Ši konferencija buvo išskirtinė – buvo demonstruojami vaizdo įrašai iš prabangaus Kauno nusikaltėlių gyvenimo ir vestuvių, taip pat viena našlė papasakojo, kaip iš jos buvo pagrobtas netoli mafijos restorano esantis namas.
Jau šį savaitgalį knygų lentynose pasirodys šeštoji D. Dargio knyga „Juodosios mafijos našlės“ – informaciją šiam leidiniui rašytojas rinko net gerą dešimtmetį. Kai kurios knygoje aprašytos našlės, garsiausių Lietuvos mafijos autoritetų moterys ilgą laiką atsisakė praskleisti savo gyvenimo šydą, tačiau po ilgų įkalbinėjimų nutarė sulaužyti mafijos įžadus.
Viena jų – nužudyto vieno „Daktarų“ grupuotės lyderių Rimanto Ganusausko, pravarde Mongolas, kurio kūnas iki šiol taip ir nerastas, našlė Loreta Ganusauskienė. Užsienyje gyvenanti moteris po daugybės metų atvyko į Kauną – šiandien moteris gyvena visiškai kitokį gyvenimą, kuris nė kiek neprimena praeities.
„Loreta yra verta atskiros knygos“, – sako D. Dargis. Ir čia pat priduria, kad kartais sulaukia priekaištų, jog domisi tik senomis mafijos istorijomis.
„Kartais sulaukiu priekaištų, kad kapstausi po senas istorijas, šiuolaikinis jaunimas nežino nei kas tas Turistas, nei Mongolas ar dar koks kitas veikėjas, bet šioje knygoje bus ir šiuolaikinio gyvenimo atributų, perliukų, bus atskleista moterų filosofija, – tikina DELFI svečias. – Man teko bendrauti su daugeliu moterų, kurios ir šiandien yra gerai žinomos tam tikruose sliuoksniuose. Galėjau susidaryti įspūdį, kaip jos mąsto, elgiasi. Jaunoms merginoms tai bus savotiškas veidrodis – kai kam atrodys šiurpu, kai kam šlykštu, kai kas sakys, kad esu idiotas ir nesamonių prirašiau, bet aš esu vyras ir kuo puikiausiai galiu atskleisti šių moterų portretą.“
D. Dargis tikina, kad nemažai dėmesio knygoje skiria ir šiuolaikiniam nusikalstamam pasauliui – rašytojui pavyko sužinoti iki šiol niekur neatskleistų faktų apie praėjusiais metais Kaune nušautą „agurkinį“ Deimantą Bugavičių. Jo draugė – buvusi dainininkė Vita Jakutienė yra susilaukusi vaiko.
„Man pavyko atskleisti V. Jakutienės širdies draugo paveikslą – aptikti tam tikrų jo kriminalių žygių, kelių: jis anksčiau ir buvo teistas, ir buvo papuolęs į nelegalius, tamsius sandorius, kuriuose taip pat buvo naudojamas ginklas, – sakė D. Dargis. – Jo atvejis ir gyvenimo pabaiga – absoliučiai mafijos stiliumi įvykdytas nužudymas. Viskas buvo atlikta labai profesionaliai – juk pareigūnai dabar geriau dirba nei 1996 m., bet praėjus metams šis nusikaltimas dar neatskleistas, kas pareigūnams sukelia šiokį tokį galvos skausmą, o visuomenei nežinią ar šiokį tokį nepasitikėjimą.“
Pasak jo, su V. Jakutiene, kaip ir kitomis pramogų pasaulio atstovėmis nepavyko pabendrauti, tačiau jų paveikslą vis dėlto pavyko atskleisti.
„Kalbant apie tokias moteris, manau, jas labiausiai sužavi tie gražūs mercedesai, kurie galbūt būna skolinti draugų, kažkokie būstai, kurie dažniausiai būna nuomojami, netgi ne nuosavi, kažkokie blizgučiai, drabužiai, kelionės, kaip sakau, ta imitacinė prabanga, – kalbėjo D. Dargis. – Tas dalykas Lietuvoje egzistavo prieš 23 metus – žmonės būdavo nevalgę, be pinigų kišenėje, bet su prabangiomis mašinomis su pustuščiais bakais, lygiai tas pats šiandien egzistuoja. Jeigu taip žiūrint į nusikalstamo pasaulio gyvenimišką filosofiją, gyvenimo būdą, jeigu pas juos yra pinigai, tai jų nesimato, jie kur kas protingiau elgiasi ir nedemonstruoja prabangos, nes žino, kad ta vaizdinė prabanga gali sukelti bereikalingų problemų ir atkreipti teisėsaugos dėmesį, ko, manyčiau, jiems mažiausiai reikia.“
Rašytoją nustebino, kad šiuolaikinės pramogų atstovės savo draugais nepasirinko garsių krepšininkų, kaip tai pavyko vienai atlikėjai: „Greičiausiai jie jų nepasirinko, todėl šioms teko rinktis tuos žmones, kurie taip pat sulaukia žiniasklaidos dėmesio, bet kitame kontekste.“
Mafijos lyderių žmonių ir meilužių gyvenimus analizavęs D. Dargis sako, kad su nusikaltėliais susidėjusios moterys visada laikėsi mafijos papročių.
