aA
Aplankyti vienos didžiausių Kėdainių krašto maitintojos, fosforo trąšų gamintojos „Lifosos“ keliavome likus vos porai dienų iki čia užfiksuotų kelių susirgimų koronavirusu. Kartu su įmonės vadovu Jonu Dastiku dar pasidžiaugėme, kad toji bėda jų įmonę aplenkė. Bet kaip sakoma, neperšokęs griovio, nesakyk „Op“. Tačiau nuo šios nemalonios staigmenos jau niekas nėra apsaugotas.
Kėdainių Lifosa
Kėdainių Lifosa
© DELFI / Laimonas Jankauskas

Šiame pokalbyje bus visko, – ir apie Kėdainių Alpes, ir apie krizes, ir apie pusšimtį metų trunkančias ištikimybes, ir apie bendravimą su garsiuoju Rusijos oligarchu.

Atlyginimams pinigų negaili

Į įmonę riedame išlakių liepų alėja. Dauguma jų – dar nuo tų 1963-ųjų, kuomet buvo pastatyta ši gamykla.

Apie tai, kaip gyvena ir kiek uždirba „Lifosos“ darbuotojai, jau galima spręsti pagal automobilių kiekį aikštelėse – atvažiavę priešpiet vos radome vietą kur pastatyti mašiną.

Išties – per tūkstantį žmonių dirbančioje įmonėje dar metų pradžioje atlyginimų vidurkis siekė kone pustrečio tūkstančio eurų. Lietuvos masteliais – jis gan solidus.

„Lifosa“ taip pat yra viena didžiausių mokesčių mokėtojų.

„Pažiūrėjau penkerių metų vidurkį, tai vienas mūsų darbuotojas Lietuvai uždirbo 33-35 tūkst. eurų mokesčių per metus. Per dieną vien tik mokesčių sumokame 100 tūkst. eurų. Iš viso per metus sumokame 36 mln. eurų“, – susėdę vadovo kabinete su Jonu Dastiku pradedame pokalbį apie netradicinius Lietuvai skaičius ir apie tai, ką byloja įmonės prieigose stovintys automobiliai.

Kėdainių Lifosa
Kėdainių Lifosa
© DELFI / Laimonas Jankauskas

„Turime tris mašinų stovėjimo aikšteles, bet statysime ir ketvirtą. Anksčiau važiuodami į darbą žmonės pasistengdavo keturiese susėsti, o dabar – dažniausiai po vieną“, – apie pakitusius darbuotojų įpročius ir jų materialinę padėtį kalba 1005 darbuotojų kolektyvui vadovaujantis J. Dastikas.

Šioje įmonėje mokamas vienas geriausių atlyginimų Lietuvoje. „Tokios didelės industrijos įmonėse pagal atlyginimų dydį anksčiau mes buvome treti po „Orlen Lietuvos“ ir „Achemos“, tačiau dabar abi šias įmones jau aplenkėme. „Achema“ jau buvo atsilikusi, bet dabar jau atsigaudinėja, nes yra labai atpigusios dujos“, – pasakoja pašnekovas.

Klausiu, ar tai tokia pramonės sritis, kur galima tokius atlyginimus mokėti, ar tai tokia akcininko, garsaus Rusijos oligarcho Andrejaus Melničenkos, Šveicarijoje registruotos korporacijos „EuroChem“, kuriai priklauso „Lifosa“, savininko valia ir nusiteikimas – negailėti pinigų darbuotojams.

„Na, ne tokie ir dideli pas mus atlyginimai, yra švogerių įmonių, kur didesnius atlyginimus susimoka. Kita vertus, žmogui reikia, kad jis pragyventų. Mes visada panašios politikos laikėmės. O ir mūsų akcininkas neskūpus. Jo nuostata yra mokėti tiek, kad nereikėtų sukti galvos dėl darbo jėgos. Pagaliau ir darbo sąlygos pas mus sudėtingesnės, reikia didesnės kvalifikacijos“, – argumentus dėlioja pokalbininkas.

Stengiasi išsaugoti žmones

Pasak jo, visas fabrikas, pradedat nuo žaliavos gavimo iki produkcijos realizavimo, yra sujungtas į grandinę. Jei sustos realizacija, stos gamyba, jei sustos žaliavos tiekimas, teks stabdyti fabriką.

„Viskas yra susieta. Jeigu koks nors operatorius iškrės fokusą, stos fabrikas. Patys gaminame pusfabrikačius – sieros, fosforo rūgštį. Ir tam reikalinga atitinkama kvalifikacija.Yra tokių darbo vietų, kad paruoštume tinkamą žmogų trunka 3-5 metus. Ir nemažą dalį specialistų paruošiame čia, gamykloje. Todėl mums labai apsimoka pasistengti, kad nebūtų žmonių kaitos”, – tokios įmonės filosofijos laikosi tiek jos akcininkas, tiek vadovas.

