Svajojate parašyti knygą? Pats metas, nes, tenesupyksta pašnekovas, kuriam regis šis terminas nebuvo prie širdies, bet leidyklos išgyvena aukso amžių. Ne, jis to nepaneigė. Anaiptol, jau dabar regi, kad šie metai leidyklai bus išties geri. Žmones perka knygas, jas skaito kaip pašėlę, todėl tie, kas jas laidojo, atiduodami pirmenybę elektroninei knygai, turi apsiraminti. Nieko panašaus nenutiko ir panašu, kad dar ilgai nenutiks.


A. Andrijauskas – fizikas. Taip bent jis save pristatydavo prieš tris dešimtmečius. Nes Lietuvai atgavus Nepriklausomybę jis iš karto nėrė į leidybos verslą. Sako, kad imtis tokio verslo jį paakinęs tuometinis Alna įkūrėjas Valentinas Milaknis, kuris bene iš Odesos žydų išgirdęs, kad leidybos verslas visada perspektyvus.

– Sakyčiau, buvo drąsu ir gan netikėta. Juk tuo metu verslesni siuvo džinsus, mezgė, gamino gintarinius papuošalus ir vežė juos į Rusiją, o jūs tuo tarpu nusprendėte leisti knygas.


– Tai buvo visiškas atsitiktinumas. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais galvojau kuo užsiimti ir tuometinio koopertyvo „Alna“ įkūrėjas V. Milaknis man kaip tik pasiūlė užsiimti leidyba.
Leidybinę veiklą pradėjome nuo absoliutaus nulio. Iš pradžių glaudėmės prie minėto kooperatyvo, o lapkričio 16 d. įregistravome UAB. Tuo metu ji vadinosi „Alna“ ir jos numeris buvo 412.

Vėliau, leidybai augant, mes kultūringai nuo „Alnos“ atsiskyrėme ir toliau jau vystėme veiklą savarankiškai, o su „Alna“ iki šiol palaikome normalius santykius.

Tuo metu, kaip mes ėmėmės leidybos verslo, pigi grietinėlė jau buvo nugraibyta. Jau buvo atsiradusi tokia pusiau spaudos laisvė ir daug kas tuomet leido knygas. Tarkime, perspausdino Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“, kitas knygas. Ėjo pigesniu keliu, naudojosi proga greitai uždirbti daug pigių pinigų. Bet iš tų leidėjų šiame versle jau mažai kas belikę. Jie tuos pinigus arba kitur padėjo, arba greit juos išleido.

– O kokia buvo pati pirmoji jūsų išleista knyga?

– Tai buvo tuomet valdžios nemalonėje buvusio Boriso Jelcino knyga „Išpažintis pasiūlyta tema“. Mes įsigijome joss autorines teises. Tada teko bendrauti telefonu su jo buvusiais padėjėjais, kurie B. Jelcinui atsidūrus valdžios viršūnėje, tapo žinomais žmonėmis.

Supratimo, kaip ta leidyba organizuojama buvo mažai, tai užtruko, kol išsiaiškinau, kaip visa tai veikia. Po to savo iniciatyva savaitę praleidau Oksforde, gyvenau pas vieną leidėją namuose, su kuriuo vėliau tapome draugais. Kartu su juo važinėjau į leidyklą ir žiūrėjau, kaip yra organizuojamas jos darbas. Todėl mes nekartojome kokios nors valstybinės leidyklos darbo, bet iš karto pradėjome dirbti taip, kai ir turėtų dirbti privati leidykla.

Po poros metų atsirado įvairios rėmimo programos, Leidėjų asociacija bei George Soroso Atviros Lietuvos fondas pradėjo organizuoti įvairius seminarus. Taip pat keletą kartų dalyvavau savotiškoje stažuotėje Jungtinėje Karalystėje kur stebėjau, kaip dirba leidyklos. Iš to viskas atėjo, o toliau beliko pačiam mokytis ir galvoti, kaip dirbti.

– Buvo tie laikai, kai visi buvo išbadėję knygų. Turbūt ką beišleisdavote, viską pirko?

– Iš pradžių tikrai taip buvo, – ką beišleisdavome, tą nupirkdavo. Paskui viskas pasikeitė, atsirado daugybė leidyklų, rinka po truputį pradėjo sotintis. Bet vėlgi, buvo visokiausių bangų. Tarkime, kas anksčiau buvo uždrausta, tie uždrausti vaisiai, atrodė labai saldūs, įdomūs ir jų visokiausių buvo. Tarkime, George Orwello „Gyvulių ūkis“. Mes išleidome Mario Puzo „Krikštatėvį“, kurio tiražas siekė apie 100 tūkt. egzempliorių. Ir buvo visas išpirktas, todėl pakartotinai išleidome net kelis šios knygos tiražus.

– Neįtikėtini tiražai šiems laikams.

– Tais laikais tai buvo normalu, nes prieš tai knyga buvo deficitas. Juk tam, kad jaunimas susirinktų į kokią nors miesto komjaunimo konferenciją, būdavo prieš ją parduodamos geresnės knygos. Knyga buvo deficitas, tai kurį laiką leidyba ant to „važiavo“ bet po to rinka pradėjo sotintis, atsirado daugiau leidyklų ir didesnė knygų pasiūla. Be to, keitėsi ekonomika, kilo įvairios krizės, todėl natūralu, kad tiražai pradėjo mažėti.

– Kokių dar knygų tiražai per trisdešimtį leidyklos gyvavimo metų buvo didžiausi?

– Tas pats „Krikštatėvis“. Tada išleidome Umberto Eco „Rožės vardą“, irgi buvo didelis tiražas, paskui „Biblijos enciklopediją“, kuris tapo mūsų pirmuoju rimtu leidiniu, Turiu galvoje, kad mes ją išvertėme, suredagavome ir pademonstravome visuomenei, kad ir privati leidykla gali leisti solidžius leidinius. Po to išleidome Anglų-lietuvių kalbos mokomąjį žodyną.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)