aA
1918 m. pradėjusi kurtis tautinė nepriklausoma valstybė Lietuva gavo labai skurdų ir karo nualintą palikimą – miestai sugriauti, prekyba, transportas apmirę. Pramonė ir taip menkai išplėtota, po karo buvo dar labiau susilpnėjusi: dalis fabrikų įrenginių išgrobstyta, išgabenta į Rusiją ar Vokietiją.
Tarpukario verslai
Tarpukario verslai
© Archyvo nuotr.

Mūsų pramonę labai skaudžiai palietė ne tik karas, bet ir geopolitinės permainos. Tapusi nepriklausoma valstybe Lietuva prarado milžinišką Rytų rinką, o tai ypač skaudžiai atsiliepė puikią rinką anuomet užsitikrinusiems metalo apdirbimo ir odos fabrikams.

Buvome valstiečių tauta

Ne gana to, nors aiškią krašto daugumą sudarė lietuviai (amžiaus sandūroje jų buvo apie 67,2 proc.), miestai buvo kitataučių, daugiausiai žydų apgyvendinti. O taip atsitiko todėl, kad mūsų protėviai dėl įvairių priežasčių nesugebėjo įsitvirtinti prekyboje, pramonėje ir kitose su žemdirbyste nesusijusiose veiklose – buvome valstiečių tauta. 1905-1915 m. iš 485 stambesnių pramonės įmonių vos 15-20 proc. priklausė lietuviams.

Taigi, nepriklausoma Lietuva praktiškai susikūrė kaip valstiečių valstybė.1923 m. vykusio gyventojų surašymo duomenimis, kaime gyveno daugiau kaip 84 proc. žmonių.

Tarpukario Lietuvos verslas faktiškai turėjo prasidėti kone nuo nulio. Žemė buvo didžiausias lietuvio turtas, su žeme ir jos teikiamais turtais buvo susijusi ir pramonė, prekyba, pirmosios įmonės – malūnai, linų apdirbimo įmonės, pieno ar mėsos produktų gamyba ir kt. Kūrėsi nemažai įmonių, kurios padėjo žengti pirmuosius žingsnius besikuriančios šalies ekonomikai ir išaugino įvairius sektorius: finansų, prekybos, žemės ūkio ir kitus.

Pardavėja Halės turguje 1937 m., Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, VGŽIM f 4759
Pardavėja Halės turguje 1937 m., Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, VGŽIM f 4759
© Autorius nežinomas

Istoriko Gedimino Vaskelos skaičiavimu, pramonės gamyba Lietuvoje ikikarinį lygį pasiekė apie 1924–1925 m. Ikikarinis prekybos įmonių skaičius pralenktas 1921-aisiais. Žemės ūkis atkurtas apie 1923–1924 m.

Darbo ir socialinių tyrimų instituto duomenimis, jau 1920 m. verslo liudijimus išsiėmusių įmonių buvo 2 474, 1921 m. – 4 933, o 1925 m. – net 5 941. Tačiau didžioji dalis buvo smulkios pramonės ir prekybos įmonės ir ši tendencija nepasikeitė per visą nepriklausomybės laikotarpį. Kartu pažymėtina, kad ano meto Lietuvos verslininkų sukurti produktai buvo pripažinti net ir pasauliniu mastu, kur susižėrė ne vieną apdovanojimą.

Ne kokios nuomonės apie verslininkavimą

Verslo kūrimąsi anuomet pristabdė ne tik menka perkamoji lietuvių galia, tačiau ir skeptiškas tuometinių bankų požiūris, o ir šiaip ne kokia tuomečių lietuvių nuomonė apie verslininkavimą.

Kreditavimas buvo labai rimta problema, tiesiog trūko pradinio kapitalo įmonei įsteigti, o skolinimosi galimybės buvo labai ribotos. Štai akcinę bendrovę „Drobė“, 1920 m. balandžio 20 d. įkūrė grupė iš Amerikos grįžusių lietuvių. O jau po dvejų metų spauda rašė, kad įmonės turtas jau siekia 40 mln. litų.

Garsiųjų brolių Juozo ir Jono Vailokaičių įkurta bendrovė „Maistas“ veiklą vystė Kaune anglų įmonės pradėtame statyti kombinate. Pinigai irgi buvo uždirbti dar karo metais jiems dirbant Rusijos kariuomenės tiekėjais.

