Dabar buvęs „Lukoil Baltija“ vadovas I. Paleičikas teigia jau praradęs norą aiškintis, kad jis nėra Rusijos agentas Lietuvoje ir kaltas dėl visų Rusijos nuodėmių.
Verslininkas, kurio įmonės patenka tarp dešimties daugiausiai į Lietuvos biudžetą sumokančių mokesčių mokėtojų, sako užsiauginęs storą odą ir į jo adresu laidomas strėles nebekreipia dėmesio.
„Ką tik alaidojau du draugus. Supratau, kad viskas laikina, todėl nemanau, kad vėl ir vėl turėčiau kažkam kažką įrodinėti“, – tvirtina nuo 19-os metų Lietuvoje gyvenantis, į žmonas žemaitę, nuo Telšių kilusią Birutę paėmęs ir lietuviškai vaikus – sūnų ir dvi dukras užauginęs vienas turtingiausių šalies verslininkų.
Klausiu, taigi visgi kokia kalba toje šeimoje buvo kalbama: „90 proc. lietuviškai, bet turime ir savitą, su tam tikromis priemaišomis kalbėseną – tai koks žodis baltarusiškas, tai rusiškas, tai lenkiškas, – juokiasi pašnekovas. – Kitaip tariant, mūsų šeimoje kartais kalbama, kaip tame anekdote: „Puidzem aplinkui, ba tutai šlapia.“
Spalvinga biografija
I. Paleičiką galima laikyti lietuviško verslo legenda. Tai verslininkas, iš kurio biografijos neištrinsi tų žmonių, su kurias jam teko bendrauti – nei vienos galingiausių Rusijos komapanijų vadovo Vagito Alekperovo, nei Algirdo Brazausko, nei istorinių „Mažeikų naftos“ vadovų – Bronislovo Vainoros, bei žiaurios mirties pakirsto Gedimono Kiesaus, su kuriuo, beje I. Paleičikas ir Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technikos universitetas) vienu metu studijavo ir į statomą „Mažeikių naftą“ pagal paskyrimą kartu atkeliavo.
Kaip ir tos ne itin malonios istorijos, kai prieš kurį laiką jo pavardė nuskambėjo „Panama Papers“ istorijoje. 1997 m. dokumente rašoma apie tarpininkavimą atidarant sąskaitas Šveicarijos banke I. Paleičikui, B. Vainorui ir jo sūnui bei tuomečiam „Mažeikių naftos“ vadovui G. Kiesui, kuris 2000 m. buvo žiauriai nužudytas „tulpinių“ gaujos.
