1994-aisiais nuo konvejerio nuriedėjusį automobiliuką (Lietuvoje eksploatuojamas nuo 2002-ųjų pabaigos) jau kuris laikas naudoja nedaug už jį vyresnė mergina. Prisiekusios mezgėjos gyvenime technika svarbi tik tiek, kiek būna naudinga keliaujant iš taško „A“ į takšą „B“. „Twingo“, nepaisant garbaus amžiaus, lig šiol atrodo pakankamai žaismingas, o įvertinus kainą – 900 litų – atrodė visai racionalus pasirinkimas. Abejonių likučius išsklaidė faktas, kad šių metų sausį automobiliukas buvo įveikęs techninių apžiūrų barjerą ir turėjo tai liudijantį dokumentą.
Vis dėlto, kad su „Twingo“ ne viskas gerai merginai pačiai kildavo įtarimų, kai į švariai nuplautą mašiną dirsteldavo atsitraukusi keletą žingsnių tolėliau. Stogo, durelių, priekinių sparnų ir kapoto atspalviai skyrėsi daugiau, nei būtų galima paaiškinti skirtingu apšvietimo intensyvumu. Kodėl taip yra, paaiškėjo gerą pusvalandį praleidus „Sostenos“ servise. Dažų sluoksnis minėtose vietose skyrėsi nuo 145 iki 653 mikronų. Tačiau tai bene mažiausia problema.
Apžiūrėjus automobiliuką iš apačios paaiškėjo, kad visas priekinis dešinys jo kampas kažkada buvo stipriai deformuotas, o po to „atkaltas“ ir suvirintas naudojant pirmus po ranka pasitaikiusius skardos lopus. Intervencijos į laikančias konstrukcijas niekas net nebandė slėpti – tiesiog užpurškė panašios spalvos dažais. Net ir ne specialisto akį bado poros milimetrų plyšys stipriai aprūdijusiame dešiniajame lonžerone.
Pasak „Sostenos“ „Renault“ serviso vadovo Teodoro Mažeikos, tokia kėbulo būklė vertintina kaip beviltiška – nemokšiškai suremontas kėbulas patekus į rimtesnį incidentą mašina greičiausiai subyrėtų gabalais, o viduje esantys žmonės neišvengtų sunkių traumų. Taip pat akivaizdu, kad investuoti į šio „Twingo“ reanimaciją visiškai neracionalu, nes ji kainuotų keletą kartų daugiau nei rinkoje prašoma už analogiškas mašinas, savo senatvės sulaukusias oriai ir nepatekusias į „kairiarankių“ meistrų garažus.