Lyderiavo maisto ir tekstilės pramonė

Tuometinėje Lietuvoje leisto žurnalo „Savivaldybė“ duomenimis, 1930 m. Lietuvoje suskaičiuotos 1 527 pramonės įmonės, kuriose darbavosi 12 835 darbininkai, 2 255 prekybos įmonės su 4 318 darbuotojų ir 2 551 amatų įmonė, įdarbinusi per 11 tūkst. dirbančiųjų. Tarpukario Lietuvoje pagal įdarbintųjų skaičių pirmavo maisto pramonė, kurį laiką į pirmą vietą praleidusi tekstilės gamybą, o po to vėl susigrąžinusi lyderio pozicijas.

1930 m. iš keturių audimo bei verpimo fabrikų du, beje, patys didžiausi, buvo Kaune. Čia pat veikė šeši trikotažinių dirbinių fabrikai. Tiesa, linų apdorojimo fabrikų kiekiu išsiskyrė Šiauliai – čia veikė trys tokie fabrikai.

Laikinojoje sostinėje veikė net penkiolika spaustuvių, septyni tabako ir papirosų fabrikų, čia įsikūrė ir du daugiausiai dirbančiųjų turintys degtukų gamintojai. Kauno apskritis veikė net trylika plytų dirbtuvių, taip pat net keturi stiklo fabrikai.

Kretingos apygarda išsiskyrė trimis gintaro dirbtuvėmis, o Šiauliai tarpukariu garsėjo ne tik odos apdirbimu ir gaminama avalyne, bet ir saldainiais. Iš 1930 m. Šiauliuose veikė net septyni saldainių fabrikai. Iš viso Lietuvoje veikė net 38 saldainių gamintojai. Tokius skaičiavimus prieš kurį laiką yra atlikusi įmonė „Creditreform“.

Šiauliai. Akcinėje bendrovėje „Maistas“, 1940 m., Šiaulių „Aušros“ muziejus, ŠAM Neg. Nr. 9832
Šiauliai. Akcinėje bendrovėje „Maistas“, 1940 m., Šiaulių „Aušros“ muziejus, ŠAM Neg. Nr. 9832
© Mauša Fligelis

Anuomet tik retoje įmonėje dirbo daugiau kaip 50 darbininkų. Štai 1931 m. birželio mėn. duomenimis, kuriuos yra pateikęs istorikas G. Vaskela, iš 1 049 pramonės įmonių tik 94 turėjo daugiau 50 dirbančiųjų, o didžioji dalis jų tesamdė po kelis ar keliolika darbuotojų.

Visi be išimties komerciniai ir kooperatiniai bankai, kurių Lietuvoje ketvirtajame dešimtmetyje veikė šeši, savo pagrindinius biurus turėjo Kaune. Įdomu, kad tarpukario valdžia rezervuotai žiūrėjo į užsienio bankų norus įkurti savo padalinius Lietuvoje.

Turtingiausi – tarpukario verslo imperiją sukūrę broliai Vailokaičiai

Tyrimus apie tarpukario investicijas ir ekonominę aplinką atlikusi istorikė doc. dr. Dalia Bukelevičiūtė teigia, kad vertinant net ir dabartiniais masteliais tarpukariu Lietuvoje gyveno itin turtingų verslininkų, o ypač – ne viena šeimos dinastija.

Turtingiausiais save vadinti galėjo asmenys, investavę į bankus ir pramonę, – šiuose sektoriuose buvo galima tikėtis didžiausios finansinės sėkmės. Būtent į juos investavo ir turtingiausiais tarpukario asmenimis laikyti broliai Juozas ir Jonas Vailokaičiai. Vien tik jiems priklausiusio „Ūkio banko“ pagrindinis kapitalas, oficialiais duomenimis, siekė 15 mln. litų.

Nors dažnai girdime apie Joną Vailokaitį, net istorikams sunku atskirti, kurios verslo idėjos yra jo, o kurios – brolio Juozo, mat daugelį sumanymų jie įgyvendino kartu.

Vyresnysis brolis Juozas buvo kunigas, Jonas baigė Prekybos ir pramonės institutą Peterburge. Jonas Vailokaitis buvo Vasario 16-osios Akto signataras. Abu broliai – Seimų nariai: Jonas – 1920–1922 m. Steigiamojo Seimo, o Juozas 1922–1923 m. – Pirmojo ir 1923–1926 m. – Antrojo Seimų. Ir Seimuose nevengę pasisakymų, kad būtų suteikiamos lengvatos ar išimtys verslui ir verslininkams, kad šalyje būtų gerinama verslo aplinka.

