aA
Gyvenimas mėgsta siurprizus. Kartais renkantis kur gyventi, o kartais – kokio verslo imtis. Taip nutiko ir Vilmantei bei Egidijui Markevičiams, Vilniuje veikiančios „AAAA Europe Distribution“, prekiaujančios higienos gaminiais su prekės ženklu „Gentle Day“, bendraturčiams.
Vilmantė Markevičienė ir jos verslas
Vilmantė Markevičienė ir jos verslas
© Asmeninins albumas

Amerika-Lietuva-Amerika. Taip būtų galima apibūdinti dabartinę šios verslininkų šeimos gyvenimo geografiją. Vienu metu jau atrodė, kad po penkerius metus trukusių emigracijos metų su Amerika buvo atsisveikinta visam laikui. Bet dabar į ją šeimą nuolat veja verslo reikalai, – ir kuo toliau, tuo dažniau.

Su vyru Egidijumi Vilmantė susipažino abiejų gimtajame mieste Panevėžyje. Vyras visada sukosi verslo pasaulyje: turėjo maisto prekių parduotuvę, buvo atidaręs šokių klubą, o vėliau ir kavinę „Šikšnosparnis“ sostinės Vilniaus gatvėje, o ji pati baigė verslo administravimą, dirbo vienoje farmacijos įmonių. Šeima neskurdo, tačiau verslui teko nemažai išbandymų. Prieš aštuoniolika metų laimėjusi žalią kortą, ji pardavė viską, ką turėjo Lietuvoje, pasiėmė mažamečius vaikus – sūnui buvo ketveri, dukrai – metai, ir išvyko į Jungtines Valstijas.

Viskas klostėsi gerai, šeima turėjo namus, verslą, tačiau vis labiau atgalios traukė Lietuva, čia likę tėvai, sparčiai atsigaunantis ir modernėjantis Vilnius. Taigi, po penkerių emigracijos metų visa šeima sugrįžo į Lietuvą, kur ilgainiui ėmėsi naujo verslo – įkūrė prekių ženklą „Gentle Day“ ir Lietuvos rinkai pasiūlė ekologiškus įklotus bei kitas higienos prekes.

O štai pernai, beveik visus pandemijos ženklu pažymėtus metus Egidijus su Vilmante ir vėl praleido Amerikoje.

– Panašu, kad pernai buvote gerokai įstrigę Amerikoje. Papasakokite, kaip tai nutiko ir kodėl netrukus vėl ten ketinate išvykti?

– Mūsų prekės ženklo „Gentle Day“ ten nepavyko užregistruoti, tai į Amerikos rinką patekome kiek pakeistu „Genial Day“ pavadinimu.

Nuo 2016 m., kai mes pradėjome ten savo veiklą, turėjome direktorių, kuris vadovavo tai įmonei. Na, gal žodis „įmonė“ labai garsiai skamba, nes ten dirbo vienas žmogus. Jis stūmė mūsų verslą į priekį, rūpinosi patekimu į parduotuves, dalyvavo parodose.

Vilmantė Markevičienė
Vilmantė Markevičienė
© Asmeninins albumas

Mudu su Egidijumi kartą ar du kartus per metus skrisdavome į Ameriką, nes norėjome vietoje stebėti, kaip viskas klostosi. Kasdien „Skype“ bendraudavome su direktoriumi, nebuvome nutolę nuo verslo, bet kai esi vietoje, viską matai truputį kitaip. Ėjo ketvirti metai, tai norėjosi, kad toji įmonė pagaliau augtų. Todėl nutarėme 2020 m. dažniau ten vykti ir ilgiau pabūti.

Išvykome pernai vasarį. Aš planavau pabūti kokias tris savaites, vyras – kiek ilgiau. Bet nutiko taip, kad buvo uždarytos sienos, atšaukti skrydžiai, taigi tuo momentu šansų grįžti nebeliko. Aišku, galėjome kreiptis į ambasadą, ji būtų padėjusi. Tačiau mes susitaikėme su ta mintimi. Mūsų vaikai jau užaugę, gali savimi pasirūpinti. Dukra išvažiavo pas mamą į kaimą, kur nuotoliniu būdu baigė dvyliktą klasę. Taigi, viskas sklandžiai susidėliojo.

