Vestuvininkai pirštus aplaižė, o piršliams, sako, net paragauti nelikę.
Tokie ir panašūs sūriai dienos šviesą išvysta Trakų rajone, Paluknio kaime, kur ir ūkininkauja Julijos šeima.
Vyro užgaida tapo verslu
Pirmasis Julijos rankomis pagamintas sūris atsirado tuomet, kai ji buvo motinystės atostogose. Jos vyras Povilas užsigeidė paragauti paprasto, liaudiško naminio sūrio.
Pieno Julija parsivežė iš anytos.
Pirmas bandymas pasiteisino ir nuo to laiko sūrių jos namuose netrūko – jais mėgautis pradėjo ne tik sava šeima, bet ir giminaičiai bei kaimynai.
Moteris sūrius gamindavo virtuvėje, namų sąlygomis. Ilgainiui Julija nusprendė įsirengti patalpas. Taip prieš trejetą metų atsirado nedidelės patalpos, skirtos sūriams gaminti ir buvo įregistruota ūkinė bendrija.
Tačiau šiandien jau ir šios patalpos per ankštos. Julija planavo plėstis, tačiau tuos ketinimus pristabdė koronaviruso epidemija bei kiti, ūkiui būtini pirkiniai.
Skonis iš vaikystės
Kai Julija darbuojasi prie sūrių, vyras Povilas rūpinasi daugiau kaip 100 hektarų žemės. Tačiau kai užgriūna užsakymai, moteris į pagalbą kviečiasi ne tik vyrą, bet ir dešimtmetę dukrą.
Sūriai šioje šeimoje gyvuoja nuo seno – juos gamindavo ir močiutė. Tokį receptą stengiasi atkurti ir Julija. Kai pasklido gandas apie šį norą, ne iš vieno pirkėjo sulaukė receptų, tačiau skonio, kuris primintų vaikystę, kol kas išgauti nepavyksta.
Julija šiuo metu gamina saldaus pieno sūrius, o ateityje norėtų pradėti ir pelėsinių brandintų sūrių gamybą, tačiau tam reikia ir naujų patalpų, ir didelių investicijų. Julija pasakojo, kad teko daug žaliavų išmesti, eksperimentuoti, ieškoti tinkamiausių receptų ir skonių. Degustacijoje dalyvauja visa šeima, bet geriausi degustuotojai, anot Julijos, – pirkėjai. Moteris stengiasi juos iškamantinėti, ar patiko, kas ne taip.
Nors verslininkė pelėsinio sūrio gamybos dar nesiėmė, tačiau ankstyvą pavasarį pradėjo gaminti kefyrą, kurį degustavo ir visa šeima, ir draugai.
„Visi išsakė pastabas, o mes jį patobulinome ir radome geriausią variantą. Vasarą jau buvo didelė jo paklausa“, – džiaugiasi moteris.
Juliją su savo gaminiais galima sutikti aplinkinių miestų bei miestelių turguose, o nuolatiniai pirkėjai atvažiuoja ne tik į namus, bet ir į šventes, kuriose tuo metu prekiauja savo gaminiais garsėjanti sūrininkė.
„Julijos sūrių“ šeimininkė stengiasi dalyvauti visuose Trakų renginiuose, mugėse, miesto šventėse. Tam šeima įsigijo ir įsirengė autobusiuką, iš kurio ir prekiauja savos gamybos sūriais bei kitais pieno produktais.
Asortimentas plečiasi
Juos gaminanti moteris pasakojo, kad, priklausomai nuo užsakymo, juos gali gražiai supakuoti, sudėti į dėžutes. Sūrius perka ir dovanoms, ypač šventiniu laikotarpiu.
Vienam tradiciniam, klasikiniam sūriui pagaminti reikia 4–5 litrų pieno, mažesniam sūriui – 3 litrų. Iš naminio pieno Julija gamina 10 rūšių sūrius – baltą klasikinį, taip pat su kmynais, razinomis, džiovintomis spanguolėmis, aguonomis, želė gabaliukais. Gamina ir aštriuosius – su česnakais, aitriosiomis paprikomis, siūlo ir su džiovintais pomidorais ir ciberžolėmis.
„Anksčiau pirkdavome graikišką jogurtą. Kadangi draugaujame su įmone, iš kurios perkame raugą, jie pasiūlė mums jogurto bakterijų. Iš pradžių jo gamybai naudojome mažą aparatą, kuris pagamindavo vos pusantro litro jogurto, o dabar jau turime tam skirtą normalaus dydžio katilą. Mūsų jogurtas yra natūralus, be jokių priedų, be cukraus. Kai žmonės prašo su priedais, sakau: „Pas mus yra pats natūraliausias, o jau priedų galima įsidėti patiems. Mūsų jogurtas puikiai tinka ir salotoms“, – naują savo gamybos produktą rekomenduoja moteris.
Jau šį rudenį verslininkės planuose – ir grietinės gamyba.