1933-ieji. Vainikas S. Dariui ir S. Girėnui. Su Jonu Vailokaičiu (P. Hiksa dešinėje)
1933-ieji. Vainikas S. Dariui ir S. Girėnui. Su Jonu Vailokaičiu (P. Hiksa dešinėje)
© Asmeninio archyvo nuotr.

Broliai Vailokaičiai tarpukariu sukūrė ištisą pramonės imperiją – aprėpę įvairiausias sritis – žemės ūkį, pramonę, prekybą, finansus.

Jau 1912 m. juodu įkūrė brolių Vailokaičių bendrovę, supirkdavusią ir vėliau išsimokėtinai parduodavusią parceliuojamų dvarų žemę.

1919 m. vasario 16 d. Jonas Vailokaitis, Aleksandras Stulginskis, Andrius Dubinskas ir Pijus Grajauskas įsteigė Lietuvos ūkio banką, vėliau pervadintą į tiesiog „Ūkio banką“.

„Valdydami 98 proc. šio banko akcijų buvo pagrindiniai savininkai iki pat Antrojo pasaulinio karo. Ūkio bankas buvo didžiausias komercinis bankas Lietuvoje, visuose miestuose turėjo savo filialus, akcinis jo kapitalas siekė 15 mln. Lt, kai kitų komercinių bankų – apie 3 mln. Lt. Valdybos pirmininkas visą laiką buvo Jonas, tarybai vadovavo Juozas. Trečias brolis Antanas vadovavo šio banko Šiaulių skyriui“, – pasakojo istorikė.

Praėjus tik dviem metams po minėto banko įkūrimo, broliai toliau plėtė savo veiklą finansų sektoriuje ir įsteigė draudimo akcinę bendrovę „Lietuva“.

Daugiausia planų broliai įgyvendino 1923 m. – tada buvo įkurta nemažai įmonių, svarbių tuo metu dar tik pirmuosius žingsnius žengiančiai Lietuvos ekonomikai. Viena jų – plytų ir čerpių gamybos bendrovė „Palemonas“. Kasmet ši įmonė šalį aprūpindavo 7–8 mln. plytų, kurios buvo naudojamos daugelio Kauno bei kitų miestų ir miestelių mūrinių pastatų statyboje. Taip pat juodu įkūrė plytines Garliavoje, Kybartuose, Kuršėnuose, Panevėžyje.

Netrukus buvo įkurta ir maisto produktų eksporto akcinė bendrovė „Maistas“, turėjusi net 6 fabrikus: po vieną Kaune, Klaipėdoje, Tauragėje, Panevėžyje ir du Šiauliuose – per dieną juose buvo galima paskersti po 5 tūkst. kiaulių. „Maisto“ produkciją broliai eksportavo į užsienį.

Jonas ir Juozas Vailokaičiai tais pačiais metais taip pat įsteigė žemės ūkio kooperatyvų susivienijimą AB „Lietūkis“. Pastaroji įmonė turėjo savo linų apdirbimo fabrikus Biržuose, Joniškyje, Panemunėlyje, Kudirkos Naumiestyje.

1923 m. šių verslininkų iniciatyva gimė ir cukraus gamybos Lietuvoje pradininkė – AB „Cukrus“. Be to, jie išgelbėjo ir žlungantį brolių Smidtų metalo gaminių fabriką Šančiuose, reorganizuodami jį į AB „Metalas“. Ši įmonė pradėjo gaminti jaunos šalies ūkiui reikalingus ketaus, aliuminio, vario, bronzos, žalvario liejinius, įvairias žemės ūkio mašinas ir jų dalis. Ilgainiui ji tapo didžiausia Lietuvoje, – 1938-aisiais jos akcinis kapitalas siekė 7,5 mln. Lt, o metinė apyvarta 5–6 mln. Lt.

Juodu taip pat buvo bendrovių „Medus“, žuvininkystės „Spėka“ ir prekybos bendrovių „Eksportas ir importas“, „Urmas“, „Linas“ dalininkai.