„Jos dažniausiai yra liūdnos, be balso, be nuomonės, užguitos, bijo pasižiūrėti į kamerą ar net savo vyrą – jos visada buvo pakliusnios ir stengėsi būti ištikimos savo vyrui“, – kalbėjo jis. Tačiau, kaip pabrėžė, ne visos – kai kurios su nusikalstamo pasaulio šulais gyvenusios moterys turėjo meilės romanus su kitais vyrais. Ištikimybe nespinduliavo ir patys nusikaltėliai, o jų žmonos tai žinodavo. Bet nieko negalėdavo padaryti – net apie tai užsiminti.
„Joms galbūt patinka toks gyvenimas, nors ir turėjo tenkinti antraeiliu ar net trečiaeiliu gyvenimu“, – svarstė jis.
Rašytojo teigimu, nusikaltėlių moterys šiems mirus ar dingus būdavo paliekamos likimo valiai.
„Jos net nemokėjo tvarkytis su finansais, ištikus bėdai, net nežinojo, kiek nužudytas vyras yra išdalinęs pinigų, gyveno absoliučiame pasimetime ir chaose – apart namų ir brangių daiktų nieko nematydavo, o kai visko netekdavo, patirdavo didžiulį šoką“, – sakė D. Dargis.
Vis dėlto, jo teigimu, labiausiai reikėtų išskirti H. Daktaro žmoną Ramutę Daktarienę.
„Kiek teko bendrauti ir su pareigūnais, ir su tais pačiais nusikalstamo pasaulio atstovais, visi vienareikšmiškai sakydavo, kad Ramutė turėtų būti pavyzdys visoms moterims – kiek yra lojali, ištikima, ištikimai besielgianti, visada iš paskos vyro vaikštanti, jį lankanti Lukiškėse, teismuose, – kalbėjo rašytojas. – Tai iš vienos pusės gražu, bet ar tam žmogui gerai, tik ji pati gali pasakyti. Nemanau, kad tai yra kokybiškas gyvenimas. Bet gal tai tokia meilė?“
Pasikalbėti su R. Daktariene rašytojui nepavyko – tarp jų yra perbėgusi juoda katė dar po pirmosios D. Dargio knygos apie Lietuvos mafiją išleidimo.
Tačiau ištikimi skaitytojai galės sužinoti apie nušauto verslininko Sigito Čiapo našlę Jolantą Čiapienę, jo vairuotojo Vinco Varno našlę, kuri net ir praėjus daugybei metų po visą Lietuvą sukrėtusio nusikaltimo mafijozių nepalieka ramybėje ir jiems rezga keršto planą.
Knygoje savo prisiminimais dalinsis sunkius mafijos nusikaltimus tyrę pareigūnai. Vienas jų –
dabartinis Seimo narys Vitalijus Gailius pripažino, kad Panevėžio banditams moterys buvo tarsi daiktai.
„Banditams atsidavusių moterų reiškinio niekaip nepavyko perprasti, – kalbėjo V. Gailius. – Visada stebino, kaip jie sugebėdavo palaužti moterų savigarbą. Juk neretai iš jų tyčiodavosi, o jos to nepaisydamos būdavo pasiryžusios toliau kęsti ir eiti jiems iš paskos. Turbūt labiausiai šokiruoja, kad jos tampa visapusiškai priklausomos. Ir net po to, kai jie nuteisti maksimalia bausme – kalėjimu iki gyvos galvos, jos vis tiek išlikdavo priklausomos bei lojalios. Ar joms įskiepyta milžiniška baimė, jog tapusios laisvos sulauks keršto iš gaujos narių? Galbūt savotiška priklausomybė nuo išlaikymo? Juk daugeliui žinoma, kaip grupuotės nariai rūpindavosi savo moterimis. Galbūt joms kėlė savotišką baimę, kokiais metodais vyrai susidorodavę su savo priešininkais? Tad galbūt moterys manė, jog taip bus susitvarkoma ir su jomis.“