Mindaugas Valickis – buvęs saugumo karininkas, tarnybai Lietuvai atidavęs šešiolika savo gyvenimo metų, pasakoja, kad dar prieš Ukrainoje iššaunant pirmiesiems šūviams, jau prieš pusę metų tai buvo numatęs, nors tuo metu su slapta informacija jau nebedirbo – rėmėsi ilgamete patirtimi. To meto situacijos analizė aiškiai rodė, kad karinis konfliktas tiesiogiai Lietuvos nepalies ir mums bent jau kol kas nėra pagrindo bijoti. Tačiau labai daug žmonių prasidėjus karui Ukrainoje pradėjo nerimauti, panikuoti, o kartais ir net drastiškus sprendimus priiminėti bėgti iš Lietuvos.
Jis pasakoja, kad kiekvieno žmogaus viduje yra emocijų, jausmų, toleravimo ribos, bet kai tos ribos peržengiamos – žmogų tarytum suparalyžiuoja, dažnai sumažėja adekvatumas ir jis nebeturi jokių kitų tikslų, o tik susikurti sąlygas, kurios panaikintų karo, mirties baimę.
„Vis perkamos atsargos, kurių gali prireikti, tačiau jų niekada nebūna gana, svarstomi persvarstomi planai, kaip elgtis jei priešas pultų – bėgti slėptis namuose, bėgti į automobilį ir važiuoti, kur akys mato – jokie planai netenkina, žmogus išgyvena nuolatinę didžiulę baimę, stresą, pradeda sirgti gretutinėmis ligomis, dėl sutrikusio dėmesingumo padidėja klaidų vairuojant tikimybė, žmonės tampa linkę į kraštutinumus - užsidarymą savyje, arba agresiją. Ir čia galiu labai drąsiai pasakyti, kad nors dėl karo Ukrainoje mūsų šalyje nebuvo iššautas nė vienas šūvis, dėl šio karo sukeltos įtampos susirgo ir mirė jau nemažai žmonių – tikslaus skaičiaus niekada nesužinosime, nes priežastys yra netiesioginės. Kas baisiausia, kad kuo labiau visuomenė yra pažeidžiama karo baimės, tuo tai naudingiau mūsų priešams – nes psichologiškai nusilpusią visuomenę lengviau valdyti, pavargusi nuo karo baimės visuomenė dažnai būna susiskaldžiusi ir itin pažeidžiama priešiškos propagandos.
Manau, kad dėl karo baimės mirčių, nelaimių ir ligų skaičius didės ir toliau. Taip sako man labai aiškiai suprantama karinė logika ir ilgametė patirtis – karo baimė tai yra katalizatorius, suaštrinantis jausmus ir sukeliantis labai nepageidaujamas pasekmes“, – pasakoja Mindaugas Valickis.
Pasak buvusio karininko, žmonės, ištikus bėdai, šiuo atveju karui, yra linkę panikuoti, bėgti, slėptis, kitaip tariant, yra silpni. Tokiu metu būtinai reikia lyderių, kurie galėtų vesti į priekį ir padėtų nepanikuoti. Pagal statistiką karo metu daugiausia žūsta ne dėl kulkos, o dėl neteisingo elgesio, mat baimės ir panikos užvaldyti žmonės linkę priimti individualizuotus sprendimus, kai tuo metu reikia laikytis išvien ir laikytis kompetentingų institucijų nurodymų.
„Prisiminkite – karas vyksta bangomis, priešo karys pirmomis karo akimirkomis ar dienomis neateis į jūsų namus, nes jam svarbūs yra strateginiai objektai, tad labai svarbu išgirdus įspėjamąsias sirenas, o jas tikrai išgirstume, nes žvalgyba veikia ir ji veikia visuomet, nesielkite padrikai, niekur nebėkite, o naudokitės evakuacijos planais. Tuo atveju, jei vaikai yra darželiuose ar mokyklose, pas juos lėkti taip pat nereikia – įstaigos turi savus evakuacijos planus, kuriais ir vadovausis, tad jūsų atžalomis bus pasirūpinta. O svarbiausia, – tęsia Mindaugas, – kaip tą karą mes pasitiktume: ar kaip silpna, valstybe nepasitikinti ir propagandos paveikta visuomenė, ar visgi sugebėtume susiimti ir tapti lyderiais, ar bent jau vieningai pasitikėti lyderiais. Juk stiprią visuomenę priešui įveikti sunku, o štai kovoti su bijančiais, nepasitikinčiais savimi ir kitais bei susiskaldžiusiais žmonėmis, manipuliuoti jais ir nugalėti yra labai lengva“.
Vyriškis apie karą, saugumą, patriotizmą galėtų pasakoti ilgai – šešiolikos jis tapo savanoriu, baigęs vidurinę įstojo į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, o ją baigęs įsidarbino slaptose saugumo struktūrose. „Tai buvo labai atsakingas ir keliantis milžinišką įtampą darbas ne tik man, bet ir mano kolegoms, tačiau kreiptis į medikus pagalbos buvo šiukštu negalima“, – prisimena Mindaugas.