Doc. dr. D. Bukelevičiūtės atliktas tyrimas parodė, kad Juozui ir Jonui Vailokaičiams priklausė nemažai gyvenamųjų namų, dvarų ir žemės sklypų. Jonas buvo pasistatęs Kaune gyvenamąjį šešių aukštų namą. Palangoje broliai iš grafų Tiškevičių buvo nusipirkę vilą „Anapilis“, kur priimdavo svečius, o 16 ha sklypą Linksmadvaryje padovanojo Kauno universiteto Fizikos ir chemijos institutui statyti.

„Be brolių Vailokaičių įtakos Lietuvos verslo plėtrai, norėtųsi paminėti ir bankininką Andrių Vosylių, kuris nors ir buvo nebaigęs jokių rimtų mokslų, bet aktyviai įsitraukė į verslą dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o 1919 m. tapo pirmojo lietuviško Pramonės ir prekybos banko valdybos nariu, nuo 1922 m. vienas iš Kredito banko steigėjų, vėliau – valdybos pirmininkas. 1940 m. jam ir jo šeimai priklausė 34 proc. šio banko akcijų.

KAUNE. Bankininko ir pramonininko Jono Vailokaičio namas.
KAUNE. Bankininko ir pramonininko Jono Vailokaičio namas.
© Vakarų ekspreso nuotr.

Kartu su kitais jis aktyviai steigė akcines bendroves: 1920–1925 m. „Ringuvą“, „Lietuvos Lloydą“, „Lietuvos Siemens“, „Nemuną“, medienos apdirbimo įmones „Venta“, „Miškas“, 1930 m. – „Lietmedį“. Visą tą laiką jis buvo vienos didžiausių draudimo bendrovių „Lietuvos Lloydas“ valdybos pirmininkas.

Lietuviškos bankininkystės pradininkas Martynas Yčas

Pirmųjų Lietuvos vyriausybių narys, buvęs finansų, prekybos ir pramonės ministras Martynas Yčas tapo ir lietuviškosios bankininkystės pradininku.

„M. Yčas dar buvo laikomas vienu aktyviausių investuotojų. Kartu su bendraminčiais 1918 m. pabaigoje įkūrė Vilniuje pirmąjį lietuvišką Pramonės ir prekybos banką, kuris vėliau persikėlė į Kauną. Vėliau šis bankas bankrutavo, o dėl jo bankroto buvo buvo kaltinamas M. Yčas“, – komentavo tarpukario verslininkų turtus analizavusi istorikė.

Pasak jos, nuo 1920 m. M. Yčas aktyviai dalyvavo steigiant įvairias įmones, – miško eksploatavimo bendrovę „Eglynas“, aliejaus gamybos įmonę „Ringuva“, metalo dirbinių įmonę „Nemunas“, importo ir eksporto bendrovę „Dubysa“.

1925 m. jis kartu su A. Vosyliumi ir kitais įsteigė „Siemens“, buvo vienas „Lietuvos Lloydo“ steigėjų.

„1920 m. jis įsteigė Lietuvos garlaivių bendrovę, kurios vardu nupirko šešis prekybinius jūrų laivus. Tai pat investavo į alaus ir spirito pramonę, buvo vienas alaus daryklos „Ragutis“ ir „Gubernija“ steigėjų“, – sakė D. Bukelevičiūtė.

Garsiausių ir turtingiausių Lietuvos tarpukario verslininkų darbai: nuo varžtų ir kelių tiesimo iki Šiauliuose gimusių raudonpadžių „Louboutin“ pirmtakų
Martynas Yčas
© Lietuvos centrinis valstybės archyvas

M. Yčo verslas taip pat buvo „konkės“ eksploatacija Kaune. Jis buvo įsigijęs Tirkeliškių dvarą ir užveisęs jame vištų ūkį.

Įtakingasis bankininkas Andrius Vosylius

Įtakingas bankininkas ir verslininkas Andrius Vosylius nebuvo baigęs jokių rimtų mokslų, – jis buvo mažažemio Suvalkijos valstiečio sūnus, vėliau dirbęs darbininku Kaune, savamokslis ir vien tik savo nežabotos energijos, nepaprastų gabumų, atkaklumo dėka tarpukariu tapęs ne tik milijonieriumi, bet ir išsilavinusiu, kultūringu žmogumi.

„Sugrįžęs iš Varšuvos, kur, regis, dirbo fabrike, jis prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniuje dirbo Petro Vileišio žemės ūkio mašinų fabrike „Vilija“, vėliau drauge su Jonu Smilgevičiumi perpirko fabriką ir tapo jo direktoriumi“, – pasakojo D. Bukelevičiūtė.

