aA
Vieno darbuotojo jokia įmonė niekada nedrįstų atleisti – tai gero. Taip DELFI TV laidoje „Atsakingas požiūris“ sakė AB „Grigeo“ vadovas Gintautas Pangonis. Anot jo, verslai – tai ekonomikos variklis ir, priešingai nei valdžia, privačios įmonės savo darbuotojus kiekvienais metais užtikrintai skatina vis didėjančia alga.

Nors daugelyje fabrikų darbas nebeįsivaizduojamas be šiuolaikinių technologijų, žmogus – vis dar esminis elementas. Pasak G. Pangonio, jei popieriaus technologijų nevaldytų keturių žmonių pamaina – produkcijos nebūtų.

Metai jau eina į pabaigą – kokie jie buvo „Grigeo“ bendrovei?

Šie metai buvo vieni iš geresnių, nors pernai buvo rekordiniai – daliai įmonei, kitos sukosi šiek tiek sunkiau. Šie metai tikrai baigsis gerai rezultatais.

Sakote, metai buvo geri. Darbuotojams iš to nubyrės kažkas, kad metai buvo geri?

Taip, jau dabar pranešėme darbuotojams, kad kitais metais nuo vasario mėn. mes kelsime algas. Rinkoje žiūrime tendencijas – pagal jas nusprendėme vidutiniškai 5 proc. pakelti atlyginimus.

Tai galima sakyti, kad jei dirbčiau „Grigeo“, tai maždaug metų pabaigoje galėčiau sakyti žmonai, kad 95 proc. tikimybė, jog mano alga bus kitais metais didesnė?

Tikrai taip. Mes tai ir komunikuojame, galima pamatyti ir skelbiamuose įmonių atlyginimų vidurkiuose. Mūsų atlyginimų vidurkis yra apie 2 tūkst. eurų. Kaip gamybinei įmonei tai nėra mažas vidurkis.

Kai klausotės visuomenininkų, profsąjungų veikėjų, kairiųjų, kad mūsų verslininkai – išnaudotojai, kokios mintys jus apima?

Blogos mintys. Aš manau, kad verslas Lietuvoje nėra blogis. Yra sukuriamos darbo vietos, žmonės ten uždirba, gautus atlyginimus išleidžia mieste, taip sukasi ekonomika. Tokio požiūrio neturėtų būti, o tas, kas kalba, greičiausiai nėra sukūręs nei vienos darbo vietos ir nėra išlaikęs nei vieno ar dviejų darbuotojų, kuriems reikia išmokėti atlyginimus laiku ir pridėti tam tikrus priedus, draudimus bei panašiai. Nei direktorius, nei savininkai uždirbtų pinigų neišsineša namo – juk reikia palikti investicijoms, kad neatsiliktum ir investuotum, ir be abejo, išmokėtum atlyginimus.

Žmonės yra laisvi – jie ateina ten, kur geriau moka, kur geresnės sąlygos, kur elgiamasi su jais gerai.

5 procentais didesni atlyginimai nuo kitų metų vasario – ar tai reiškia, kad tualetinis popierius, kurį jūs gaminate, irgi pabrangs 5 procentais? Ar kaina liks tokia pati? Ir jei tokia pati, tai iš kur atsiranda prieaugis ir galimybė kelti algas?

Puikiai suprantate, kad nei vienas prekybos tinklas nepirks brangiau – ir jiems nerūpi, kokie pas tave atlyginimai. Mes žiūrime vėl į efektyvumą, kaip daugiau uždirbti. Pagal šių metų rezultatus mes matome, kad jie geri, tai reiškia, mes galėsime didinti atlyginimus.

Mūsų laidos „Atsakingas požiūris“ tikslas yra parodyti, kad verslininkai nėra blogis, kurie stengiasi iš darbininko išsunkti paskutines sultis. Vis tik ne vienas verslininkas atsisako eiti kalbėti – bijo arba nenori. Jūs visur kalbate – jūsų interviu labai daug. Kodėl jūs kalbat?