Kėdainių Lifosa
Kėdainių Lifosa
© DELFI / Laimonas Jankauskas

Pasak J. Dastiko, toji grandinė prasidėjus karantinui striginėjo tik pirmąją savaitę, kai prie Lenkijos pasienio nutįso automobilių eilės.

„Truputį išsigandome, bet greitai buvo įvesta tvarka. Juk mes per dieną į užsienį išsiunčiame 50-60 mašinų. O iš viso eksportuojame apie 98 proc. savo produkcijos“, – sakė pašnekovas.

Pasiektas dugnas

Praėjusių metų „Lifosos“ rezultatai buvo prastesni nei 2018-ųjų. Diretorius neslepia, kad dabar įmonė gyvena ciklais ir dabar yra atsidūrusi bene pačiame dugne.

„Rezultatai priklauso nuo trąšų kainų pasaulyje. Mano nuomone, dabar mes jau esame dugne. Per trylika metų šiemet yra žemiausios trąšų kainos. Per pusę metų – vos 100 tūkst. eurų pelnas. Vadinasi, praktiškai nulinis. Juk per vieną dieną pagaminame produkcijos už milijoną. Per dieną vien tik mokesčių sumokame 100 tūkst. eurų, per metus iš viso – 36 mln. eurų. Tai toks pelnas, tas pats, kas nieko“, – neslepia vienos didžiausių fosforo trąšų gamyklos Europoje vadovas.

Maitina ir geležinkelius, ir uostą

Įmonė eksportuoja net 98 proc. savo produkcijos. 200 tūkst. tonų iškeliauja mašinomis, bet pagrindiniai srautai – 800 tūkst. tonų gabenami vagonais į Klaipėdos uostą, o iš ten trąšos jau plukdomos laivais. Tokiais pačiais keliais atkeliauja ir žaliavos.

J. Dastikas pasidžiaugė, kad Lietuvoje puikiai sutvarkytas geležinkelis.

Kėdainių Lifosa
Kėdainių Lifosa
© DELFI / Laimonas Jankauskas

Jis teigia, kad tvarką įvedė anuometinis susisiekimo ministras, o vėliau Lietuvos geležinkelių vadovas Jonas Biržiškis.

„Tiek Lietuvos geležinkeliams, tiek krovinių uostui „Lifosos“ produkcija ir žaliavos padaro apie 4 proc. apyvartos. Bet buvo laikas, kai uostui duodavome ir 15 proc.”, – pasididžiavimo neslepia jis.

„Lifosa“ eksportuoja į 40 šalių, – praktiškai į visas Europos šalis, Kanadą, Pietų Ameriką.

Kosminės trąšų kainos

Tuomet, kai daugelis įmonių laižėsi Rusijos krizės padarytas žaizdas, „Lifosa“ žėrėsi pelną, o kai visi pradėjo augti kaip ant mielių, kėdainiečius užklupo krizė. Jiems nuolat tenka irtis prieš srovę.

J. Dastikas pasakoja, kokia patraukli eksporto šalis prieš 2008-ųjų krizę buvo Indija. Tuo metu trąšų kainos buvo aukščiausios per visą istoriją.

„Jos buvo tris kartus brangesnės. Prieš pat krizę tona trąšų kainavo 1280 dolerių, o prasidėjus krizei jų kaina nukrito iki 280 dolerių. Tuomet būtume vien tik pelno gavę pusę milijardo, bet per paskutinį ketvirtį krizė „suvalgė“ 100 mln. dolerių“, – ypatingai dinamišką laikotarpį prisiminė pašnekovas.

Kas gi nutiko?

Pasak „Lifosos“ vadovo, visas pasaulis tiesiog nustojo pirkti trąšas: „Tik Indija pirko, nes ji gavo dotacijas iš vyriausybės. Tai viso pasaulio gamintojai metėsi ten. Buvo metas, kad ir mes 70 proc. produkcijos į Indiją eksportavome. O dabar ten mūsų nebeliko, nes tą rinką užėmė Saudo Arabija, kuri pastatė galingą gamyklą, – tokią, kaip dešimt Lifosų. Jie užėmė Turkijos, Pakistano, Indijos, Filipinų rinkas. Mums ten net neverta nosies kišti, nes jiems daug arčiau“.

Brazilų žulikystės

„Lifosos“ vadovas neslepia, kad pats aplankė tik dalį tų šalių, į kurias eksportuoja. Sako, kad ten neretai stengiasi siųsti tuos, kurie atsakingi už produkto kokybę.

Kėdainių Lifosa
Kėdainių Lifosa
© DELFI / Laimonas Jankauskas

Tarkime, su Brazilija nutiko toks atvejis. Užsakovai atsiuntė į įmonę nuotrauką, kad gavo blogą produktą. O buvo du laivai ten nuplukdyti. J. Dastikas išsiuntė cecho viršininką, ir kokybės vadovę. Tie vietoje įsitikino, kad brazilai užsiėmė žulikystėmis.

„Visi nori gauti kuo pigiau. Sušlavė anie iš laivo padugnių sąšlavas, su traktoriumi sutrynė, nufotografavo ir parašė, kad trąšos nekokybiškos. Kai nuvažiavome ir vietoje pamatėme, kas nutiko, tai jie mūsų atsiprašė. Reikia parodyti, kad tu domiesi savo produktu ir laboratorijos tyrimus atlikti, patikrinti, ar ji atitinka reikalavimus, ar atestuota. Kai pagrasiname, kad apskųsime, susitvarko. Ir taip jau gal penkiolika metų nesame mokėję už pretenzijas“, – pasidžiaugė pašnekovas.

Pakilimai ir nuopoliai

O kaipgi pats J. Dastikas reaguoja į krizes, ar į tas cikliškas duobes, kurios kyla trašų rinkoje? Juk bepigu vadovauti, kai verslas sekasi. Ir tik tuomet, kai verslą ištinka krizė, gali parodyti viską, ką sugebi.

„Mūsų krizės nesutampa su tradicinėmis. Jos veikia sinusoidės principu. Kai „Lifosos“ akcininkais buvo amerikiečiai, jie turėjo penkiasdešimties metų statistiką, kuri parodė, kad krizės kartojasi maždaug kas septyneri metai. Tam yra logiškas paaiškinimas“, – dėsto įmonės šeimininkas.

Kėdainių Lifosa
Kėdainių Lifosa
© DELFI / Laimonas Jankauskas

O tas logiškas paaiškinimas skamba taip. Kai pasaulyje viskas gerai ir jis gerai gyvena, bankai siūlyte siūlo paskolas. Pastatyti panašiai įmonei reikia trijų keturių metų, tai kas nori, imasi tai daryti. O tada visi nustoja pirkti ir laukia naujo produkto, nes žino, kad atsiradus naujam gamintojui, trąšos atpigs. Kai trąšos atpinga, kokios kelios įmonės dėl patiriamų sunkumų užsidaro. Pasauliui jų vėl pritrūksta, tuomet kainos ir vėl pakyla.

Štai tokiu uždaru ratu sukasi šis verslas.

„Kai gerai, gerai visiems: ir akcininkams, ir darbuotojams, ir Kėdainiams, ir bankams. O kai blogai, kai tau reikia pinigų, niekas neduoda. Sakoma, kai tau reikia skėčio, bankas jį atima“, – šypsosi verslininkas.

Stato 6 mlrd. vertės miestą ir gamyklas

J. Dastikas itin gražiai atsiliepia apie „Lifosos“ akcininką A. Melničenką.

„Jis ilgą laiką iš „Lifosos“ net neėmė dividendų. Buvome sukaupę apie milijardą dolerių. Kai paklausėme, ką daryti, pasakė, kad neprapuls“, – „Lifosos“ savininko žodžius prisiminė įmonės vadovas.

Iš Baltarusijos, Gomelio srities kilęs „EuroChem“ savininkas A. Melničenka yra vienas turtingiausių pasaulio žmonių. „Forbes“ skelbiamuose turtingiausųjų sąrašuose jis užima 95 vietą.

Tai žmogus, apie kurį sklando legendos. Sakoma, kad kur kas lengviau gauti interviu iš Vladimiro Putino, ar kito valdžios viršūnėse sėdinčio asmens, nei iš šio verslininko.

Oligarcho tėvas – profesorius, dirbo kibernetikos srityje. Pats Andrejus labai gerai mokėsi, studijavo kvantinę fiziką, paskui baigė finansų studijas. O šalia to visus stebino savo verslumu.

Kėdainių Lifosa
Kėdainių Lifosa
© DELFI / Laimonas Jankauskas

Dar studijuodamas Maskvos valstybiniame universitete vaikinas su draugu atidarė valiutos keityklą, vėliau įkūrė banką. Jis taip pat pradėjo supirkinėti investicinius čekius ir už juos pirkdavo Rusijos įmones.

Pasak J. Dastiko, milijardierius stengiasi į politiką nesikišti, todėl su Vladimiru Putinu nesutarimų nekyla.

„Ir mums siūlo nesikišti į politiką, nes jo nuomone, nekorektiška užsienio kapitalo įmonei tai daryti. Jo pozicija – remti tuos, kurie jau išrinkti“, – tokios pozicijos laikosi ir „Lifosa“.

J. Dastikas pasidžiaugė, kad įmonė neatiteko buvusiam „Jukos“ vadovui, o taip pat – kurį laiką „Mažeikių naftos“ savininkui Michailui Chodorkovskiui. Galima nujausti, kokia linkme būtų pakrypę reikalai.

Pasak jo, turėti tokius akcininkus, kaip „EuroChem“ – nauda ir Kėdainiams, ir Lietuvai.

Nė penkiasdešimties neturintis milijardierius ir vėl turi naujų užmojų. Jis griauna ilgą laiką egzitavusį Rusijos, Baltarusijos, Kanados ir Vokietijos kalio trąšų kartelį, kuris ilgą laiką laikė aukštas kainas.

Prie Volgos oligarchas stato du galingus fabrikus, jau yra įrengęs tris galingas šachtas Volgogrado srityje. Pasak J. Dastiko, jis praktiškai stato naują miestą, nes stepėje reikia sukurti visą infrastruktūrą. Jau investuota 4 mlrd. dolerių, dar reikės mažiausiai poros.

Atsisakė žadą atimančio pasiūlymo

Daugiau kaip prieš dešimtmetį J. Dastikas turėjo dviejų valandų pokalbį su garsiuoju milijardieriumi. Pokalbis vyko Maskvoje ir buvo neatsitiktinis: A. Melničenka pasiūlė J. Dastikui ypatingas pareigas ir prabangų gyvenimą Maskvoje.

„Jis norėjo patikėti man valdyti tris fosforo trašų gamyklas – šią, bei esančias Leningrado srityje ir Krasnodaro krašte. Atsisakiau. Man jau buvo šešiasdešimt metų. Tai viena priežastis. Kita vertus ten dar labai daug sovietinio mentaliteto. O pas mus ir nepriimta į tą pusę važiuoti dirbti“, – atsisakymo argumentus dėliojo pašnekovas.

Kėdainių Lifosa
Kėdainių Lifosa
© DELFI / Laimonas Jankauskas

J. Dastikas sako, net nesvarstęs to pasiūlymo. Tiesa, iš karto buvo nepatogu atsisakyti, tai paparašęs laiko pagalvoti, o grįžęs į Lietuvą iš karto informavo, kad atsisako. Ir niekada dėl to nesigailėjo.

Nykštukė didelėje korporacijoje

Akcininko komandoje – vien tik apie pusė tūkstančio vadovaujančios grandies žmonių: šimtas jų dirba Šveicarijoje, kiti – Maskvoje.

„Mums su ta grandimi nedaug reikalų reikia turėti. Anksčiau, kol mano tiesioginis vadovas sėdėjo Maskvoje, du kartus per metus ten apsilankydavau – korporatyviniame Naujųjų metų baliuje ir apsiginti kitų metų planus. Dabar jau ir to nereikia, nes viskas tvarkoma kompiuteriu. Tai belieka nuvykti į balių ir dar į varžybas, kuriose dalyvauja jauni specialistai. Anksčiau jos vykdavo Sočyje, olimpiniame miestelyje“, – apie bendrus korporacijos renginius pasakojo J. Dastikas.

Bendrame „EuroChem“ korporacijos kontekste „Lifosa“ yra nykštukė, akcininko turto portfelyje ji tesudaro iki 4 procentų.

Palyginimui,„Lifosos” akcininkas turi 40 tūkst. nuosavų vagonų ūkį, kai tuo tarpu Lietuva – tik 6 tūkst.

Be „EuroChem“ A. Melničenka valdo Sibiro anglies kompaniją. Per valandą jo kompanija iškasa 13,5 tūkst. tonų anglies.

„Mes gipso iš įmonės kasdien išvežame po 6 tūkst. tonų, tai mums atrodo daug. Jis taip pat turi šilumos įmonių, elektrinių akcijų. Jos kartu sudėjus pagamina per metus 50 mlrd. kilovatvalandžių elektros energijos. Praktiškai to kiekio Lietuvai užtektų“, – dar vieną palyginimą pateikė pašnekovas.

Kėdainių Lifosa
Kėdainių Lifosa
© DELFI / Laimonas Jankauskas

J. Dastikui patinka, kad akcininkai nori viską daryti skaidriai:„Tikrai džiaugiuosi tokia savininko pozicija. Mes turime tam tikras taisykles, kurių sąžiningai laikomės. Pirmoji – sąžiningai mokėti mokesčius, taip pat – rūpintis darbų sauga ir aplinkosauga. Pinigų tam negailime“.

Milijonai labdarai

Anksčiau korporacija skirdavo per metus vieną milijoną litų, kuriuos „Lifosa“ galėjo panaudoti įvairiai labdarai ir paramai. Paprastai šie pinigai nuguldavo Kėdainių krašte: „Mūsų akcininkas yra nustatęs paramos sritis. Tai vaikų sportas, sveikatos apsauga ir švietimas. Sudarydavome sutartis su Kėdainių savivaldybe, sutardavome, kas bus už tuos pinigus padaryta, duodavome pinigus ir kontroliuodavome, kaip jie yra panaudojami. 2013 m. pastatėme Kėdainių pramogų areną. Akcininkai jai atseikėjo milijoną dolerių“, – pasakojo J. Dastikas.

Tačiau dabar pasikeitė keli vadovai ir kol kas srautas iš labdaros fondų yra kiek pristabdytas.

Pusšimtis metų vienoje įmonėje

Į „Lifosą“ J. Dastikas dirbti atėjo prabėgus vos septyneriems metams po jos atidarymo ir jau po kelių mėnesių sueis pusšimtis metų, kaip jis čia dirba. Retas, kone unikalus atvejis, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos.

Kėdainių Lifosa
Kėdainių Lifosa
© DELFI / Laimonas Jankauskas

Klausiu, kaip galima išdirbti tiek metų vienoje įmonėje?

„Taip buvo priimta. Mes sėslūs. Kita vertus, anksčiau po studijų reikėjo trejus metus atidirbti. Jei nebūtų reikėję, būčiau išėjęs. Nes kai tu ateini ir nieko nemoki, kai tau – tamsus miškas, tai galvoji, kad gal kitur yra geriau. Esu kilęs iš Kaišiadorių rajono, tarp Vilniaus ir Kauno, tai man čia buvo svetimas kraštas. Bet per trejetą metų įpratau, pasikeitė pareigos, priartėjo eilė butui gauti, taip ir užsilikau“, – pasakojo jau 23 metus „Lifosai“ vadovaujantis J. Dastikas.

Jis juokiasi, kad jis ištikimas ir darbovietei, ir žmonai. Ir su vienu, ir su kita nesiskiria jau penkiasdešimt metų.

Tuo metu, kai jis tapo vadovu, pagrindinis akcijų paketas priklausė verslininkui Danui Tvarijonavičiui. Kurį laiką akcijų turėjo ir J. Dastikas, jas buvo supirkęs iš jonaviškių. Juokiasi, kad tuomet, kai dar nebuvo ketinama privatizuoti Jonavos „Azoto“ (dabar – „Achema“), visa įmonės valdžia, išskyrus Bronislovą Lubį, buvo prisipirkusi „Lifosos“ akcijų.

Vėliau turėtas akcijas J. Dastikas pardavė ir dabar yra tik samdomas vadovas.

Nors penkerius metus teko dirbti su amerikiečiais, kai „Lifosą“ dar valdė „Cargil“, pašnekovas sako anglų kalbos taip ir neišmokęs. Kita vertus, dabartinio akcininko kalbą jis puikiai moka.

Žmones paverčia skeletais?

Metai bėga, o tradicijos nesikeičia. Būtent taip būtų galima pasakyti apie sklandančias legendas, kad „Lifosos“ darbuotojai yra paveikti įvairios chemijos, vaikšto kaip skeletai, kad užteršė visą Kėdainių kraštą.

J. Dastikas sako, kad ir dabar atsiranda tokių žmonių, kurie puldami įmonę, nori išgarsėti. Su vienu tokiu įmonė teisėsi net ketvertą metų.

Kėdainių Lifosa
Kėdainių Lifosa
© DELFI / Laimonas Jankauskas

„Turgaus dieną jis pradėjo platinti anketą, kad aplink gipso kalnus per metus numirė du šimtai žmonių, ir kad fabrike vaikšto ne žmonės, o skeletai. Mes tą teismą laimėjome“, – vieną iš daugybės atvejų pakomentavo pokalbininkas.

Jis pasakojo, kad paskutinis toks kovotojas norėjo parduoti maišelius. Jo idėja buvo sufasuoti visą į akmenį sukietėjusį gipsą ir išvežti iš Lietuvos.

Apie Kėdainių vizitinę kortelę – gipso Alpes

Apie tuos gipso kalnus, dar kitaip vadinamus Kėdainių Alpėmis, taip pat sklinda daug negatyvių istorijų.

„Visada sakau: „Pažiūrėkite į mane – aš jau 22 metus esu pensijoje ir vis dar dirbu“, – juokiasi pašnekovas.

Toji pensija – išankstinė, į kurią žmonės gali išeiti už kenksmingą stažą.

Kėdainių Lifosa
Kėdainių Lifosa
© DELFI / Laimonas Jankauskas

„Po pertvarkos Lietuvoje reikėjo kiekvieną darbo vietą įvertinti pagal kenksmingumą. Tai nei vienos tokios darbo vietos nenustatė. Tada iš karto buvo panaikintas kenksmingo stažo, kuomet cechų darbuotojai į pensiją išeidavo nuo 45-erių, o kiti – nuo 50-ies, statusas“, – sakė įmonės vadovas.

Anksčiau fabriko darbuotojai gaudavo praktiškai nemokamą maistą, kuris kainuodavo simbolinį rublį.

Mokslininkai patikrino

Prieš gerą dešimtmetį buvo kilusi grėsmė, kad netrukus iš įmonės kasdien gabenamam gipsui (kitaip – fosfogipsui) pritrūks vietos. Bet po ketverius metus trukusių vargų įmonei pavyko įsigyti šalia gipso kalnų 45 ha besidriekiančias pelkes. Dabar tos teritorijos užteks kokiems 25 metams.

Mainais už tas pelkes „Lifosa“ buvo pažadėjusi atsodinti išdegusį Neringos mišką. Įmonės vadovas sako, kad sumokėjo pinigus, kad tie miškai būtų atsodinti.

„Čia yra dėkinga vieta – pelkė, todėl yra nelaidus gruntas. Esame išgręžę iki 7 metrų, o ten nelaidus morenininis molis, kuris net grąžtus laužė. Tai mes aplink tuos laukus, iki to molio kasėme didelį griovį ir paskui suplakėme molio pylimą. Jis yra įleistas į žemę nuo trijų iki septynių metrų. Todėl nė lašas gipso ar kokios nors medžiagos iš jo į šonus nepatenka“, – patikino pašnekovas.

Tokiu septynis kilometrus nusidriekusiu pylimu apsupti ir senieji gipso kalnai ir nauja, tam skirta teritorija. Darbai baigti prieš šešerius metus.

Kėdainių Lifosa
Kėdainių Lifosa
© DELFI / Laimonas Jankauskas

J. Dastikas sako, kad įvairios inspekcijos jau baigia pamiršti čia kelią, nes nuolat atliekami mokslininkų tyrimai kaskart paliudija, kad šie kalnai nekenksmingi nei aplinkai, nei žmonėms, nei gamtai.

Jeigu įmonė būtų radusi kitą išeitį, kur pilti šias atliekas, būtų ja pasinaudojusi. Belgai tokias atliekas pila į upę, marokiečiai – septynių kilomentrų ilgio vamzdžiu pompuoja į jūrą. Neturėdami jokių kitų galimybių kėdainiečiai formuoja dirbtinius kalnus.

Plūsta jaunavedžiai

Nors Kėdainių Alpių viršukalnės yra įmonės teritorijoje, visuomenei jos nėra uždaros.

Pasak „Lifosos“ vadovo, yra organizuojamos atvirų durų dienos, ant tų kalnų rengiamos įvairios fotosesijos, gipso kalnus ypač pamėgo jaunavedžiai.

„Jei tai būtų ne savaitgalis, tai būtų paprasta, bet savaitgalį reikia kviesti žmogų, kad juos lydėtų. Pinigų juk mes už tai neimame. Tai sakome, fotografuokitės, bet tik ne savaitgaliais“, – lankyti gipso kalnų nedraudžia įmonės vadovas.

Tvarumas ir ekologija iš J. Dastiko lūpų

Kiek gi kenkia tos trąšos? Ir kas geriau – modifikuoti produktai ar ant trąšų užauginti?

Tokie klausimai yra nuolat uždavinėjami ir J. Dastikui. Jis teigia turįs nemažai argumentų, pateisinančių ir jo darbą, ir pasirinktą kelią.

Kėdainių Lifosa
Kėdainių Lifosa
© DELFI / Laimonas Jankauskas

„1800 m. pasaulyje gyveno vos milijardas žmonių, dabar – 7,5 mlrd. gyventojų. Visus juos reikia pamaitinti, o žemės nedaugėja. Norint išmaitinti pasaulį, reikia kelti žemės ūkio produktyvumą. O tą galima daryti tik naudojant trąšas, maistingąsias medžiagas.

Būtent šią idėją ir atspindi mūsų šūkis, kažkada dar anuometinio savininko D. Tvarijonavičiaus sugalvotas: „Žemė maitina mus, mes maitiname žemę“. Be jų – niekaip. Žemei reikia kalio, fosforo, azoto. Nes kitaip niekas neaugs“, – sako vienos didžiausių fosforo trąšų gamyklos Europoje vadovas.

Jo teigimu, jeigu viskas daroma su protu, tada viskas gerai.

Jis patikino, kad pastaruoju metu žemei jau netgi sieros prireikė: „Yra aiškinama taip: Europa sumažino jos išmetimus, rūgščių lietų neliko ir siera nenukrenta į dirvą. O augalams jos reikia“.