1919 m. A. Vosylius tapo pirmojo lietuviško Pramonės ir prekybos banko valdybos nariu, o 1922-aisiais, kai buvo kuriamas Kredito bankas, buvo vienas jo steigėjų.

Kartu su kitais jis aktyviai steigė akcines bendroves: 1920–1925 m. „Ringuvą“, „Lietuvos Lloydą“, „Lietuvos Siemens“, „Nemuną“, medienos apdirbimo įmones „Venta“, „Miškas“, 1930 m. – „Lietmedį“. Visą tą laiką jis buvo „Lietuvos Lloydas“ valdybos pirmininkas.

Brolių Tilmansų metalo imperija

Vokiečių Tilmansų giminė Kaune – viena garsiausių ir turtingiausių, tarpukariu atvykusių į Lietuvą, šeimų. Jos narius iki šiol prisimena kaip pramonininkus, finansininkus ir prekybininkus.

Pirmasis čia atkeliavo Richardas Tilmansas, 1893 m. senojoje „Vulkano bazėje“ jis buvo įkūręs bendrovę „Broliai Tilmansai ir Ko“. Tai buvo viena didžiausių įmonių visoje Rusijos imperijoje. Ši įmonė gamino vinis, varžtus, sraigtus, vielą ir kitus metalo dirbinius. Dar 1913 m. čia dirbo beveik 1600 darbuotojų. Tilmansai mokėdavo jiems didesnį atlyginimą nei kitose įmonėse. Šie geležies dirbinių ir statybinių medžiagų prekybos namai gyvavo net 47 metus.

Tilmansų geležies apdirbimo fabrikas užsiėmė ne vien vinių ar varžtų gamyba – 1898–1929 m. čia veikė ir pirmoji Lietuvoje pramoninė elektrinė.

1921 m. Tilmansai įsteigė bendrovę „Tilka“, kuri gamino daugybę prekių – degtukus, baldus, šokoladą ir saldainius. Ilgainiui Tilmansai tapo vieno didžiausių šokolado ir saldainių fabrikų savininkais.

Šeima taip pat dalyvavo steigiant šalies komercijos banką ir draudimo bendrovę „Lietuvos Lloydas“.

Tilmansai buvo ir didžiausi Lietuvos komercijos banko akcininkai. Ši šeima gausiai investavo į nekilnojamąjį turtą – pirmąjį XX a. dešimtmetį jiems priklausė 33 namai.

„Šaltiniuose teigiama, kad 1938 m. fabriko akcinis kapitalas buvo vienas didžiausių Lietuvoje ir siekė 6 mln. litų, o apyvarta – 3,7 mln. litų, – pasakojo istorikė. – Fabrikui priklausė nemažai nekilnojamojo turto Karmelitų rajone, dalį patalpų Tilmansai nuomojo „Kauno audiniams“, „Liteksui“, kariuomenės artilerijos dirbtuvėms, tabako fabrikui „Kontinental“. Beje, Tilmansų bendrovės administracinis pastatas mūsų dienomis „eksponuojamas“ kauniškame prekybos centre „Akropolis“. Manau, kad tai buvo puikus architektūrinis sprendimas.“

Pasaulyje Šiaulius išgarsinę Chaimas ir Jokūbas Frenkeliai

Chaimas Frenkelis Šiauliuose karjerą pradėjo 1879 m. – įsidarbinęs paprastu odos išdirbėju.

Pirmuosius mažus žingsnius versle žengęs Šiauliuose, jį išplėtė ne tik iki carinės Rusijos imperijos, bet ir iki Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos. Taip Ch. Frenkelis ir jo sūnus Jokūbas su šeima Šiauliuose padėjo pamatus moderniai odų pramonei ir išvystė ją iki pasaulinio lygio. Šiauliai tapo ne tik visoje Rusijos imperijoje, bet ir pasaulyje žinomi kaip „odų sostinė“, o Ch. Frenkelis buvo laikomas odų karaliumi.

Frenkelio fabrikas // Nuotr. iš kolekcininko Michailo Duškeso kolekcijos
Frenkelio fabrikas // Nuotr. iš kolekcininko Michailo Duškeso kolekcijos

Iš pradžių Ch. Frenkelis įsigijo nedideles odų apdirbimo dirbtuves – jose dirbo vos dešimt darbininkų, kuriems talkino ir pats savininkas. Tačiau net ir turėdamas mažas dirbtuves, jis nuolat domėjosi pasaulinėmis odos apdirbimo tendencijomis – taip norėjo neatsilikti nuo naujovių. Vėliau į įmonės veiklą įsitraukė ir jo sūnus Jokūbas Frenkelis, kuris dirbo prie fabriko veikusioje laboratorijoje.