Aš manau, kad ne tik savo įmonėje turėtum susitvarkyti, bet apie tai reikia kalbėti ir viešai. Be abejo, aš nemėgstu daugelio dalykų, kaip apdovanojimai, pagyros, nes aš stengiuosi laikytis šiek tiek ramiau – tyliai daryti darbus, nes niekada nežinai, kada ateis sunkus laikotarpis ar krizė. Daugelis tų, kurie gyrėsi ir šnekėjo, – jų šiandien nebėra. Aišku, negali apsieiti be viešumo, turi kalbėti, eiti, nes norisi, kad ir šitame krašte, Lietuvoje, verslas suktųsi ir žmonės uždirbtų. Puikiai suprantame, kad ne politikai atneša pinigus į biudžetą, o tos įmonės, kurios dirba, kurios uždirba.

Kas jums asmeniškai yra verslas? Juk galėjo taip atsitikti, kad galėjote likti „Bitės“ generaliniu direktoriumi, bet tapote verslininku? Ir kaip geriau – būti samdomu direktoriumi ar ne?

Kartais kai kurie dalykai nutinka neplanuotai – kai iš „Bitės“ atleido, reikėjo kažką galvoti. Pagal išsilavinimą esu telekomunikacijų inžinierius, reikėjo kažką pakeisti gyvenime ir taip atsitiko, kad pasukau į tą kelią – popieriaus gamybą – ir jau nuo 2001 m. ten sukuosi. Greičiausiai, tai atsitiko atsitiktinai. Jeigu nebūtų taip nutikę, tai turbūt dar ir šiandien dirbčiau samdomu direktoriumi.

Esate sakęs, kad taip, kaip gaminamas popierius, pirmą kartą pamatėte, kai įsigijote Grigiškių popieriaus fabriką. Tai kas jums versle yra profesionalumas? Jeigu nereikia išmanyti pačių techninių gamybinių dalykų, ką reikia žinoti, kad būtum geras verslininkas? Ar būtina tam baigti universitetą?

Aš tikrai manau, kad būtina baigti universitetą – turi suprasti procesus. Aš turėjau gerą mokyklą – pradėjau dirbti eiliniu inžinieriumi „Telekome“, o vėliau tapau jo direktoriumi. Tarptautinėje kompanijoje „Bitė“ susidūriau su daugiau vadybos, o kai patekau į Grigiškių popieriaus fabriką, tai mes šiek tiek kalbėjomės jau skirtingomis kalbomis su vadovais.

Ypač svarbu – vadyba ir proceso išmanymas. Po metų darbo su popieriumi aš jau išmaniau procesą, aišku, subtilybių nežinau, nes jos nereikalingos. Juk yra technologai, gamybos direktoriai, kurie žino iki smulkmenų, bet patys principai man žinomi. Be to, būtų sunku suprasti arba negalėtum gerai valdyti.

Kad ir sakote, jog verslininkų tapote atsitiktinai, bet verslas kažkur sukosi jūsų gyvenime, galime sakyti, jūs jį pažįstate jau ilgai. Kaip per ilgą laiką Lietuvoje pasikeitė verslas?

Iš esmės pasikeitė. Anksčiau buvo pakankamai sunkiau daryti verslą, darbininkai daugiau uždirbdavo nei inžinieriai, kas šiandien yra keista. Tai teko ir agurkus auginti, ir vežti į Kaliningradą, kad kažkaip galėtum gyventi. Jau turėjau šeimą, reikėjo ir butui, ir automobiliui, ir norėjosi gyventi geriau. Aš visada susirasdavau būdų, kaip užsidirbti.

Net kai alga baigdavosi vidury mėnesio, tai aš savaitgalį prie autobusų stoties pavežiodavau žmones ir susirinkdavau, kaip išgyventi iki kitos algos. Tai gal ir buvo kažkokia gyslelė.

O jei pažiūrėtume į dabartį – dabar žmonės reikalauja švenčių, papildomų laisvadienių, tėvadienių, atostogų. Ką jūs patartumėte jaunam žmogui Lietuvoje, kuris skundžiasi, kad neturi pinigų?