Reikėtų daugiau pagalbos
Moteris augina penkias karves. Šeima planavo padidinti bandą iki vienuolikos, tačiau šiuos planus kol kas nukėlė vėlesniam laikui.
Šeima norėtų didinti apsukas, įdarbinti daugiau darbuotojų, kad prie gamybos ir prekybos prisidėtų daugiau rankų. Tačiau Julija pripažįsta, kad įdarbinti kitą žmogų – rizikinga užduotis.
„Kol kas sukamės su vyru, vasaros metu nemažai dukrelė padėjo. Ji jau žino savo darbą – padeda išpilstyti jogurtą, kefyrą, paruošti mašiną turgui“, – pasakoja dešimtmetę dukterį prie darbų pratinanti moteris.
„Norėtume plėstis, kad ne tik Trakų rajonas mus žinotų, bet tam reikia investicijų, – atviravo moteris. – Tačiau naujų patalpų turėsime palaukti. Kaip jaunieji ūkininkai dalyvavome projekte dėl technikos. Penkioms karvutėms reikia šieno, tai investavome į presą ir traktorių. Šiemet neatsidžiaugiame šiuo pirkiniu“.
Planus pakoregavo virusas
Moteris sako, kad apie tai, jog jos produktai patektų į prekybos tinklus, kol kas negalvojanti. „Būna planuoji, planuoji, bet kas nors nepavyksta. Štai ir dabar penkiametis sūnus susilaužė pirštą, pusę dienos poliklinikoje praleidome“.
Štai ir pavasarį planavo nemažai darbų nuveikti.
„Galvojau, kad mergaitė bus mokykloje, sūnelis darželyje, galėsiu daugiau pasidarbuoti sūrinėje, tačiau dalį planų sugriovė tai, kad dėl karantino vaikai buvo namuose, o pamokos vyko nuotoliniu būdu,“ – nelengvą pavasarį prisiminė moteris.
Gamyba susitraukė
Iki karantino sūrininkė nestokojo užsakymų. Tačiau epidemija kiek pristabdė gamybą.
„Karantino pradžioje žmonės prisibijojo eiti į turgų. Todėl ir mes kurį laiką ten nevažiavome. Bet tuomet pradėjo skambinti nuolatiniai pirkėjai ir klausti, kur mes dingome. Sako: „Mes jūsų sūrių ir pieno norime“. Taigi ir mes grįžome į turgų. Žmonių buvo mažiau, ir gaminome mažiau nei įprastai. Mūsų produktus užsakydavo mokyklos, darželiai. Kai buvo nutrauktos pamokos, tai pajutome, kaip mažėjo užsakymai“, – neslėpė verslininkė.
Ji apgailestauja, kad neįvyks ir daugybės mugių. „Kiekvienais metais dalyvaudavome Trakų miesto šventėje. O šiais metais ji buvo atšaukta. Taip pat kasmet važiuodavome į Varėnos grybų šventę, bet šiemet ji neįvyks. Atšaukta ir Šalčininkų derliaus šventė“, – apgailestavo pašnekovė.
Bet moteris rado sprendimą. Tie, kurie pageidauja „Julijos sūrių“ produktų, ji išsiunčia juos per kurjerį – nuo namų iki namų: „Tarkime, praėjusią savaitę mama, kuri gyvena užsienyje, nusprendė padaryti staigmeną dukrai. Ji užsisakė sūrių, mes supakavome ir per kurjerį jai pristatėme. Dukrą tai labai nustebino, nes tokios dovanos niekada nebuvo gavusi,“ – džiaugėsi pašnekovė.
Meilė žemei ir darbui – iš senelių ir tėvų
Julija sako, kad nelengvas žmogaus, pasirinkusio žemę ir ūkininkavimą gyvenimas. Bet reikia mylėti žemę ir darbą.
Ji neslepia, kad taip triūsti ir jai nėra lengva, bet ji su vyru užaugo matydami, kaip žmonės dirba kaime, o ir patys prie darbo nuo vaikystės buvo pratinami.
„Matėme senelių, tėvų pavyzdį. Jie irgi sunkiai dirbo. O mes patys mėgtame sūrius, tai kodėl jų nepagaminti daugiau, nepasidalinti su kitais. Taigi ir patys valgome, ir su žmonėmis tuo produktu dalijamės“, – optimistiškai nusiteikusi sūrių gamintoja.
Moteris sako, kad jėgų suteikia tai, kad žmonės gerai įvertina jos triūsą. „Žmonės skambina, giria. Tai suteikia ir jėgų, ir noro daugiau dirbti, tobulėti“. Julija neslepia pasididžiavimo, kad šiemet pasirodžiusioje Trakų krašto knygoje „Šimtmečio delnuose. Margas Trakų kraštas“ yra aprašyta jos šeimos ir „Julijos sūrių“ istorija.
„Gamindama sūrius jaučiu šio darbo teikiamą malonumą. Man gera žinoti, kad žmonės jų nori, valgo ir giria. Tai yra palaima, kurią man teikia šis darbas“, – tvirtina Trakų rajone, Paluknio kaime, gyvenanti sūrininkė.