Pas medikus teko lankytis slapčia
Darbas slaptose karinėse saugumo tarnybose Mindaugui labai daug davė, tačiau nemažai ir atėmė – būdamas vos trisdešimties jis pajuto, kad toliau taip gyventi nebegali. Nebeturėjo jėgų ir noro ką nors daryti, santykiai su žmona sparčiai artėjo skyrybų link, gyvenimas atrodė niūrus ir juodas. „Tuo metu į pagalba atėjo žmona – ji slapčia suorganizavo vizitą pas psichoterapeutą, o šis savo ruožtu man diagnozavo depresiją ir paskyrė antidepresantų. Iki dabar pamenu tą išgyventą dilemą, kai vaistus vis tik nusipirkau, tačiau ilgai žiūrėdamas į tą dėžutę, nutariau verčiau išeiti iš darbo nei taip gyventi toliau“, – į prisiminimus panyra vyriškis.
Jis pasakoja, kad dirbant saugumo struktūrose sirgti buvo nedovanotina prabanga – oficialiai kreipsiesi į psichologus, psichoterapeutus – viskas, manyk, kad darbo nebeturi. Čia dirbantiems asmenims nuolat tekdavo praeiti medicinines apžiūras, o po vizito pas tokį specialistą – darbo gali ir netekti nepraėjęs medicininio patikrinimo.
„Daugelis pas gydytojus ėjome slapčia, ir galite tik įsivaizduoti, kaip blogai dėl to jautėmės – net susirgti negali, o darbas kartais būdavo labai sunkus morališkai“, – liūdnai šypteli Mindaugas ir pasakoja, kad nusprendė ieškoti kitokių būdų susitvarkyti su savo liga, negatyviomis mintimis.
Tiesa, taip greitai visko padaryti nepavyko – jis su visa šeima trims metams išvyko į komandiruotę Briuselyje, būtent ten šalia savo tiesioginio darbo Mindaugas pradėjo dirbti su savo vidumi. Kartu su emocijų paleidimo instruktoriumi Ryčiu Lukoševičiumi pradėjo dirbti vienas su kitu, vienas iš kito mokėsi, klydo, taisė klaidas. Mindaugas tuo pačiu ėmėsi ir kitų darbo su savimi technikų, tačiau gana greitai suprato, kad jose pilna spragų, o jis, per šešiolika metų saugumo tarnybose analizuodamas didelius kiekius svarbios informacijos, išsiugdė įprotį viską, kas jam reikalinga pastebėti daug kartų greičiau ir iš karto suvokti, ką su ta informacija efektyviausio galima nuveikti. Tad natūralu – kitas jo žingsnis – savo sukurta technika, kuri iki šiol jau padėjo šimtams tūkstančių žmonių Lietuvoje ir pasaulyje.
Kaip išgyventi, kai priešas už vartų?
Prieš puspenktų metų Mindaugas Valickis, likus trims metams iki valstybinės pensijos, nutarė pasikliauti savo vidumi ir paliko stabilų, tačiau nebeteikiantį džiaugsmo darbą valstybės tarnyboje. Kita vertus, žinios, įgytos per ilgus metus, padėjo Mindaugui padėti kitiems žmonėms. „Kurį laiką, dar dirbdamas saugume, su žmonių pasąmone dirbau „pro bono“ – draugai, giminaičiai, vėliau jų pažįstami – žmonių, kuriems reikėjo mano pagalbos ratas plėtėsi, kalbos sklido iš lūpų į lūpas. Nutariau šios veiklos imtis rimtai – įkūriau įmonę ir tapau mąstymo keitimo mentoriumi. Jaučiau vidinės galios jausmą – esu savo vietoje, moku ir galiu padėti žmonėms. Jų šiuo metu yra daugiau nei, tiesą pasakius, galėčiau priimti. Kai kurie gyvena ne Vilniuje ir net ne Lietuvoje, tad nuotoliniai kursai (online) yra būtent tai, kas padeda efektyviausiai. Juolab, savo mokymuose visada naudoju pratimus, kuriuos galima vis pakartoti, kai to prireikia. Aš įsivertinau savo patirtį, įgytą saugumo struktūrose, o taip pat adaptavau asmeninę metodiką. Supratau, kad noriu, jog kuo mažiau žmonių gertų vaistus, sirgtų, galų gale – mirtų. Įsivertinkime priešo retoriką, suvokime jo norą skaldyti ir valdyti – puikus to pavyzdys pelkėje nugrimzdęs tankas: kiek visokių spekuliacijų, manipuliacijų ir neįtikėtinų versijų bei sumaišties sukėlė šis įvykis. Šios gelbėjimo operacijos metu daug žmonių dar labiau tapo pažeidžiamais. Aš žinau, nes kalbu su jais kiekvieną dieną ir, naudodamas savo technikas, juos stiprinu.
„Karo baimė ir mirtis: ką daryti, kad išgyventum?“ – šio nemokamo seminaro tikslas yra įgalinti žmogų padėti pačiam sau, įsivardinti vidinius stabdžius, eliminuoti laukimą ir bejėgiškumo jausmą. Mindaugas Valickis pasidalins pratimais, kad prireikus būtų galima sau padėti.
Registracija į nemokamą seminarą čia: https://mylimaveikla.lt/nerimas