Kaip tik tuo metu mūsų įmonės Amerikoje vadovas išėjo iš darbo, todėl teko mums patiems su vyru viską perimti. Buvo nemažai streso, – apie trejetą mėnesių mokėmės kaip tą verslą Amerikoje daryti. Nors, atrodo, mes toje šalyje jau buvome gyvenę ir kiekvieną dieną su direktoriumi bendraudavome, žinojome, kas vyksta, bet kai susiduri fiziškai, supranti, kad tu nieko nežinai. Taigi tas ankstyvas pavasaris buvo mums labai įtemptas. Darbas vyko nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Negana to, Lietuvoje buvo paliktas kolektyvas, taigi teko per atstumą ir jam vadovauti. Bet merginos puikiai susitvarkė su savo pareigomis.

Pamažu viskas judėjo į gerą pusę. Aišku, Amerikoje apyvartos nepadidinome, bet smarkiai sumažinome išlaidas. Nors dėl COVID-19 šiek tiek pakrito apyvarta, tačiau baigėsi visos parodos, o jos brangiai kainuodavo. Galutinis rezultatas Amerikoje mūsų nenuvylė – išėjome ant nulio.

Aš pati liepos pabaigoje buvau grįžusi į dukros išleistuves. Pora mėnesių pabuvau Lietuvoje, padirbėjau prie įvairių projektų, susitvarkiau įvairius reikalus ir vėl išvykau į Ameriką.

Vilmantė Markevičienė ir jos verslas
Vilmantė Markevičienė ir jos verslas
© Asmeninins albumas

Dabar grįžome į Lietuvą kalėdiniam laikotarpiui, o vasarį skrisime atgal, nes prekės jau rado savo vietą, todėl nesinori užleisti to verslo. Mūsų produktų jau yra ne viename prekybos tinkle, kuris turi iki 200-300 parduotuvių. Bet ten viskas yra kitaip. Vienas dalykas yra papulti į lentynas, kitas – padaryti taip, kad tavo prekė būtų atpažįstama ir perkama. O mums dar labai trūksta žinomumo. Todėl stengiamės bendradarbiauti su lietuvių bendruomenėmis, prekiaujame ir lietuviškose, ir lenkiškose parduotuvėse. Taigi, dar padirbėsime, pasistengsime padidinti apyvartą, o jeigu nesiseks, gali tekti iš tos rinkos ir pasitraukti.

– Bet juk tiek laiko ir pastangų įdėta. Negi nebūtų gaila?

– Taip ir yra. Tikime, kad kantrybė mus apdovanos. Juk ir anksčiau gyvenome Amerikoje ir kai išvykome, liko nemažai draugų. Jie tuomet irgi kūrė savo verslus, buvo įvairių situacijų, tarkime 2007-2008 m. krizė. Ir jiems buvo nelengva, bet tie, kurie išlaukė, šiandien geria šampaną ir skaičiuoja viščiukus. Amerikoje turi turėti daug kantrybės, nes tai didelė šalis ir negali jos užkariauti per kelis mėnesius ar metus, – turi kantriai dirbti. Galvoju, kad mes tą ir darysime.

– Paprastai sakoma, kad Amerikoje, priešingai nei Lietuvoje, daug lengviau sukurti verslą. Mažiau popierizmo, biurokratinių kliūčių. O kaip yra iš tiesų?

– Lietuvoje gerokai lengviau, – kur tau šalis su trimis milijonais, ir kur galinga valstybė. Visai kiti masteliai. Yra iššūkis iš viso pakliūti į tą rinką, nes ji yra kitokia. Negali eiti į parduotuves ir siūlyti savo prekių, turi susirasti brokerius. Jie turi savo kontaktų ratą. Jeigu tai dideli prekybos tinklai, tai produktų peržiūros vyksta kas porą metų, tai jeigu nesuspėjai, turi laukti kitos peržiūros. Pats įėjimas į tinklą užtrunka nuo pusmečio iki devynių mėnesių, o kartais – dar ilgiau.