„Ch. Frenkeliui pavyko taip išplėtoti odos dirbinių gamybą, kad ji sulaukė neįtikimos šlovės. 1905 m. Ch. Frenkelio odos dirbiniai Paryžiaus bei Briuselio parodose buvo apdovanoti aukso medaliu. Ypač fabrikas išgarsėjo, kai 1906 m. pradėjo gaminti aukščiausios kokybės „raudonuosius padus“, turėjusius didelę paklausą. Jie buvo aukštos kokybės, sudrėkę – sukietėdavo ir tapdavo nepralaidūs drėgmei. Ir čia ne vienintelės padų ypatybės – odų rauginimui buvo naudojamos iš Afrikos atvežtos mangrovinių miškų medžių žievės, kurios ir nudažydavo odą raudonai“, – sakė D. Bukelevičiūtė.

Ch. Frenkelį galima laikyti savotišku garsiųjų raudonpadžių „Louboutin“ gamybos pirmtaku. Tiesa, tuo metu raudonpadžius batus buvo itin pamėgusi carinė armija – beveik visa Rusijos kariuomenė juos avėjo.

1914 m. Frenkelio fabrike jau dirbo apie 1 tūkst. darbuotojų.

Ch. Frenkelis laikytas vienu turtingiausių žmonių carinėje Lietuvoje.1908 m. šeima Šiauliuose pasistatė gyvenamąjį namą, dabar žinomą kaip Frenkelių vila.

Frenkelio vila // Nuotr. iš kolekcininko Michailo Duškeso kolekcijos
Frenkelio vila // Nuotr. iš kolekcininko Michailo Duškeso kolekcijos

1920 m. Ch. Frenkeliui mirus, verslą perėmė sūnus Jokūbas, kuris 1925 m. kartu su kitais įkūrė bendrovę „Batas“. 1939 m. didžiausio Lietuvoje batų fabriko produkcija užėmė daugiau nei pusę Lietuvos rinkos ir nukonkuravo nemažą dalį importinės avalynės.

Investuotojų Soloveičikų šeima

Tarp turtingiausių Lietuvos žmonių minima ir sena Kauno žydų Soloveičikų giminė – taip pat nemenki investuotojai.

Ypač stambus verslininkas buvo Nikolajus Soloveičikas, kuriam priklausė keletas įmonių. Jis buvo „Lietuvos Lloydo“ akcininkas, jam priklausė sėkminga bendrovė „Soloveičikas ir sūnus“, šeima valdė malūną, lentpjūvę, buvo alaus daryklos akcininkai.

Alus ir jo karaliai Volfai

„Giminystės ryšiais susiję Volfai ir Soloveičikai buvo Lietuvos komercijos banko akcininkai, o Sulimas Volfas įėjo į šio banko tarybą. Grigorijus Volfas buvo Žydų banko valdybos pirmininkas“, – komentavo pašnekovė.

Volfų šeimos verslas susijęs su alaus pramonės plėtra. 1853 m. Kaune alaus daryklą atidarė Rafailas Volfas, vėliau įmonės veiklą perėmė jo sūnus Iseras Beras Volfas, kurio vardu ir buvo pavadinta alaus darykla – „I. B. Volfas“. XIX a. pabaigoje kartu su Abeliu Soloveičiku jis įsigijo F. Engelmano valdytą alaus daryklą, taigi I. B. Volfas buvo dviejų alaus daryklų valdytojas, nors viena jų buvo vadinama buvusio savininko pavarde.“

Garsiausių ir turtingiausių Lietuvos tarpukario verslininkų darbai: nuo varžtų ir kelių tiesimo iki Šiauliuose gimusių raudonpadžių „Louboutin“ pirmtakų
© DELFI / Paulius Garkauskas

Pasak istorikės, 1927-aisiais įsteigta nauja alaus bendrovė buvo pavadinta „I. B. Volfas-Engelman“, jos produkcija užėmė beveik 40 proc. visos alaus rinkos Lietuvoje.

