55 metų Peteris Zuberis – vienas iš prieglaudos gyventojų, kuriam ši vieta labai patinka. Ten jis atsidūrė niekaip neradęs darbo cirke ir vietos, kur galėtų prisiglausti. Šio vyro istorija – puikus pavyzdys, kaip kintanti situacija Europos darbo rinkoje prisideda prie skurdo problemos.
„Iš viso gatvėje gyvenu jau trejus metus. Prieš tai 12 metų dirbau Olandijoje. Bet jiems manęs nebereikėjo. Nes vokiečiai jiems per bangūs. Tokia realybė. Jie įdarbino žmones iš Rumunijos, kuriems moka po septynis eurus už valandą. Mums mokėjo po 11. Skirtumas akivaizdus“, -
pasakojo benamis Peteris Zuberis.
Darbininkai iš Rytų Europos, sutikdami dirbti už mažesnį atlyginimą, iš darbo rinkos stumia tokius žmones kaip Peteris. Skaudi tiesa – net du trečdaliai prieglaudos svečių yra atvykėliai iš Rytų Europos.
Ne visi svečiai iš Lenkijos, Baltijos šalių, Rumunijos ir Bulgarijos yra dirbti atvykę imigrantai. Paklaustas, kaip užsidirba duonai, Jarekas Ocipski teigia esąs alkoholikas. Tik vėliau prisipažįsta, kad iš tikrųjų yra patyręs tapytojas.
„Iš pradžių buvo šaunu – darbas, namai, šeima, vaikai. Vėliau mano gyvenime atsirado alkoholis, vis daugiau ir daugiau. Mėnuo, du, tada pusmetis gėrimo. Netekau darbo, įvyko skyrybos“, - sakė iš Varšuvos atvykęs benamis Jarekas Ocipskis.
Slawomiras Kowalcikas į Berlyną važinėjo daugiau nei 25 metus, užsidirbo dirbdamas juodojoje rinkoje, tačiau gana neseniai liko be stogo virš galvos. Vyro teigimu, dauguma prieglaudoje besiglaudžiančių lenkų Berlyne ieško darbo.
„Tik dėl darbo, tik dėl darbo, nėra kitų priežasčių. Lenkijoje praktiškai nieko neturiu. Štai kodėl atvykau į Berlyną. Į šį miestą važinėju jau labai seniai, apie 25 metus“, - mintimis dalinosi iš Slupsko atvykęs benamis Slawomiras Kowalcikas:
Prieglaudos darbuotojai teigia norintys ne tik apsaugoti žmones nuo šalčio, bet ir padėti jiems grįžti atgal į normalų gyvenimą. Deja, turimų priemonių tam padaryti nepakanka. Svarbus ir kalbos barjeras. Be to, atvykėliai negali naudotis tokiomis pat privilegijomis kaip vietiniai.