Jei šiuo metu žmogus, gyvenantis Lietuvoje, sako, kad neturi pinigų, tai turbūt pas jį abi rankos kairės, nes dirbti nemoka. Jei vienoj vietoj mažai uždirba, tai tegul užsidirba papildomai kitame darbe. Bet kad ir koks darbas bebūtų – tobulėk, padaryk daugiau ir geriau nei kiti, pasistenk ir tave pastebės. Politikai sako, kad įmonės atleis darbuotojus – nei viena įmonė, nei vieno vadovo nežinau, kuris būtų atleidęs gerą darbuotoją. Jei kas nors pasakys, kad atleidžia gerą darbuotoją, tegul pasako – aš pribėgsiu ir paimsiu. Mums ir šiandien reikia profesionalių, gerų darbuotojų, kad valdytų techniką. Mūsų įmonėj niekam nemokama minimali alga, visur – aukštesnė, ir be abejo, visur reikia išmokti valdyti techniką.

Ne taip seniai teko lankytis jūsų fabrike ir susidarė toks įspūdis, kad ten – tik mašinos. Ir staiga pamatai žmogų, kuris kompiuteriu atlieka 12–13 operacijų, kad perlankstytų tas kartonines dėžes. Ką šiandien jūsų įmonės grupei reiškia darbininkas, inžinierius? Kas šiandien svarbiau – technika ar žmogus?

Be abejo, jei mąstytume, kaip žmogus gali nuvežti gruntą su karučiu ar su geru sunkvežimiu – tai yra skirtumas. Jei tinkamos ir našios technikos nebus, be abejo, žmonės rankomis visko nepadarys. Bet mašinos turi būti suvaldytos – popierius nutrūksta, nebesisuka, energija eina, o produkcijos nėra.

Jei jums reikėtų pateikti gerovės valstybės receptą, tai koks jis būtų? Kada, kaip daug kas klausia, gyvensime kaip Švedijoje ar Vokietijoje? Kiek turi laiko praeiti ir ką mes turime padaryti?

Aš manau, kad dar turi prabėgti nemažai laiko, bet mums reikia atsisukti ir atgal pažiūrėti – kokį mes kelią jau nuėjome. Ta Vokietija ar Skandinavijos šalys nebėra taip toli. Turime įmonių Ukrainoje ir kai atsisuki ten pažiūrėti, tai skirtumas – didžiulis. Ten fabrike dirbančio darbuotojo algos vidurkis – 350 eurų – ir regione tai yra geras atlyginimas. Čia – 2 tūkst. eurų. Tai reikia suprasti skirtumą

Tai tą skirtumą galima parodyti ir per patį tualetinį popierių – Rusijoj ir Baltarusijoj vidutiniškai žmogus sunaudoja 3 kg, Europos vidurkis – 16 kg, o Lietuvoje – artėja prie 10 kg.

Tiesa, dar septyni kilogramai – ir gyvensim kaip Europoj.

Kas pasikeis, kai jūsų, pramonininkų ir verslininkų, karta perduos savo verslus sūnums ir dukroms?

Aš manau, kad mes jau pakankamai daug nuėjom nuo nepriklausomybės laikų ir didžioji dalis yra daug jaunų žmonių. Manau, situacija tik gerės, žiūriu labai teigiamai. Matau daug talentingų, jaunų vadovų, kurie ateina ir tikrai mes, Lietuva, žengsim greičiau ir greičiau ir tas skirtumas tarp Vakarų šalių, palaipsniui mažės.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(20 žmonių įvertino)
4.4500
Eugenija Grižibauskienė | D+

Didžiausias Klaipėdos regiono darbdavys Stončius – apie vilkiko vairuotojo patirtį, brolius versle ir norvegiškąjį detektyvą (39)

Buvo metas, kai pievoje su dalgiais išsirikiuodavo šešetas šeimos vyrų. Priekyje – gerokai per...

