Kaip XXI amžiuje kultūros istorikai reaguoja į pasakymą, esą praeities tyrinėtojai yra lyg neturintys saiko kolekcionieriai be atodairos kaupiantys senienas – nežinia kokius ir nežinia kam reikalingus faktus apie praeitį? Kokiu būdu skęstančiam informacijos jūroje šiuolaikybės žmogui atsirinkti – kas ir kodėl yra svarbu mąstant apie istoriją? Ką šioje žmogaus ir istorinių faktų akįstatoje gali prasmingo nuveikti mokslininkas, tiriantis praeitį?

Kokiomis programinėmis nuostatomis remiantis yra sukurta istorijos dėstymo programa Lietuvos vidurinėms mokykloms? Ar ji atliepia šiandienos visuomenės poreikius? Kokį jauno žmogaus santykį su valstybės ir tautos praeitimi kuria minėtos programos pagrindu ruošiami vadovėliai? Ar valstybinis istorijos egzaminas iš tiesų moko jauną Lietuvos pilietį mąstyti apie praeitį, o gal – viso labo reikalauja tam tikrų, nebūtinai prasmingų, gebėjimų ištobulinimo?

Galbūt Lietuvoje susiklosčiusi istorijos vadovėlių rengimo, pamokų mokyklose vedimo ir pasirengimo valstybiniam egzaminui tradicija reikalauja imtis mąstymo bei veiksmo revoliucijos?

Šiuos ir kitus klausimus pokalbio metu svarstė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto kultūros istorikai, profesorius Alfredas Bumblauskas, docentas Aurimas Švedas ir docentas Aurelijus Gieda.

„Istorijos laboratorija“ yra bendras DELFI ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas.