Senų ir naujai pasodintų liepų apsuptyje rymantis Pagulbio dvaras ir buvo toji vieta, kurioje mes susitikome pasikalbėti. Tik toje aukštaitiškoje tarmėje, kuri sklinda iš pašnekovo lūpų, galima rasti pakankamai žodžių, kuriais būtų galima piešti Pagulbio vaizdus, – ir apie tą vietą, ir apie tuos trobesius, ir apie tą vidų, kur keturnytėmis mamos austomis drobėmis lovos išklotos, kur duonkepė krosnis laukia savo duoklės.
„Žaidžiu gyvenimą“, – sako „Lono“ įkūrėjas, devynių įmonių savininkas, Pagulbio sodybos puoselėtojas, bardas Kazimieras Jakutis. O aš pridurčiau, kad išdainuoja gyvenimą.
Rojalio kambarys ir sopulingoji atlaidų dalis
Seniai seniai, prieškariu netoli Alantos esančiame Pagulbio dvare gyveno Maželiai – du broliai ir seserys. Bendru susitarimu šeimų jie nekūrė, nes nenorėjo, kad dvaras būtų išparceliuotas. Tačiau istoriją negailestinga – rusams užėjus keli iš jų atsidūrė Sibire, keli slapstėsi, dvaras buvo konfiskuotas ir čia įrengta mokykla, vėliau – biblioteka, o paskui trobesiai ir visai liko be šeimininkų.
Kazimieras šį namą įsigijo jau tuomet, kai per jo stogą lijo, langai buvo išdaužyti, krosnis išgriauta.
Susėdę buvusioje klasėje, Kazimiero meiliai Rojalio kambariu vadinamoje, kur vietiniai varstė jos duris ir netgi parodė, kuriame kampe mokytojai Bobeliai juos į kampą statydavo, kur jų duobė išstovėta, kalbamės apie tą pirkinį, kuris jau antrą dešimtmetį yra gyvenimui prikeltas, o jau trejetą metų atviras visiems, kurie čia nori pailsėti, susituokti ar tiesiog po autentišką kaimo trobą pasižvalgyti. Ir nėra ką slėpti – akiai čia yra ką veikti.
Keturis sūnus užauginęs ir verslą vadelioti jiems patikėjęs Kazimieras pasakoja, kad visada gimti kraštai jį šaukė. Gimęs ir augęs prie Dūkšto likimui lėmus atsidūrė Jonavoje.
„Žmona gavo paskyrimą į Jonavą, o aš – į Ignaliną. Pasirinkome Jonavą, kur buvo žmonos gimtinė“, – pasakoja tame mieste visokius samdomus darbus ten dirbęs o paskui ir verslą sukūręs Pagulbio sodybos šeimininkas.