Statybų oligarchai – broliai Ilgovskiai

„Broliai Dovydas ir Gedalis Ilgovskiai vadinami tarpukario Lietuvos statybų oligarchais. Kartu valdė statybos bendrovę, kuri laimėdavo visus pelningiausius valstybinius konkursus, tapdavo garsiausių statybų rangove. Ilgovskių bendrovė statė svarbiausius visuomeninius ir kitus valstybei svarbius pastatus – Vytauto Didžiojo karo muziejų, Žemės ūkio rūmus, Vytauto Didžiojo universiteto klinikas, ne vieną Lietuvos mokyklą bei gimnaziją bei tiltus – Juozapavičiaus tiltą Alytuje ir Panemunės per Nemuną Kaune“, – sakė D. Bukelevičiūtė.

Šie statybų magnatai buvo pirmieji, pradėję tiesti plentus Šiaulių, Alytaus, Marijampolės ir Kauno rajonuose.

Lietuviško vyno pramonės tėvas Balys Karazija

Gal ne toks turtingas, bet Lietuvos tarpukario verslui buvo ne mažiau svarbus lietuviško vyno pramonės tėvas Balys Karazija.

Pirmojo pasaulinio karo metu su šeima B. Karazija pasitraukė į Rusiją. Ten baigė gimnaziją, o po karo grįžusi į Lietuvą, šeima įsikūrė vienkiemyje prie Anykščių. Ji užveisė sodą, iš kurio derliaus tėvas pradėjo gaminti naminį vaisių vyną.

Po agronomijos studijų B. Karazija išsinuomavo mūrinius rūsius ir įrengęs dirbtuves užraugė pirmuosius 8000 litrų obuolių vyno. Vynas sulaukė neįtikėtino pasisekimo – visą jį pavyko ir parduoti dar tais pačiais metais. Vėliau tas rūsys tapo „Anykščių vyno“ gamykla, Jau kitais metais B. Karazija eksponavo savo vyną Žemės ūkio rūmų parodoje Kaune ir gavo medalį. Vėliau jo gaminama produkcija iškeliavo net į tarptautines parodas Paryžiuje, kur vynas „Birutė“ buvo apdovanotas pagrindiniu prizu.

Taip B. Karazija pelnė žymiausio Lietuvoje vyno gamintojo reputaciją. Gimtuosiuose Anykščiuose jis buvo didžiausias darbdavys. Be savo sodų derliaus, vaisius ir uogas B. Karazija supirkinėjo visoje Lietuvoje, į gamyklą žaliava buvo priimama tik šviežia ir iš karto skubiai perdirbama.

Reikšmingiausi tarpukario ekonomikos įvykiai

• Lito įvedimas į apyvartą: jis paleistas 1922 m. sausio 2 d. ir pakeitė vadinamuosius ostpinigius – ostrublius ir ostmarkes. Jis greitai išsikovojo pripažinimą ir buvo stabilus net per Didžiąją depresiją.

• Didieji infrastruktūros darbai: atsikūrusi Lietuva pirmiausia ėmėsi sujungti turimas geležinkelio atkarpas, tam 1924 m. nutiestas Kazlų Rūdos–Šeštokų geležinkelis, kad būtų galima pasiekti Alytaus geležinkelį; 1932 m. geležinkelis sujungė Kauną su Klaipėda. 1938 m. baigtas tiesti Žemaičių plentas.

• Kooperacija: smulkių ūkelių su skurdžiais finansiniais ištekliais kraštas rado optimalų sprendimą, kaip per keletą metų tapti eksportuojančia šalimi. Tam buvo pasitelkta kooperacija. „Lietūkis“, „Pienocentras“, „Maistas“ – pagrindiniai to meto Lietuvos maisto produktų eksportuotojai.

• Uosto atgavimas: Lietuva 1923 m. atsiėmė Klaipėdą. Nuo tada uostas smarkiai augo, buvo svarbiausias eksporto langas į pasaulį: per jį ėjo daugiau kaip 80 proc. šalies eksporto ir apie 70 proc. importo. Imtas kurti savas prekybos laivynas. Uostas ypač atsigavo baigus tiesti geležinkelį: 1931–1937 m. uosto krovinių apyvarta padvigubėjo.