Vilmantė Markevičienė su šeima
Vilmantė Markevičienė su šeima
© Asmeninins albumas

„Gentle Day“ prekės ženklas Lietuvoje jau žinomas, tai mūsų prekės užpildo visą lentyną, tuo tarpu Amerikoje vienos rūšies produkto galima padėti tik 2-6 vienetus, nes su naujais prekės ženklais ten elgiamasi atsargiai, – prekybininkai nenori užkišti lentynų, nes jeigu taip nutinka, kad vieno ar kito gamintojo prekes po metų kelių išmeta, nes jos nepasiteisino, tai yra labai brangus prekių išėjimas. Verslas ten kitaip veikia, todėl turėjome jo mokytis nuo nulio.

Tai, kas tinka Europoje, už Atlanto nebūtinai pasiteisina, todėl įmonės, norinčios pradėti eksportuoti į Ameriką, turi į daugelį dalykų pažvelgti kitaip.

– Bet kai tai trunka daugiau kaip dešimtmetį, gali ir rankos nusvirti. Lietuvoje įsukote verslo ratą, o dabar ir vėl viskas iš naujo, kaip pirmą kartą. Ar nenusvyra rankos?

– Turbūt tai ir yra verslininkų gyslelė. Mes nenusėdime vietoje. Ir mūsų pinigai nenusėda kišenėje, jie yra investuojami į augimą. Tu gali įsitvirtinti rinkoje ir ramiai skaičiuoti pelną. Galima nebekurti naujų produktų, nes jų sukūrimas ir įvedimas į rinką irgi kainuoja. Bet tai būtų labai nuobodu. O mes visada norime judėti į priekį, eiti į naujas rinkas. Kai vėl ir viską pradedame nuo nulio, įgauname vis daugiau patirties. Tuomet bent jau nenuobodu gyventi.

– Kokia COVID-19 apimta Amerika buvo jūsų akimis?

– Amerikoje tris mėnesius buvo viskas uždaryta, išskyrus maisto parduotuves. Balandį vykome į Niujorką, tai jis buvo tuščias. Nuvažiavome į vieną miestelį šalia Niujorko, ten visai kitaip, – pilna žmonių, visi be kaukių, kavinės atidarytos.

Blogiausia Amerikoje buvo su riaušėmis, parduotuvių plėšimais. Niujorke garsiausių prekės ženklų parduotuvių langai užkalti fanera, tai nesmagus vaizdas. Visur pilna policijos, užtvertos kai kurios gatvės. Tas karo stovis mane kur kas labiau paveikė, nei pats koronavirusas.

– Nuo ko prasidėjo šis, toks intymus jūsų verslas?

– Verslo idėja buvo mano. Pati kentėjau nuo skausmingų mėnesinių, o surasti tinkamų higienos priemonių buvo itin sunku. Kai aš atradau tą produktą, supratau, kad jis privalo būti parduotuvių lentynoje ir kitoms moterims. Vyras tam pritarė ir kartu pradėjome verslą.

Įklotai su anijonų juostele atkeliavo iš Azijos, kur jų bumas prasidėjo apie 2003 m., o Lietuvoje dar buvo nežinomi, ekologiškus produktus tuo metu pardavinėjo tik vienas gamintojas, ekologinė niša buvo dar visai nauja. Mums pavyko surasti produkto išradėją ir dabar anijono juostelė, esanti produktuose, netgi turi išradimo patentą.

– Kiek rūšių prekių dabar gaminate ir su kokiais gamintojais bendradarbiaujate?

– Iš viso šiuo metu gaminame daugiau kaip 20 higienai skirtų produktų, o su apatinio trikotažo linija – per 70.

