Ar daugiakultūriškumas tampa madingu ir XXI amžiaus Lietuvoje? Kaip šiuolaikinę, globalią kultūrų įvairovę padeda suprasti istorijos pažinimas? Skirtingos tautinės bendruomenės kaip integrali bendro Lietuvos istorijos paveikslo dalis susilaukia vis daugiau dėmesio tarp istorikų, tačiau ar toks pasakojimas priimtinas ir laukiamas visuomenėje?

Nenuvertinant ar neegzaltuojant nūdienoje aktualių daugiakultūriškumo bei tautinės įvairovės pabrėžimo tendencijų, verta į jas pažiūrėti ir iš istorinės perspektyvos - palyginti tarpukariu egzistavusį požiūrį į tautinę įvairovę, sovietinės Lietuvos laikotarpiu oficialiai propaguotą internacionalinio, tautinės valstybės ribas peržengiančio gyvenimo (ir švietimo) idėją, su dabartine situacija.

Kaip kito istorikų ir plačiosios visuomenės žinojimas apie tautines mažumas Lietuvoje? Ar šis žinojimas turėjo įtakos tautinių mažumų padėčiai Lietuvos ekonominėje ir politinėje erdvėje?

Ar „Lietuva – lietuviams“ vis dar yra nūdienos realybė, o gal jau išmokome sugyvenimo su kitomis tautinėmis bendruomenėmis? Ar vis dar valstybingumą traktuojame per tautinį dėmenį, ar atrandame vietos ir pilietinės visuomenės supratimui?

Šiuos ir kitus klausimus pokalbio metu svarstė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto kultūros istorikės, docentė Jurgita Verbickienė, daktarė Dovilė Troskovaitė ir doktorantė Akvilė Naudžiūnienė.