Moteris baigusi choreografijos studijas Jungtinėje Karalystėje, taip pat yra studijavusi Amsterdamo teatro mokykloje. Ir nors didelė dalis jos užsiėmimų yra susiję su meninėmis praktikomis, šiuo metu ji daug dėmesio skiria ir kiborgų judėjimo skatinimui, teisių gynimui. Su vienu artimiausių draugų, Neilu Harbissonu, kuris savo kaukolėje yra įterpęs anteną, leidžiančią girdėti spalvas, ji jau vaikystėje kalbėdavo ir planuodavo savo jausmų ir juslių išplėtimą. Kartu su juo M. Ribas vis svarstydavo, kad užaugę jie pasidarys operaciją ir pasikeis viena akimi, t. y. M. Ribas svajojo turėti vieną N. Harbissono akį, o šis – vieną M. Ribas.
„Jau užaugusi aš praplėčiau savo jusles, alkūnėje įterpdama jutiklį, tikruoju laiku man pranešantį apie žemės drebėjimus. Jaučiu žemės drebėjimus iš viso pasaulio – pradedant Kalifornija Jungtinėse Amerikos valstijose(JAV), baigiant Japonija“, – apie išplėstą pojūčių pasaulį pasakojo M. Ribas.
Ji priduria, kad būtent dėl šios priežasties ji laiko save kiborge – ji gavo tai, ko žmogus nėra turėjęs: technologijos jai padėjo susikurti naują jausmą. Tiesa, tai nėra tiesioginis žemės drebėjimų jutiklis, galintis nustatyti žemės drebėjimus kitame pasaulio gale.
Tai – jutiklis, gaunantis informacija iš internete prieinamų seisminę situaciją apibūdinančių puslapių: kai tik pasipila pranešimai apie didesnius ar mažesnius žemės plutos judėjimus, M. Ribas alkūnėje taip pat prasideda vibracija. Dėl to apie žemės drebėjimus Lietuvoje ji papasakoti negalėjo: moteris gauna ir jaučia apibendrintą informaciją apie viso pasaulio žemės drebėjimus – ne apie specifines vietas. Tai yra priežastis, kodėl jutiklis alkūnėje virpa gana dažnai: kartais Žemė sudreba kas dešimt minučių, kartais – kas pusvalandį.
Kaip tvirtino kūrėja, būtent šį žemės drebėjimų jutiklį ji pasirinko dėl didelio noro tyrinėti judėjimą ir įvairias jo formas: „Šis jutiklis man suteikė progą suprasti, kaip juda Žemė. Tik įsiterpusi jį, pajutau daug tvirtesnį ryšį su mūsų planeta ir pradėjau geriau suprasti gamtą. Savo suvoktais dalykais stengiuosi pasidalinti su kuo daugiau žmonių, interpretuodama jiems gaunamą informaciją“, – pasakojo mergina.
Ši patirtis ją privertė suvokti vieną tiesą: „Per šį laiką aš supratau, kad Žemė yra gyvas organizmas, kuris taip pat juda. Deja, didžioji dalis žmonių to nesupranta ir negali su tuo susitaikyti, nes šis Žemės judėjimas turi daug neigiamų pasekmių. Tačiau mes privalome suprasti, kad gyvename besikeičiančiame organizme.“
Ji tvirtino jaučianti Žemės judėjimą alkūnėje, greta plaka jos širdis, o kitoje alkūnėje ji norėtų jausti Mėnulio drebėjimus, kurie, jos įsivaizdavimu, bus visai kitokie. Ji viliasi, kad turės progą kada nors tai patirti – jos manymu, Mėnulio judėjimas turėtų būti visai kitoks dėl jo sandaros ir struktūros. M. Ribas labai džiaugėsi, kad technologijoms žengiant į priekį, prietaisus jau galima dėvėti ar netgi įterpti kūne. Ji tvirtino, kad tai – didelė pažanga, nes tokios ir panašios technologijos žmonėms leidžia daugiau patirti ir pajausti, išplėsti savo jutimų ribotumą.
„Priklausau organizacijai „Cyber Nest“, kurioje mes kuriame naujus jutiklius ir skatiname žmones eksperimentuoti su jais. Šiuo metu kuriame naują jutiklį, kuris įteptas į žmogaus kūną – vibruodamas perspės, kur yra šiaurė.“
„Skatiname žmones tai daryti, nes siekiame, kad žmonės praplėstų savo jusles. Taip pat tikime, kad tai žmonėms padės geriau suprasti planetą ir pakeisti požiūrį į ją. Mano pavyzdys tai įrodo: tik pradėjusi jausti žemės drebėjimus, pradėjau suprasti Žemę, pasikeitė ir mano elgesys, jaučiuosi su ja labiau susijusi“, – dalijosi įspūdžiais M. Ribas.
Ji tvirtina, kad kol kas jos mintis žmonės vertina skeptiškai, tačiau ilgainiui mokslinės fantastikos filmuose vaizduojamos tragedijos įvaizdis turės pasikeisti, o implantai bei jutikliai taps kasdienybe. Aišku, reikia užtikrinti, kad žmonių ir technologijų jungtys būtų pozityvios ir neskatintų pasaulio ar žmogaus kūno destrukcijos.