Pakeliui kultūrologas paaiškina, kad žodis kūlgrinda reiškia akmenimis grįstą kelią („kūlis“ žemaitiškai – akmuo), vedantį per pelkę. Žemaičiams tokie keliai buvo išgyvenimo garantas – kūlgrindas jie naudodavo tam, kad paspruktų nuo kryžiuočių, o jų vietą kruopščiai saugodavo – už išdavimą netgi bausdavo.
Linksmai nusiteikęs gidas ir kultūrologas pradžioje dar pajuokauja, kad kūlgrindos dumblas dvokia, nes esą dugne paskendę kryžiuočiai pūva, o drąsuoliai iš tikrųjų eina ne akmenimis, o jų kaukolėmis.
Sietuvos kūlgrinda – vienintelis grįstas pelkių kelias Lietuvoje, kuris pritaikytas lankytojams. L. Šedvilas teigia, jog kitur „juodą darbą“ padarė melioracija – pelkės buvo nusausintos ir kūlgrindos išardytos.
Jam suręsti reikėdavo ir daug laiko, ir daug pastangų. Į 6-8 metrų gylio pelkę būdavo verčiami kelmai, akmenys, jie iš šonų tvirtindami mediniais apdegintais poliais. Deginami jie buvo tam, kad nesupūtų. Kai reikėdavo greitai ir saugiai pasitraukti iš vienos vietos į kitą, pirmasis einantis žmogus prie kūlgrindos pradžios įsmeigdavo riboženklį, o paskutinis jį ištraukdavo.
Kūgrindos dažniausia buvo tiesiamos žiemą. Varnių regioniniame parke yra žinomos trys kūlgrindos atkarpos tarp Medvėgalio, Paršpilio ir Šiuraičių piliakalnių. Jos buvo aprašytos ir kryžiuočių kronikose.
Kadaise slaptas žemaičių kelias, kuris buvo gyvybiškai svarbus, dabar virtęs turistus viliojančia pramoga. Norint ir pasakojimų apie šią išskirtinę vietą, verta užsisakyti gido paslaugas, kurios nepriklausomai nuo grupės dydžio kainuoja 15 eurų už valandą.
Kaip pasakoja pašnekovas, kartais net žiemą sulaukia norinčių rezervuoti vasarai datą, tik tokių rezervacijų, kaip sako, niekada nepriimantis. Ekskursiją geriausia užsakyti prieš 1–2 savaites, nes reikia atsižvelgti į orų sąlygas.
„Juk kaip aš galiu žinoti, koks oras bus ateinančią vasarą, gal sausringas laikotarpis pasitaikys. Pavyzdžiui, kaip buvo pernai. Sausra pelkes gerokai nusekino ir dumblo buvo gerokai mažiau nei būna įprastai. Paprastai sezonas tęsiasi nuo gegužės pabaigos iki spalio vidurio, o pats geriausias metas tikriausiai yra rugpjūčio mėnuo. Tada jau ir kandantys vabzdžiai jau būna nurimę, o vanduo – šiltas“, – tikino L. Šedvilas.
Eiti kūlgrinda galima ir savarankiškai, tik kultūrologas prašo prieš tai susisiekti su Varnių regioninio parko lankytojų centru ir pasikonsultuoti. Jie patars, ar verta tuo metu eiti, ar kūlgrinda nenusekusi, taip pat pasakys, kur pasiimti strypą, kuriuo pirmasis žmogus turi ieškoti po dumblo sluoksniu esančio kelio, nupasakos, kur rasti „žemaitišką džiakuzi“ – prūdą, kuriame po pelkės galima nusiprausti.
Pašnekovas sako, kad birželį dažniausiai sulaukia mokinių, o vasaros pabaigoje – įmonių kolektyvų, draugų kompanijų, šeimų, netgi mergvakarių ir bernvakarių.