„Jie vienas be kito negali. Ir mes negalime. Į Želvą keliaujame duonos, „arielkos“ (alkoholio, – aut. pastaba) nusipirkti, į kapines užsukame. Taip kasdien ir krutame“, - pasakoja Valentinas.

Todėl ir šiame pasakojime neišvengiama Želvos miestelio ir Rasališkių kaimo sintezė.

Nusprendęs papasakoti šią istoriją, su Valentu režisierius praleido beveik 4 mėnesius – nuo vasaros pabaigos iki žiemos pradžios.

Filmavimai trukdavo pusdienį, kartais vos kelias minutes. Neišvengta kalbų ir apie tai, kad miestelis vis labiau nyksta ir tuštėja: jaunimas išvažiuoja, tad senyvo amžiaus miestelio gyventojai sudaro didžiąją daugumą. Retas pajėgia daug dirbti ir prižiūrėti savo ūkį. Daugėja tuščių trobų, jos po truputį irsta ir pūva, naktimis žiburių vis mažiau. Negana to, apleisti namai tampa ilgapirščių traukos centru – išplėšiamos nebegyvenamos trobos, vagiami net ir menkiausią vertę turintys daiktai.

Tai yra Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto 4 kurso studento Mindaugo Drigoto baigiamasis kūrybinis darbas „Nykstančio kaimo portretas“.

Autorius dėkoja:

darbo vadovui lektoriui dr. Andriui Gudauskui – už įkvėpimą, žinias ir pastabas ruošiant medžiagą;

Valentui Rimšai – už tai, kad be jo nebūtų ir šio pasakojimo;

Sigitui Aukštuoliui – už idėjinę mintį;

Ryčiui Zemkauskui – už tai, kad šį pasakojimą įkvėpė jo televizijos laidos „Pasivaikščiojimai“;

Benui Rupeikai – už tai, kad šį pasakojimą įkvėpė jo radijo laidos „Kaip žmonės gyvena“.