Paprastai man kyla kokia nors idėja, kurią padiktuoja kasdieninis gyvenimas arba lankantis parodose, matant rinkose. Tarkime, menstruacinių kelnaičių idėja kilo pradėjus dirbti Amerikoje. Jos toje rinkoje jau buvo, bet man jos nebuvo patrauklios. Bet kai sukūriau apatinio trikotažo liniją ir kelnaitėse pritaikiau tokį specialų dvigubą apatinį įsiuvą, kuris padeda paslėpti paketų sparnelius ir kai pamačiau galimybę jį pritaikyti ir menstruacinėms kelnaitėms, tada pamačiau to produkto reikalingumą ir patogumą. Šį išradimą taip pat užpatentavome Lietuvoje.

Vilmantė Markevičienė ir jos verslas
Vilmantė Markevičienė ir jos verslas
© Asmeninins albumas

Kai jau turiu idėją, pradedu ieškoti fabriko, kuris mums galėtų tą idėją įgyvendinti. Dažniausiai pradedu ieškoti nuo Lietuvos, bet ne visada galima rasti. Kita vertus, ir gamybos kaina būna nemaža, taigi tenka ieškoti pigesnių variantų. Taigi, mes dirbame ir su Kinijos, ir su Ispanijos, ir su Lietuvos fabrikais.

– O kas yra gaminama Lietuvoje ir su kokia įmone dirbate?

– „Utenos trikotažo“ bendrovė mums gamina apatinį trikotažą. Man patiko jų misija. Ji tapo pirmąja bendrove pasaulyje, atitinkančia aplinkosaugos organizacijos „Greenpeace“ patvirtintą tekstilės gamybos standartą. Ji taip pat yra prisijungusi prie „Detox My Fashion“ (liet. „Detoksikuok mano madą“) kampanijos. Tekstilės pramonė yra ypatingai kenkianti gamtai, o „Utenos trikotažo“ tikslas dirbti be jokių toksinų ir tai mus tenkina. Mums patinka ir tai, kad jie gamina savo medžiagas ir pritaiko jas apdailai ar pan. Tarkime, mūsų apatinis trikotažas yra su sidabro anijonų apdaila, kuri apsaugo nuo blogo kvapo.

Mane tokie inovatyvūs dalykai visada traukia.

Į Ispanijos fabriką, kuriame gaminami mūsų tamponai ir menstruacinės taurelės, buvo atvykusi komisija iš Amerikos, kuri atliko auditą. Šie produktai Amerikoje yra priskiriami medicinos prietaisams, todėl norint gauti jų registraciją fabrikas turi būti audituojamas JAV maisto ir vaistų administracijos. Todėl perkant menstruacinę taurelę reikia pasidomėti, iš ko ji pagaminta, kokie buvo atlikti tyrimai ir kas per fabrikas ją pagamino ir pirkti tik iš patikimų rankų.

Kai pradėjome verslą, daugeliui atrodė, kaip čia dabar – neturime fabriko, bet imamės gaminti produktą su nauju prekės ženklu. O dabar labai parasta – praktiškai kiekvienas garsesnis influenceris turi savo prekės ženklą. Tereikia ką nors sukurti, pranešti apie tai savo gerbėjams ir net reklama nieko nekainuoja.

Dabar norėčiau surasti Lietuvoje gamintojus, kurie galėtų pagal mano pageidavimus sukurti dezodorantą. Nesu chemikė arba konstruktorė, tai visada galima rasti profesionalus, kurie tą norą išpildytų.

Vilmantė Markevičienė ir jos verslas
Vilmantė Markevičienė ir jos verslas
© Asmeninins albumas

Savo gaminiuose mes visada vengiame kenksmingų medžiagų, bet mano pagrindinis tikslas, kad produktas būtų funkcionalus, nes dažnai būna ekologiška prekė, bet nelabai tikusi. Mes norime kurti ir sveikus, ir funkcionalius produktus.