• Didžioji ekonominė krizė: pasaulio ūkio nuosmukis, užsitęsęs visą dešimtmetį, pareikalavo ne tik milžiniškų aukų. Tai buvo valstybės ekonominio atsparumo išbandymas. Reikia pasakyti, kad Lietuva palyginti gerai jį atlaikė.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(28 žmonės įvertino)
5.0000
Eugenija Grižibauskienė | D+

Kovido antikūnų testą sukūręs Gylys: jau spėjau įsitikinti, kad Lietuvai vietos gamintojų nereikia (26)

Unikalūs dalykai šiuo momentu kuriami ir dar unikalesni tyrimai atliekami Riešėje , buvusioje...

Eugenija Grižibauskienė | D+

Rytų Europoje lyderiaujančios kompanijos bedrasavininkas Blandis – apie chaosą žaliavų rinkoje, ypatingą kataklizmų pranašą ir savo gentį (4)

Jeigu dabar studijuočiau ekonomiką, šias verslininko mintis skaityčiau kaip vadovėlines tiesas,...

Eugenija Grižibauskienė | D+

Buvęs „Lukoil Baltija“ vadovas Paleičikas – apie automatais ginkluotą palydą ir blogo ruso etiketę (23)

Janekas. Tokiu vardu tėvai norėjo registruoti ką tik gimusį jaunėlį Ivaną Paleičiką ....

Eugenija Grižibauskienė | D+

Į ketvirtą dešimtmetį įžengusios „Elintos“ vadovas Jokužis – apie dar neregėtą užsakymą ir elektra varomus sunkvežimius (19)

Kauno laisvosios ekonominės zonos senbuvė „ Elinta “ pasitinka išrikiuotomis elektromobilių...

Eugenija Grižibauskienė | D+

Tarp galingiausių lazerių kūrėjų atsidūręs Kraujalis – apie vaikystę kita pavarde, slaptuosius angelus ir į stalčių gulančius rašaliojimus (3)

Žmogus, apie kurį šiame straipsnyje pasakojama, yra pirmojo Lietuvoje sukurto lazerio , kuris...

Top naujienos

Net 27 Europos šalyse COVID-19 atvejai krenta, nesiseka tik Lietuvai ir Danijai: kokia vasara laukia (95)

Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ECDC) duomenimis, 17–18 savaitėmis, palyginti su...

1,5 milijono žmonių Galimybių pasu galės naudotis iškart: kokios papildomos paslaugos laukia (141)

Ekonomikos ir inovacijų minsiterija skaičiuoja, kad nuo pirmadienio startuosiančiu Galimybių pasu...

Seimui teikiami atnaujinti biudžetai: pokyčiai laukia darbuotojų, verslininkų, pensininkų Veryga iškvietė Dulkį į Seimą (93)

Antradienį Seimui pateiktas atnaujintas 2021 metų valstybės biudžetas. PSDF biudžeto pateikimas...

Aiškėja tragedijos Liolių miestelyje detalės: mergytės žuvo greičiausiai netyčia įkritusios į tvenkinį (98)

Kelis šimtus gyventojų turintį Liolių miestelį Kelmės rajone pirmadienio vakarą sukrėtė...

Analitikai: Rusija demaskuota, prie pabaigos artėja ištisa era (32)

6-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje pačiame Rusijos sostinės centre pastatyta milžiniška ir...

Nuotolinių posėdžių kuriozai nesibaigia: vonioje kamerą įjungęs pusnuogis Kęstutis Masiulis sutrikdė kolegas (13)

Nuotolinių Seimo komitetų posėdžių kuriozai – nesibaigia. Antradienio rytą vykusio Seimo...

KT teisėju paskirtas Mizaras: Partnerystės įstatymo projektas nesikėsina į konstitucinę šeimos sampratą (83)

Šiuo metu derinamas Partnerystės įstatymo projektas nesikėsina į santuokinę vyro ir moters...

LGBT bendruomenė planuoja eitynes Kaune ir skelbia reikalavimų sąrašą (143)

Kol Lietuvos akys savaitgalį krypo į „Didįjį šeimos gynimo maršą“, LGBTQ+ aktyvistai...

Vilnietis Neryje užfiksavo neįprastą roplį: kokia tikimybė, kad jie išplis Lietuvoje? (24)

Neries pakrante nuo Lazdynų link Bukčių šį šeštadienį keliavęs Linas nufotografavo ant...

Įvardino nesaugiausią pėsčiųjų perėją Vilniuje: nesupranta, kodėl kasdien tenka rizikuoti gyvybe (21)

Vilniaus Geležinio vilko gatvėje esanti nereguliuojama pėsčiųjų perėja neretai pavadinama...