Dabar „Lifosa“ gamina naują produktą – kristalines trąšas, kitaip monoamonio fosfatą. Už jas praėjusiais metais įmonė gavo Metų gaminio apdovanojimą. Jos yra ištirpinamos ir purškiamos ant augalų. Pasak J. Dastiko jos patenka tiesiai ant augalų, todėl jų labai mažai reikia.

Kas geriau – mėšlas ar trąšos?

Tačiau juk trąšos – tai chemija. Ar ji nėra kenksminga žmogui? Kodėl nenorime vadovautis senolių patirtimi – lietuvišką žemę ir toliau tręšti mėšlu?

Savo argumentams J. Dastikas pasitelkia vieną iškalbingą pavyzdį.

Kėdainių Lifosa
Kėdainių Lifosa
© DELFI / Laimonas Jankauskas

„Iš karto po pertvarkos nuvažiavome su vienui svečiu iš Suomijos į sodą. Pamatęs, kad atvežė mašiną mėšlo ir tręšia žemę, jis pasibaisėjo. Sako: „Ką, gal jūs proto neturite, juk tai gryniausi nitratai“. Išties, patikrinkite šulinio, kuris stovi netoli tvarto, vandenį ir pamatysite, kad ten pilna nitratų. O čia jie beriami tiesiai į dirvą. Mėšlas yra gera trąša, bet jį reikia palaikyti trejus metus, kad perpūtų. Nes jei jis dar „šviežias“, tai jam pūvant dirvoje susidaro nitratai, kurie persiduoda augalams, o iš jų – žmonėms. Trąšos šiuo atveju daug geresnė alternatyva“, – „ekologinius“ mano argumentus griauna pašnekovas.

Pasak jo, trąšas reikia berti tada, kada reikia ir kiek reikia. O tai priklauso nuo žemės ir nuo auginamos kultūros.

Ganė karves

Pašnekovas teigia esąs dėkingas tėvams už įskiepytą meilę darbui.

Būdamas vos šešerių, mažasis Jonukas buvo pristatytas ganyti karvių. Tai truko net septynerius metus. Pirmieji jo „pavaldiniai“ buvo du jaunesnieji pusbroliai. „Gal tada ir pradėjo formuotis vadovavimo pradmenys“, – juokiasi piemens duonos ragavęs dabar didelės įmonės vadovas.

Kėdainių Lifosa
Kėdainių Lifosa
© DELFI / Laimonas Jankauskas

Du sūnus užauginęs J. Dastikas verslininkas sako, kad priešingai nei jis, šie pasirinko pedagogų kelią.

J. Dastikas pasidžiaugė nusipirkęs sodybą prie Alaušo ežero. Ten dabar nemažai savaitgalių praleidžia.

Į darbą jis atkeliauja anksti, apie šeštą ryto. Dažną kartą, kai pats sako, atsiradus ūpui ir esant geram orui, jis tai pėsčiomis, tai ant dviračio apsuka „Lifosos“ teritoriją, kuri nusidriekia net 365 ha.

Juokiasi, kad apeidamas teritoriją pėsčiomis daugiau pamato.

Kaip vadovas jis gali būti visoks – ir kumščiu į stalą trenkti moka. Mat buvo laikas kai jis dirbo meistru ir turėjo reikalų su mechanikų komada. O žmonių tada būta visokių. Priimdavo be atrankos, nes darbo rankų nuolat trūkdavo. Pačią įmonę statę iš kalėjimo suvežti žmonės.

„Pamenu, kai viršininkas sakydavo: „Kada gi sulauksime tos dienos, kai nors keturi žmonės už tvoros prašysis į darbą“. Tai dabar, kai pasiekėme tūkstantį prašančiųjų. CV priėmimą sustabdėme. Ir gaila žmonių, nes matai, kad jie neturi iš ko gyventi. Sunku į juos žiūrėti, kai prašo darbo, o tu negali padėti. Nors dabar jau gyvenimas pagerėjo, iš bado žmogus nenumirs. O buvo metas, kai tikrai badavo. Paskui dalis išvažiavo į užsienį“, – svarstė J. Dastikas.

Kėdainių Lifosa
Kėdainių Lifosa
© DELFI / Laimonas Jankauskas

Jis pasidžiaugė, kad iš įmonės emigravo tik keturi žmonės. Tai tik paliudija, kad jeigu žmogus turi iš ko pragyventi, gauna orų atlyginimą, tai jis neskuba palikti Lietuvos.

Ganosi stumbrai

Po pokalbio su J. Dastiku, kuris išskubėjo į kitą susitikimą, su gamybos direktoriumi Dariumi Monkeliu apvažiuojame visą modernizuotos įmonės teritoriją ir kylame važiuojame į gipso kalnus. Nuo baltų, tarsi sniegu nuklotų kalnų atsiveria įspūdinga panorama, toli matyti Jonavos „Achemos“, Kauno bokštai, „Via Baltica“ kelias.


