna:

„Apibendrinant rezultatus ir tai, kaip mums sekėsi, galiu pasakyti, kad jokios tragedijos tikrai nėra. Net aštuoni sportininkai pateko į aštuntukus, o tai yra tik šiek tiek mažiau nei Rio de Žaneire, kur turėjome dešimt tokių atletų. Bet visi žinome, kokie buvo šie metai – sudėtinga situacija dėl koronaviruso ir labai daug iššūkių sportininkams dėl pasikeitusių atrankos sistemų. Be to, olimpinis ciklas išsitęsė iki penkerių metai, kad irgi yra nebūdinga. Visos šios priežastys ir lėmė tokį silpnesnį mūsų pasirodymą. Dabar svarbiausia, kad reikia įvertinti tam tikras padarytas klaidas, jas ištaisyti ir nebekartoti, tuomet, manau, situacija Paryžiuje bus kita.

Laura iš tikrųjų šaunuolė. Ji apgynė mūsų sporto garbę. Labai džiaugiamės ir ją sveikiname. Ji – labai patyrusi ir viena tituluočiausių sportininkių per visą Lietuvos istoriją. Laurai nebe tiek daug liko ir iki kitų olimpinių žaidynių. Tikiu, kad su dabartinėmis emocijomis ji gali tuos trejus metus išlaukti ir rasti savyje jėgų toliau užsiimti mylima sporto šaka. O jaunieji sportininkai irgi auga, jie dalyvauja įvairiose – jaunių, jaunimo Europos bei pasaulio čempionatuose. Jie dar turi laiko pasitempti. Aišku, tie treji metai nėra tiek daug. Mūsų valstybei, Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui ir savivaldai, kuri taip pat turi daug pinigų, reikia labiau koncentruotis į apčiuopiamesnius tikslus ir jų įgyvendinimą.

Visos valstybės aplinkui mus savo sporto reformas jau seniai padarė ir atsikratė sovietinės rengimo sistemos. O Lietuvoje sportas dar ilgai buvo sovietiniuose rėmuose ir tik 2018 metais pagaliau ryžomės reformai, bet ji buvo dirbtinai stabdoma, neskiriant papildomų lėšų federacijų stiprinimui. Ir galbūt tik šiais metais ryžtingiau žengiami tie žingsniai, kurie turėjo būti žengti dar 2018-aisiais. Tačiau kito kelio nėra. Mes jau seniai pasakėme, kad esame Europa. Mums pavyzdžiu tikrai neturi būti Baltarusijos ar Rusijos sporto sistema. Toks kelias – į niekur. Turime eiti tuo keliu, kuriuo eina visa Europa.“

Rekomenduojame

Archyvo paieškos rezultatai