100 tūkst. gyventojų Lietuvoje tenka 235 kaliniai. Palyginimui Latvijoje – 218, Estijoje – 210. Panašu. Bet jei pradėsime lyginti su Vokietija – 77, Danija – 59 ar Islandija – 38, pamatysime, kad pas mus visgi kažkas negerai. Europoje už mus aukščiau tik Rusija, Baltarusija ir Turkija. Bet tokia čia Europa. Tiesa, „Pasaulio įkalinimo čempionate“ mums dar yra kur pasitempti, nes gan stipriai atsiliekame nuo tokių grandų kaip Iranas, Ruanda, Kuba, El Salvadoras ir, žinoma, JAV. Nors amerikiečiai sudaro vos 4 % pasaulio populiacijos, ten kalėjime sėdi net 22 % viso pasaulio kalinių – beveik pustrečio milijono žmonių. Jei tai būtų miestas – būtų ketvirtas pagal dydį visose Valstijose. Jei prie šių žmonių pridėtume visus, kurie yra gavę lygtinai, ar turi kitokių laisvės suvaržymų, gausime įspūdingus 7 milijonus. Daugiau gyventojų negu yra Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje kartu sudėjus. Kitaip tariant, Amerikoje už grotų sėdi penkios Estijos.
Grįžkime į Lietuvą. Visi esame girdėję mūsų Policijos šūkį: „Ginti. Saugoti. Padėti.“. Kadangi pasitikėjimas policija auga, tai ir kitos institucijos nusprendė sužaisti trijų stiprių žodžių kombinacija, siekdamos susilaukti trūkstamos pagarbos iš visuomenės. Būtent taip gimė Migracijos Departamento šūkis: „Išsisukinėti. Vilkinti. Užsidaryti.“. Seimo šūkis: „Žadėti. Meluoti. Uždrausti.“ Ir dabartinės Sveikatos apsaugos sistemos moto: „Vokelis. Vokelis. Vokelis.“. Ar žinote koks Kalėjimų departamento šūkis? – „Atsakomybė. Pokytis. Žmogus.“. Tai yra realus jų šūkis ir, tiesą sakant, jis gana tikslus, nes tai yra esminės kalėjimų funkcijos. Nesutapimas, kad šūkis prasideda būtent Atsakomybe t. y., bausme, o žmogus, kaip visada, paskutinėje vietoje.
Nepaisant to, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvoje sunkiausių smurtinių nusikaltimų sumažėjo net 3 kartus – kalinių skaičius išliko toks pats. Ir čia nėra tas atvejis kaip valstybės tarnyboje – gauni vietą, ir jau gink Dieve, jos niekam neužleisiu. Bausmių taikymą kritikuoja net ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai. Jie nesupranta kaip kaltinamajam paskirti teisingą bausmę, jeigu Baudžiamojo kodekso įstatymas numato vienintelę galimybę – laisvės atėmimą. Ir čia ataidi Seimo Kultūros ir visų kitų reikalų komiteto pirmininko žodžiai „Jaunimas turi žinoti, kas jų laukia“.
Bet metus Lietuvos teisingumas skirsto įdomiai. Už žmonos sumušimą gresia du metai. Tiek pat galima gauti ir už automobilio ridos atsukimą. Už žiaurų elgesį su gyvūnais, gresia metai laisvės atėmimo. Bet užtat tam, kas padarė didelę žalą saugomos rūšies grybams, gresia trys metai. Žodžiu, Lietuvoje pagal svarbą eina kačiukai, žmogeliukai, o tada grybukai. O grybukai, kurie absoliučiai girti sėda už vairo, gali gauti tik iki metų. Jei vairuoji, nors nepaeini, metus nelaisvės gauti gali. Keista, kad už emigracijos skatinimą 207 straipsnis skiria tik baudą iki 600 eurų, o ne sodina. Būtų dviguba nauda. Nes kas sėdi, tas jau neišvažiuos.
Na, o jei jau prisidirbi, gauni naują adresą, iš kurio gali rašyti laiškus. Pirma, tai Tardymo izoliatoriai. Bet ten neįkalina, o tik sulaiko. Toks apšilimas prieš kalėjimą ar pataisos namus. Lietuvoje tik Lukiškės yra toks superturbokalėjimas, kur ir kalėjimas, ir tardymo izoliatorius. Du viename – tikras „Twix“. Vieta, kur patekti yra blogai arba labai blogai. Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorius – pataisos namai.
Kita įkalinimo įstaigų rūšis – pataisos namai. Nors žiūrint matematiškai, daugiausia pataisų užregistruojama Seime. Bet ten vis tiek niekas nepasitaiso. Pataisos namai yra vietos, kuriose TAVE taiso. Tokie yra Alytuje, Kybartuose, Marijampolėje, Vilniuje. Į pataisos namus nuteistieji skirstomi pagal tai, kelintą kartą jie nuteisti. Gali eiti per skirtingus lygius. Kaip žaidime „SuperMario“.
Panevėžio pataisos namuose bausmes atlieka moterys. Pravieniškių pataisos namuose – atviroje kolonijoje laikomi už neatsargius ar nesunkius tyčinius nusikaltimus nuteisti pilnamečiai asmenys. Jie iš ten net į „Chorų karus“ išleidžiami. Juk kaliniai per TV – „so trendy“. Asmenys atvirojoje kolonijoje laikomi be apsaugos, yra tik prižiūrimi. Vėlgi – net Seime ir Vyriausybėje yra apsauga. Tai tiesiog pastaba.