Visada stengiamės kiek galima būti draugiškesniais gamtai. Tačiau mūsų įklotai pirmiausia atitinka ne gamtos, bet žmogaus ekologijos reikalavimus. Įklotai turi būti higieniški. Štai kalbuosi su Kinijos fabriko atstovais ir prašau, kad gamintų kasdienius įklotus be plastikinio įpakavimo, tai jie nustebę klausia: „O tai kaip su higiena?“

– Pakalbėkime apie geografiją: kokiose šalyse, kokiose netikėčiausiose vietose jūsų gaminių galima rasti, kokios naujos rinkos planuose?

– Mūsų gaminius galima rasti Lenkijoje, ten jau dirbame nuo 2014 m., turime platintojus Slovakijoje, Čekijoje, Italijoje, Olandijoje, Beneliukso šalyse, Airijoje.

Tarp netikėčiausių vietų mūsų įklotais prekiaujama Karibų salose, o visai neseniai pasirašėme sutartį su Barbadoso sala. Šias rinkas mums atvėrė Amerika, nes kai dalyvauji parodose, tai suvažiuoja atstovai iš aplinkinių šalių ar salų.

Lapkritį patekome į nemažą Kanados prekybos tinklą „Whole Foods“. Tai patikimos, didelės ekologiškų prekių parduotuvės. Tai yra didelis mūsų laimėjimas. Metų pradžioje dalyvavome parodoje Vankuveryje, mus pamatė jų atstovai ir pakvietė. Kanadoje jau ir anksčiau buvo parduodami mūsų gaminiai ir tie pardavimai nedideliais žingsneliais auga. Juk kiekvienas naujas prekės ženklas pirmiausia turi išsikovoti savo vietą po saule.

– Prieš kelis metus skelbėte, kad pagal pardavimą vaistinėse jūs pirmaujate. Kokia situacija šiuo metu?

– Mūsų skaičiavimais Lietuvoje mes užimame apie 10 proc. įklotų rinkos. Mūsų įmonė yra maža, todėl neįstengiame įpirkti „Nielsen“ rinkos tyrimų duomenų. Vienais metais turėjome galimybę pigiau juos įsigyti, nes mums tokių duomenų reikėjo dėl Amerikos, tai tada ir paskaičiavome, kokią rinkos dalį užimame vaistinėse. Tai 2014-2018 m. mes pirmavome Lietuvos vaistinėse. Greičiausiai ir toliau taip pat. Iš parduotuvių duomenų neturime, bet su „Eurovaistinės“ stendais atsirandame degalinėse, tai ten neprekiaus produktu, kuris neperkamas.

– Versle dalyvaujate kartu su vyru Egidijumi. Kaip dalijatės pareigas ir kas už kuriuos darbus atsakingas?

– Vyras atsakingas už finansus, atlyginimus, pavedimus, prekių užsakymus. Taigi, jis daugiau prie skaičių, o aš užsiimu kūrybiniu procesu, marketingu.

Vienai būtų nepaprastai sunku, nes kai yra iššūkių ir sunkių momentų, tenka priimti svarbius sprendimus, taigi yra didžiulis pliusas šalia turėti žmogų, su kuriuo gali pasitarti ir padiskutuoti.

– Ar vyrui nebuvo atmetimo reakcijos, kad tai, kuo užsiimate, yra labai moteriška ir intymu?

– Niekada to nebuvo. Egidijus pats dabar viską žino apie įklotus, menstruacijas, jaučiasi komfortiškai kalbėdamas apie tai. Jis visa tai priima kaip verslą, kaip produktą.

Netgi mūsų 23 metų sūnus Ivas jau seniai neraudonuoja, kalbėdamas apie tai. Jokių kompleksų dėl to mūsų šeimoje nekyla.

– Kokiu profesiniu keliu nuėjo sūnus ir kokias studijas pasirinko jūsų jaunėlė?

– Evė pasirinko VGTU kūrybinių komunikacijų studijas, o sūnus baigė SMK programavimo ir multimedijos studijas. Pamažu jį įtraukinėjame į mūsų verslą, norime, kad mums gelbėtų su „Facebook“ reklama, internetiniais puslapiais. Tikimės ateityje į verslą įtraukti ir dukrą.

