Tiesa, tie, kurie kiaulės koją įpratę derinti su vienu kitu šnekučio bokalu, padedančiu lengviau gerkle nuslysti tvirtiems kaip akmenukai vos vos apvirtiems žirniams, liktų skaudžiai nusivylę, paragavę tradicinio šiupinio. Mat ir Kristijonas Donelaitis, garbinęs būrų valgius, ir XX amžiaus pradžios virtuvės profesorė E. Malachoviec, istorinės „Didžiosios virėjos“, dvarų šeimininkių kelrodžio, autorė, šį patiekalą aprašo beveik vienodai: kojos kojomis, o žirniai verdami bent kelias valandas, kol visiškai sukrinta, tada dar sumaišomi su tarkuotomis bulvėmis, pertrinami, ir tik tada, pagardinti sviestu, tiekiami į stalą.