Žodžio laisvės apribojimas, satyriški Sovietų Sąjungos vadai, skurdi ir negatyvi sovietinė realybė privedė prie anekdotų žanro atsiradimo ir populiarėjimo. Anekdotai apie sovietinius vadus, įvykius, pasakojami slapta arba draugų kompanijoje susirinkus už stalo ankštoje virtuvėje buvo vienintelė forma, kuria Sovietų Sąjungoje buvo galima diskutuoti apie politiką.

Represinėje socialistinėje santvarkoje kuriami anektodai atspindėjo visuomenės kovą ir protestą bei nepasitenkinimą egzistuojančia sistema ir tiesiogiai ją kritikavo. Santvarkoje su įsigalėjusia cenzūra humoras tapo vienintele forma išreikšti tai, apie ką kalbėti buvo negalima. Būtent Sovietų Sąjungoje anekdotai ir satyra įgavo ypatingą svarbą, kadangi skirtumas tarp realybės ir valdžios brukamos propagandos buvo neišmatuojamai didelis.

Utopinės ateities vizija skelbiama partijos aparato tarnų kalbose prasilenkė su realiu žmonių gyvenimu, vartojama leksika niekaip neatspindėjo jų kasdienybės. Tokiu būdu visuomenė perpratusi ,,dvigubo mąstymo” standartus ir siekdama išgyventi socialistinėje realybėje vaizdavo priimanti nustatytas normas. Anekdotai kaip veidrodis, kuriame galima buvo parodyti tą realybę, kurioje žmonės gyveno, bet negalėjo apie ją kalbėti, realybę antiutopijos, kurioje beprasmybė tapdavo norma ir kurioje valdė patys negabiausi.

Priklausmomai nuo epochos, sovietinis anekdotas kaip pirminis šaltinis atskleidžia kaip keitėsi visuomenės santykis su Sovietų Sąjungos vadovais, kaip keitėsi jų įvaizdis visuomenės akyse. Besikeičiantis anekdotų tonas liudijo besikeičiančią realybę jaudinusią visuomenę ir dažniausiai tapdavusia pajuokos objektu. Pavyzdžiui, Brežnevo valdymo laikotarpiu buvo itin daug anekdotų pajuokiančių SSRS valdžią ir sistemą, kadangi šį Sovietų Sąjungos vadą visuomenė matė kaip pakankamai ribotą, netoleriagišką ir paversdavo pajuokų objektu.

Pusiau juokais, pusiau rimtai dr. Inga Zakšauskienė kalbasi su doc. dr. Algirdu Jakubčioniu apie sovietinį anekdotą ir sovietmetį kaip anekdotą, apie sovietinės realybės pažinimą per satyrą, apie anekdotus prognozuojančius sistemos kaitą, apie opiausias sovietinės visuomenės problemas apie galimybę kalbėti, net kai sistema draudžia.