Kol Šiaurės ir Pietų Korėjų kariai nepatikliai žiūri vieni į kitus per vieną iš labiausiai pasaulyje saugomų sienų, kita Pchenjano siena, besidriekianti su Kinija, panaši į kiaurą rėtį – čia galimybių ją kirsti daugiau nei apstu. Ir tai ne vien teoriniai išvedžiojimai: „Reuters“ komanda tai išbandė savo kailiu.

Yra ruožų, kur Kinijos ir Šiaurės Korėjos sieną akylai saugo žiūronais apsirūpinę pasieniečiai, tačiau netrūksta ir tokių, kur akis bado tušti apžvalgos bokštai ir ramiausiai snaudžiantis personalas, kuriam akivaizdžiai nelabai rūpi, kas vyksta.

Šiuo atveju „Reuters“ svarbiausia buvo pasienyje tekanti upė, kur gyvenimas tiesiog virte verda. Štai šalia Kinijos Lindziango miesto lediniame sekliame Jalu upės dugne atvykėliai iš Šiaurės Korėjos ramiausiai sau ieško aukso.

Skaičiuojama, kad Šiaurės Korėja turi per 2 tūkst. tonų aukso atsargų – tai šeštas pagal dydį skaičius visame pasaulyje, teigia Pietų Korėjos administruojama Korėjos gamtinių išteklių korporacija.

2016 metais Jungtinių Tautų Saugumo Taryba pritaikė sankcijas Šiaurės Korėjos auksui, tad oficialiai joks aukso eksportas iš Šiaurės Korėjos į Kiniją nevyksta, sako Korėjos prekybos ir investicijų skatinimo agentūros atstovai.

Kinijos įstatymai griežtai draudžia šalies piliečiams upėje ieškoti aukso, patikslina Wang Shengsheng.

Wang ir kiti vietiniai „Reuters“ pasakoja, kad Šiaurės Korėjos gyventojai dažnai nori prekiauti su vietiniais, tačiau prekyba apsiriboja tokiomis neutraliomis prekėmis kaip vaisiai ir muilas.

Nors Šiaurės Korėjoje žmonės gyvena itin skurdžiai, kirsti sieną su Kinija ir kaimyninėje šalyje pradėti naują gyvenimą ryžtasi vienetai. Nuo tokių bandymų atgraso nerimas dėl gimtinėje liksiančių giminaičių likimo, be to, nemenka tikimybė, kad Kinijos pareigūnai bėglius grąžins namo.