Na, o kaip įgyvendinamas tas Kalėjimų departamento šūkyje pabrėžtas „pokytis“? Kaip kaliniai gyvena? Nenuobodžiai. „Laisvės TV“ laidas pažiūri. Jiems labai patinka televizijos pavadinimas. O, jei ir pasitaiko nuobodesnė dienelė, tai rašo skundus. Skundus rašyti geriau nei meilės laiškus, nes į meilės laišką gali ir neatsakyti, o skundus svarstyti būtina. Viena iš pagrindinių skundų rūšių – skundai dėl prastos gyvenimo kokybės, tačiau tai nestebina, nes net ir laisvėje 65 % lietuvių atsakė, kad reikalai šalyje blogėja.
Kalinių skunduose atvejų – begalė, nuo per šalto maisto, per mažai šviesos kameroje iki to, kad ant palangės per daug dergia balandžiai. Ir dauguma jų ne iš piršto laužti – Seimo kontrolieriai daug kartų yra nustatę įvairių pažeidimų – nėra, kur džiovinti drabužius, netvarkinga elektros instaliacija, nepakankamai vietos ir t.t. Sunku įsivaizduoti. Lengviau įsivaizduoti gyvenantiems nerenovuotuose studentų bendrabučiuose – pagerinkit savo gyvenimo sąlygas du kartus ir suprasit, kaip gyvena kaliniai.
Už tai vien pernai nuteistiesiems išmokėta apie 1,3 mln. eurų kompensacijų pavidalu už prastas gyvenimo sąlygas. Ne šiaip sau, čia gaunasi po beveik 200 eurų vienam kaliniui per metus.
O ką su tais pinigais daryti? Einamiausios prekės kalėjimuose – svaigalai ir ryšys. Štai pavyzdžiui Alytaus kalėjimo muziejuje šalia krūvos konfiskuotų peilių ir durtuvų „duonai raikyti“ galima rasti ir gesintuve sumontuotų naminukės varymo aparatų. Itin opi problema – niekaip nepažabojamas kyšio priemonių gabenimas įkalinimo įstaigas. Telefonai, interneto siųstuvai, SIM kortelės, faksai, telegrafai, „peidžeriai“, pašto karveliai, kas tik nori. O juk kalinys su „Wi-Fi“ prieiga, iš esmės eilinis paauglys. Sėdi užsidaręs, niekur neišeina.
Kalinių ryšiui nutiesti naudojamos suspausto oro arba aerozolinės patrankos, dronai. Jais per tvorą persviedžiama ryšio įranga ir priežiūros institucijos nelabai susitvarko. Ryšio prieiga kalėjimuose naudojamas ne tik laiko prastūmimui, bet ir tolimesnei nuskalstamai veikai vykdyti. Telefoninių sukčių, koordinuojamų, būtent, iš įkalinimo įstaigų, yra gyvas galas. Toks savotiškas, didelis skambučių centras.
Bet ką daryti? Lengvo atsakymo nėra. Kai kalba pasisuka apie įkalintųjų gyvenimo sąlygų gerinimą, vyraujanti nuomonė – ne. Kalėjimas ne sanatorija. Žinoma, reikia būti ciniku, kad kalinių gyvenimo sąlygas vertintum gerai. Turėkime omenyje kiek jų turi psichinių problemų, yra linkę į savižudybes, serga įvairiomis nepagydomomis ligomis. Ar tikrai geriau gyventi kalėjime, jei specialistai praktiškai vienbalsiai sutaria, kad egzistuoja didžiulis nusistatymas prieš kalinius, o reintegracijos sistema praktiškai neveikia?
Pertvarkyti pačius kalėjimus būtina, tačiau tai būtų tik ligos simptomo gydimas. Pagrindinė priežastis – Lietuvos baudžiamoji politika. Bausmės siūlomos vis griežtesnės ir griežtesnės. Kol nuskinti grybą bus didesnis nusižengimas nei suduoti žmonai – gero nelauk. Didelis įkalintųjų skaičius yra ne tiek nusikalstamumo padarinys, kiek baudžiamosios politikos rezultatas, kai Lietuvoje 2012 metais kas antram nuteistajam buvo skiriama laisvės atėmimo bausmė. Bausmė, kuri turi būti kaip visiškai paskutinė priemonė baudžiamojoje teisėje.
Ką daryti? Mažinti įkalintųjų skaičių. Aišku, sprendimas – nepopuliarus. Tačiau tokį atvejį mes jau turėjome. 2000 metais Lietuvoje pagal amnestiją į laisvę buvo paleista trečdalis, tai yra apie 2,5 tūkstančio kalinių. O nusikalstamumas nepadidėjo. Ką tai reiškia? Kad nebūtina sodinti, sodinti ir dar kartą sodinti. Baudžiamoji politiką, kai už kiekvieną žolytę pakvipusį pirstelėjimą sodinama į kalėjimus, yra absurdiška.
Antra – įkalinimas žmogui yra žalingas ir turėtų būti naudojama, kaip kraštutinė priemonė. Tyrimai rodo, kad lygtinai paleistas asmuo, su kuriuo intensyviai dirba specialistai, yra labiau linkęs pasitaisyti, nei tas kalinys, kuris pilnai atliko bausmę. Nes kalėjimuose žmonės nelabai taisosi.
Aišku, yra manančių, kad kalinių skaičių gerokai apmažintų mirties bausmė. Žiūrint sausai matematiškai (o tai reiškia ciniškai) – tai tiesa. Bet mes gyvename ne statistikos lentelėje, o modernioje valstybėje. Turime pamatyti, kad ne kraujo troškimas, o siekis pataisyti gali išspręsti problemas, apie kurias taip vengiame kalbėti. To ir linkime mūsų jaunai demokratijai.
Visą pokalbį su Haroldas Mackevičius galite žiūrėti „Laisvės TV“ YouTube kanale arba paspaudę šią nuorodą – https://youtu.be/sn8_GWDBTno