– Papasakokite apie savo, kaip buvusių emigrantų gyvenimą Amerikoje, kaip ten išvykote, nuo ko viskas prasidėjo, kokių sunkumų patyrėte, kokias pamokas išmokote?

– Prieš išvykstant į Ameriką vyras sostinės Vilniaus gatvėje turėjo kavinę „Šikšnosparnis“. Buvo nelengva, nes užtvėrė gatvę, vyko jos remontai.

Amerikoje vyras iš karto ėmėsi vairuoti taksi, o po to – vilkiką. Vėliau jie su draugu atidarė lombardą. O aš pradėjau nuo padavėjos darbo kavinėje, nors prieš tai Lietuvoje dirbau farmacijos įmonėje. Į jokį biurą dirbti nėjau jau vien todėl, kad iš pradžių ten mokamas labai mažas atlyginimas. O padavėjai visai neblogai uždirbdavo. Įsidarbinau milijonierių rajone, o jau po metų kiek pasimokusi pradėjau daryti manikiūrą ir pedikiūrą. O prieš grįžtant į Lietuvą porą metų koledže mokiausi interjero dizaino.

– Kada ir kodėl priėmėte sprendimą grįžti į Lietuvą?

– Jis buvo priimtas likus porai metų iki išvažiavimo. Todėl koledže pasirinkau daugybę disciplinų, kad iki išvykstant viską spėčiau išmokti. Mes išvykome iš Lietuvos, kai buvo Rusijos krizė, buvo blogi laikai. O po kelių metų viskas pradėjo atsigauti. Po kelių metų grįžome į Lietuvą pasisvečiuoti ir buvome nustebinti, kaip atsigauna Vilnius ir kaip viskas keičiasi. Nors abu esame panevėžiečiai, bet iki išvažiavimo Vilniuje gyvenome šešetą metų ir labai jį pamilome. Todėl labai traukė į jį sugrįžti.

Kaip tik Lietuvoje vyko daug statybų, todėl interjero dizainerės studijos man labai pravertė. Ja dirbau porą metų ir sekėsi tikrai neblogai. Šios studijos dabar man padedat užsiimant grafiniu dizainu, nes visas pakuotes, reklamą, vizualinę dalį kuriu pati.

– Iš pradžių svajojote studijuoti aktoriniame, o tapti verslininke neketinote. Ar esate dėkinga likimui už tokį posūkį?

– Aš nuo vaikystės visada būdavau aktyvi, – mokykloje organizuodavau įvairius renginius, todėl norėjau studijuoti aktoriniame arba masinių renginių režisūrą. Tačiau būtų tekę išvykti į Klaipėdą, tėvai to neskatino, todėl pasirinkau racionalesnį sprendimą – verslo administravimo studijas Kauno technologijos universitete.

– Kokių patirčių, pamokų, išminties sėmėtės iš savo šeimos?

– Aš labai daug gavau iš šeimos. Abi mano močiutės mane išmokė daugybės dalykų. Viena iš jų karo metais dirbo sesele, tai ji ir gydydavo mus, ir puiki žolininkė buvo. Pas ją praleisdavau visas vasaras, tai ji supažindino su įvairiomis žolelėmis, medžiais, gamta. Tėtis buvo prisiekęs žvejys, kartu žvejodavome, jis su seneliu buvo bitininkai.

Menininkės, dizainerės pašaukimas turbūt atėjęs iš mamos, nes ji buvo puiki siuvėja, kuri ir mane išmokė siūti. Turiu patėvį, nes tėvai išsiskyrė, kai man buvo dvylika metų, tai iš jo išmokau internero dizaino, nes jis buvo liaudies meistras, drožinėjo, gamino baldus. Namuose visą laiką būdavo daugybė interneto žurnalų. Todėl manau, kad visa, ką atsinešiau į savo gyvenimą, atsinešiau iš šeimos.

– Sakote, kad moteris visada turi jaustis kaip su karūna. Jūs ir realybėje ją turėjote, 1992 m. dalyvavote „Miss Lietuva” grožio konkurse, tapote antrąja vice mis. Patarkite kitoms, kaip išsiugdyti tokį pojūtį, įgyti ar neprarasti pasitikėjimo savimi?

