„Pačią pirmą dieną atvažiavus apsidairyti į neįgaliųjų centrą man buvo kiek baisoka, - prisiminė Vidmantas. – Pirmą kartą mačiau tokius žmones. Bet kitą dieną supratau, kad noriu grįžti“.
Vidmantas ir pats negali tiksliai pasakyti, kodėl jis nusprendė grįžti. Galbūt todėl, kad niekur kitur jam neteko regėti su tokiu entuziazmu dainuojančių ir šokančių žmonių. Kartu su neįgaliųjų choru sceninį Vido vardą pasirinkęs atlikėjas jau surengė keletą pasirodymų. Tarp centro auklėtinių jam iškart krito į akį Gediminas. „Jis kažkuo panašus į mano brolį dvynį“, - paaiškino Vidmantas.
Pasak Vidmanto, Gediminas – labai šviesus ir geras žmogus. Nors bendrauti su juo reikia kitaip nei su sveikaisiais, jiedu rado bendrą kalbą – draugus susiejo begalinė aistra muzikai. Jau 14 metų dainuojantis Vidmantas nuo vaikystės svajoja savo akimis pamatyti Euroviziją.
„Jeigu draugystė veža, gal ji mus nuveš į Stokholmą?“, - vylėsi perspektyvus atlikėjas, ateityje galbūt tapsiantis Lietuvos estrados žvaigžde.