Eugenija Grižibauskienė | D+

Lietuviškasis Muskas, arba kaip Juščiaus užmojis paversti Lietuvą ekologinės žemdirbystės kraštu įgavo kosminį pagreitį (21)

Kas gi iš mūsų negirdėjo istorijos apie tai, kaip buvo sugriauti kolūkiai ir kone tris...

Eugenija Grižibauskienė | D+

Prie pasaulinės e. sprendimų kompanijos vairo stovintis Glodas – apie aukso amžių išgyvenančią Lietuvą ir skaitmeninį skurdą (3)

Su pasaulinio lygio kompanijos „ Norway Registers Development AS “ vadovu, „ Microsoft “...

Eugenija Grižibauskienė | D+

Duris į žmogaus sąmonę veriantis profesorius Buračas – apie darbą su NASA vadovu, Vatikano susidomėjimą smegenų veikla ir minčių bei sapnų skaitymą (2)

Stanfordo universitetui giminingame institute šiuo metu dirbantis profesorius Giedrius Buračas...

Eugenija Grižibauskienė | D+

Tarp didžiausių pasaulio žemės ūkio technikos pardavėjų atsidūręs Dailidė – apie kolūkio pirmininko pareigas, asmeninį susitarimą dėl pinigų ir kaimo skaudulius (23)

Anuomet, dar sovietiniais laikais, „ Dojus Group “ įkūrėjas Pranas Dailidė tapo jauniausiu...

Top naujienos

Vytautė Merkytė | D+

Pragaras po vandeniu, kurio nesuvaldė Putinas: tyrimas parodė, kokios buvo paskutinės „Kursk“ jūreivių gyvenimo minutės (3)

2000 m. rugpjūčio 12 d. 11 val. 20 min. vietos laiku Barenco jūrą sudrebino du tokie galingi...

Net neprasidėjusi kelionė į Egiptą sukėlė poilsiautojų pyktį: tai – pasityčiojimas (84)

Dar net neprasidėjusi poilsinė kelionė į saulėtąjį Egiptą kaip reikiant sukėlė...

Po visą Lietuvą sukrėtusios istorijos – skandalingos prokurorų išvados (122)

Jeigu jau sakai, kad patyrei seksualinę prievartą, tai būk malonus ir ant padėklo pateik...

Už pasodintą medį panevėžiečiui skirta solidi bauda: vyras nesiruošia nei pinigų mokėti, nei medžio išrauti (347)

Prieš du dešimtmečius nelegaliai Panevėžyje pastatęs šuns pakelta koja medinę skulptūrą ir...

Čempionų lyga: „Real“ atliko juodą darbą, „Man City“ atsipirko trumpu išgąsčiu (11)

Dėl UEFA Čempionų lygos trofėjaus toliau kausis dvi Anglijos bei po vieną Prancūzijos ir...

Toma Miknevičienė | D+

Gimdymas vyro akimis: buvo vienas momentas, kuris gal ne kiekvienam būtų patikęs (1)

Dalyvauti vyrui gimdyme ar ne? Kokios pasekmės gali užgriūti? Gal pamatęs, kaip jo moteris...

Mano vyras turi meilužę: skirtis ar atleisti? (303)

Neištikimybė yra ne tik vienas sunkiausių iššūkių santykiuose, bet ir vienas dažniausių. Ką...

Sinoptikai turi gerų žinių: jau netrukus vėl lepinsimės 18 laipsnių šiluma (9)

Ketvirtadienio naktį Lietuvoje darbavosi žemo atmosferos slėgio sūkurys. Jis pašykštėjo...

Į ankstyvas išgertuves socialiniame būste policijos niekas neįleido: teko išsikviesti merę (107)

Antradienį nuo ryto vykstančių išgertuvių kaimynystėje esančiame socialiniame būste...

Liūdesys Bolonijoje: „šešiaženkliame“ mūšyje kelialapį į finalą ir Eurolygą nugvelbė rusai (21)

Kazanės UNIKS – Europos taurės turnyro finale ir kito sezono Eurolygoje. Lemiamose rungtynėse...