– Į gyvenimą stengiuosi žiūrėti pozityviai. Ir mes su vyru esame labai panašūs, pasakyčiau, kad pozityvūs realistai. Sunkumų būna, bet jie visada praeina. Tarkime, kai susidūrėme su sudėtinga mūsų verslo situacija Amerikoje, tai nutarėme, kad viską išmoksime. Dar tuomet, kai buvome emigracijoje ir pradėjau dirbti kavinėje, buvo žiauriai sunku, reikėjo išmokti daug pavadinimų. Iš pradžių galvojau, kad nesusidorosiu bet nusprendžiau išmokti ir pavyko. Ir taip visada: jeigu tau dėl kokio nežinojimo sunku, tereikia išmokti ir viskas pasidaro paprasta.

Reikia save mylėti ir gerbti. Reikia gyventi su karūna ant galvos. Jeigu tik žmogus savęs nevertina, jis susigūžia, kažko bijo, tada ir aplinkiniai jį taip vertina.

Augau šeimoje viena, mane visi mylėjo. Tai gal ta meilė ir padeda išugdyti žmoguje pasitikėjimą. Su mama labai artimi mūsų ryšiai, mes esame kaip draugės. Taigi, aš turėjau gerą pavyzdį, todėl ir pati stengiuosi taip elgtis su savo vaikais. Dėl to gal ir gimė paauglėms skirtas projektas #Prisijaukinkmenstruacijas, nes mačiau, kiek tai yra svarbu mergaitėms. Norisi tuo, ką aš turiu, ką patyriau, pasidalyti su kitomis mamomis.

– Esate sakiusi, kad savo šeimos verslo socialinę atsakomybę suprantate kaip misiją padėti tiems, kurie yra arčiausiai. Kaip toji verslo filosofija įgyvendinama realybėje?

– Mūsų tikslas yra ne uždirbti, bet padėti, daryti kažką ir atiduoti savo bendruomenei. Vieni pirkėjai prekę renkasi pagal kainą, kiti pagal įmonės filosofiją, – ypač tai ryšku Amerikoje. Jeigu yra verslas, tai jis turi nešti ir socialinę atsakomybę, kažką remti, kurti bendruomenei.

Mes pradėjome nuo paauglių. Jau apie ketverius metus nemokamai vežame įklotus į mokyklas, į medicinos kabinetus, dirbame su Kriziniu nėštumo centru, su „Mamų unija“.

Dabar sukūrėme edukacinį projektą #Prisijaukinkmenstruacijas. Tai buvo mano sena idėja. Turime puslapį, kur mergaitės gali pasiskaityti apie tai, kas joms rūpi. Stengiamės pakalbinti ir profesionalus.

Man tai pačiai įdomu. Užauginau du vaikus ir tas ryšys su jais visada buvo labai svarbus. Todėl norisi padėti ir kitiems, kad mergaitės ir mamos nebijotų kalbėtis.

– Pabrėžiate silpną lytinį Lietuvos mergaičių švietimą. Ar mes kaip nors išsiskiriame iš kitų šalių? Gal tai lemia uždaras šiaurietiškas charakteris?

– Jeigu lygintume su Amerika, tai mes labai konservatyvūs. Ten žmonės drąsiai kalba apie visa tai. Man pačiai buvo naujiena, kad įklotai ten nėra skirti moterims, bet skirti žmonėms, kurie turi vaginą. Jeigu savo gaminį pozicionuoji kaip „Feminine“, o ne kaip „Personal“, gali užsitraukti nemalonę iš tų žmonių, tų moterų, kurios save laiko vyrais. Amerikiečiai jau skaičiuoja virš trisdešimt lyčių. Ir apie tai kalbama atvirai. Bandau ir pas mus kalbėti.

Paauglėms skirtame „Instagram“ puslapyje mergaitėms parodome, kokios yra vaginos. Nes augdama mergaitė galvoja, gal pas ją kažkas negerai, kažkas – ne taip.