Belieka apgailestauti, kad nepavyko pamatyti stumbrų bandos, kuri jau penkerius metus ganosi Kėdainių Alpių pašonėje. Prieš atsiveikinant su J.Dastiku jis parodo apsaugos kamerų užfiksuotą vaizdą, kai visa jų kaimenė – 35 stumbrai plaukia per iš gamyklos išleidžiamus vandenis.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(36 žmonės įvertino)
4.1667
Eugenija Grižibauskienė | D+

Buvęs „Lukoil Baltija“ vadovas Paleičikas – apie automatais ginkluotą palydą ir blogo ruso etiketę (23)

Janekas. Tokiu vardu tėvai norėjo registruoti ką tik gimusį jaunėlį Ivaną Paleičiką ....

Eugenija Grižibauskienė | D+

Į ketvirtą dešimtmetį įžengusios „Elintos“ vadovas Jokužis – apie dar neregėtą užsakymą ir elektra varomus sunkvežimius (19)

Kauno laisvosios ekonominės zonos senbuvė „ Elinta “ pasitinka išrikiuotomis elektromobilių...

Eugenija Grižibauskienė | D+

Tarp galingiausių lazerių kūrėjų atsidūręs Kraujalis – apie vaikystę kita pavarde, slaptuosius angelus ir į stalčių gulančius rašaliojimus (3)

Žmogus, apie kurį šiame straipsnyje pasakojama, yra pirmojo Lietuvoje sukurto lazerio , kuris...

Eugenija Grižibauskienė | D+

Didžiausias Klaipėdos regiono darbdavys Stončius – apie vilkiko vairuotojo patirtį, brolius versle ir norvegiškąjį detektyvą (39)

Buvo metas, kai pievoje su dalgiais išsirikiuodavo šešetas šeimos vyrų. Priekyje – gerokai per...

Eugenija Grižibauskienė | D+

Lietuviškasis Muskas, arba kaip Juščiaus užmojis paversti Lietuvą ekologinės žemdirbystės kraštu įgavo kosminį pagreitį (21)

Kas gi iš mūsų negirdėjo istorijos apie tai, kaip buvo sugriauti kolūkiai ir kone tris...

Top naujienos

Kūris – apie sprendimą dėl merų rinkimų: KT neturėtų nurodinėti Seimui, kaip keisti Konstituciją (91)

Nors Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) teisėjas, buvęs Konstitucinio Teismo (KT) pirmininkas...

Brangstančios statybinės medžiagos statytojus spendžia į kampą: svarsto, ar išvis užbaigti pradėtus darbus (77)

Statybinėms medžiagoms sparčiai brangstant, dalis statybų įmonių atstovų šiandien nebegali...

Buvęs premjeras: beprasmė Nausėdos ir konservatorių kova turi baigtis (6)

Kova dėl Briuselio tarp prezidento Gitano Nausėdos ir konservatorių tęsiasi. Trečiadienį vyko...

„Regitros“ klientai nevilty: automobilių užregistruoti nepavyksta ir savaitę, įmonė prašo kantrybės

Nuo gegužės pradžios Lietuvoje įsigaliojusi naujovė, reiškianti, kad kiekvienas šalyje perkamas...

Verslas vis aktyviau investuoja į šį transportą: šiemet galės susigrąžinti 5 mln. eurų (13)

Vis daugiau įmonių pasiryžta pagalvoti apie automobilių parko atnaujinimą ir tam renkasi nebe...

Varžovui į paslėpsnius trenkęs Dončičius išvytas iš aikštės – sprendimas nustebino slovėną (15)

Už smūgį žemiau juostos Collinui Sextonui Dalaso „Mavericks“ žvaigždė Luka Dončičius...

The Economist | D+

Pasaulį užvaldo nauja tendencija – vadovai be darbo vietos: kas laimi ir kas dėl to nukenčia?

Tokios įmonių architektūros tradicijos: aukščiausieji įmonės vadovai gauna kabinetus...

Legendinis Virgis Stakėnas prabilo apie gyvenimo lūžį, naujos kartos atlikėjus ir kodėl niekada jo nepamatysime be skrybėlės (26)

Dar prieš eterį su savo laidos svečiu Rolandas Mackevičius socialiniuose tinkluose dalijosi, kad...

Darbuotojų darbas iš namų žada pokyčius: štai kaip keisis rytdienos biuras (18)

Darbas iš namų didžiajai daliai darbuotojų jau tampa labiau norma nei išimtimi – tai rodo...

Sąnarių skausmas gali signalizuoti apie rimtas ligas: kada nedelsiant kreiptis į gydytojus? (10)

Sąnarių skausmas – tiek jauniems ir aktyviems, tiek pagyvenusiems ir sėslų gyvenimo būdą...