Tas pats ir su krūtimis, jos gali būti įvairios, skirtingų dydžių, formų ir pan. Reikia šviesti mergaites, kad viskas yra gerai, tiesiog visos esame labai skirtingos.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(44 žmonės įvertino)
3.2727

Nestandartinius dirbinius gaminančios įmonės vadovas: būti gamintoju Lietuvoje – didžiulis iššūkis (15)

Nestandartinius metalo dirbinius gaminančios įmonės UAB „ Politeca “ vadovas Eimantas Morkus...

Vilnietės Valerijos aviacijos inžinerijos studijos nesužavėjo: viską metusi su draugu pasinėrė į visai kitą veiklą (62)

Artėjant šeimos šventėms, jubiliejams, sukaktims, tikriausiai ne vieną kartą yra tekę sukti...

Jaunos Kauno verslininkės dėka lietuviškos virvės vis labiau apraizgo pasaulį (30)

Kaunietė Deimantė Meilutė-Ganusauskienė po intensyvių savo gyvenimo kelio paieškų metė...

Jauna marijampoliečių šeima susikūrė darbo vietas: savo pavyzdžiu sėkmingai griauna visuomenėje įsisenėjusius stereotipus (134)

Tado Bartaševičiaus ir Rūtos Kupčinskaitės galvoje idėjų ir veiklų netrūksta. Šviesti...

Linkėjimus iš Biliūnų kaimo siunčianti verslininkė tinkamo recepto ieškojo ir močiutės užrašuose (24)

Štai imsiu ir išduosiu paslaptį. Natūralų, išskirtinės receptūros pomidorų padažą...

Top naujienos

Vytautas Jokubauskas | D+

„Amžiaus projektas“ visą regioną pakeis neatpažįstamai: klaidos atveju Europos laukia beprecedentis pabėgėlių antplūdis (3)

Kol viso pasaulio ir Europos dėmesį kausto koronaviruso pandemija bei neblėstanti geopolitinė...

Moterį nustebino duomenų dalybos: nepaskolinus vienai kreditų įmonei, kita paskambino pati (38)

Jei norėdami pasiskolinti kreipsitės į „Finbee“, bet išgirsite neigiamą atsakymą,...

Vieną žiauriausių Kauno nusikaltėlių praeities nuodėmės pasivijo po daugelio metų (130)

Kadaise vienu nuožmiausių Kauno nusikaltėlių, Daškinių gaujos smogiku vadintą Jordį...

Romantiškoje vietoje per karantiną užsisakė greito maisto išsinešti: tai, ką paragavo, buvo verta nuodėmės (84)

Nors nesu greito maisto mėgėja ir jį valgau itin retai, bet nesumeluosiu sakydama, kad kartais...

Juvelyrai skaičiuoja prarastas pajamas: žmonės įprato taupyti, žiedų pardavimai smuko iki 10 kartų (135)

Karantinas juvelyrikos verslui atnešė daug iššūkių, tokių kaip tiekimo sutrikimai, parodų ir...

Vilniuje po Neries ledu dingęs vyras – žinomas dviratininkų treneris (446)

Vilniuje šeštadienį Neries upės ledas neatlaikė augintinio gelbėti puolusios poros. Moteriai...

Kaune BMW nesuvaldęs vyras tapo masinės avarijos kaltininku: apdaužyti šeši automobiliai (207)

Kaune BMW automobilio nesuvaldęs vyras Baltijos ir Naujakurių gatvių sankirtoje užlėkė ant...

Šalis, kurią reikia aplankyti bent du kartus: kelionė po ledo, pūgų ir lavos kraštą (13)

Islandija – tai šalis, kurią, kaip sakoma, reikia aplankyti bent du kartus. Vieną kartą –...

Laisvalaikis – (ne)karantinas. Kokius filmus ir knygas rekomenduoja Gintarė Masteikaitė (24)

Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacijos vadovė Gintarė Masteikaitė sakė, kad...